Darbą pradėjo nauja vaikų ir paauglių psichiatrė Asta Raicevičienė 2022/04/07 Būkime sveiki VšĮ Kėdainių PSPC Psichikos sveikatos skyriuje (PSS) darbą pradėjo vaikų ir paauglių psichiatrė Inga Domskytė, pernai LSMU baigusi medicinos studijas ir vėliau vaikų psichiatrijos rezidentūrą. Rezidentūros metu praktikos ir patirties įgijo dirbdama Kauno klinikose, Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, LSMU Neuromokslų instituto Palangos klinikoje. Šiuo metu vaikų ir paauglių psichiatrė dar dirba VšĮ Šakių PSPC ir Vilniaus miesto kompleksinių paslaugų centre ,,Šeimos slėnis“. „Kėdainių mugės“ pokalbis su gydytoja – apie tai, kokias problemas patiria vaikai ir paaugliai, kokios to priežastys ir ką daryti patyrus patyčias. – Dėl kokių problemų į Jus jau kreipėsi pacientai? – Įvairių situacijų buvo. Ir dėl patyčių mokykloje, ir dėl kalbos raidos sutrikimų, dėl mikčiojimo. Šalies mastu žinau, kad vaikai jaučia ir pandemijos padarinius, daugeliui suprastėjo savijauta dėl nuotolinio mokymo, kai buvo priversti neišeiti iš namų, buvo užsidarę, mažai bendravo, nesusitiko su draugais. Jie sako, kad net sunku buvo sugrįžti į mokyklą, atsirado nerimo, nuotaikų sutrikimų. Dėl minėtų sutrikimų daugiausia skundžiasi paaugliai, dažniau – mergaitės. – Ar jaunesniuosius pacientus konsultuojate vienus, ar su tėvais? – Jaunesnio amžiaus vaikai konsultuojami kartu su tėvais, o vyresni – ir su tėvais, ir atskirai. Paauglys labiau atsiskleidžia, kai gali vienas pasakyti savo nuomonę. Tada atviriau pasako, kaip jis jaučiasi. Dažnai vaikai nori kalbėtis vieni, be tėvų. Kai vaikas su tėvais lankosi gydytojo kabinete, gali pamatyti šeimos modelį, kada vienas kitam prieštarauja ir vienas kitą neigia. Vieni vaikai moka atsikirsti, nesutrinka ir dėl to labai neišgyvena. Bet koks smurtas daro labai didelę įtaką žmogaus savivertei, atsiliepia ir vėliau, jau suaugus. Tai normalūs jausmai, normalios emocijos ir jos nebūtinai gali reikšti sutrikimą. O sutrikimas įvardijamas jau tada, kai tai trukdo saviraiškai, mokymuisi, bendravimui. Tuomet reikia psichologo pagalbos, o kai kuriais atvejais – ir medikamentinio gydymo. Kartais pakanka tik pasikalbėti ir išsipasakoti. – Ar nepasitaikė atvejų, kad dėl karo veiksmų Ukrainoje vaikai išgyventų, nerimautų, jaustų baimę? – Tokių atvejų tarp lietuvių vaikų dar nepasitaikė, gal jų bus ateityje. Aš manau, kad konsultuotis atvyks ir ukrainiečių. Mūsiškiai vaikai labiau sprendžia tas problemas, kurios susijusios su jų gyvenimu, mokykla, bendraamžiais. – Kokią įvardintumėt didžiausią paauglių problemą? – Kaip vieną iš problemų – tai patyčios tarp bendraamžių. O tyčiojamasi, pasirodo, kaip ir visais laikais – dėl išvaizdos, dėl būdo savybių, kad nedrąsus, užsidaręs. Kai kurie vaikai bei paaugliai tai pastebi ir bando pasinaudoti ar tiesiog save ,,iškelti.“ Patyčios labiausiai pasireiškia prasivardžiavimu, užkabinėjimu, būna, kad ir įspiria, ranka paliečia, už plaukų patempia. Tačiau vaikui tiek fizinė, tiek psichologinė žala vienodai reikšminga. I. Domskytė sako, kad viena iš didžiausių paauglių problemų – patyčios tarp bendraamžių. (A. Raicevičienės nuotr.) Vieni vaikai moka atsikirsti, nesutrinka ir dėl to labai neišgyvena. Bet koks smurtas daro labai didelę įtaką žmogaus savivertei, atsiliepia ir vėliau, jau suaugus. Neretai vaikas ar paauglys, patyręs patyčias, patiki, kad jis ir yra toks, kaip jam sakoma – negražus, turintis trūkumų, neigiamų būdo bruožų. Įtikėjęs tuo, jis ima nepasitikėti savimi. – O kaip tokiu atveju patariama reaguoti? – Patyrus patyčias geriausia būtų apie tai pasisakyti tėvams, mokytojams, kad ta problema mokykloje būtų sprendžiama su socialiniais darbuotojais, psichologais. Nereikėtų ,,atsilyginti“ tuo pačiu, bet jei vaikas yra drąsus, jis gali nesureaguoti pykčiu, gal kartu pasijuokti iš savęs. Tuomet besityčiojantis pamatys, kad tos patyčios neturi poveikio, ir liausis tai daręs. – Minėjote įžvelgianti vaikų ir tėvų bendravimo problemą? – Dažnai tai įžvelgiu vos jiems pravėrus kabineto duris arba pykstantis jau pačiame kabinete. Arba tėvai ir vaikas prieštarauja vienas kito žodžiams. Tiesos tuomet būna ir vienoje, ir kitoje pusėje. Iš tėvų pozicijos galima suprasti – jie nori tvarkos, kad vaikas laikytųsi taisyklių, o iš vaikų pusės suprantama, kad jie nori laisvės, galimybės patys kažką nuspręsti, tartis su tėvais, kad būtų išgirsta ir jų nuomonė. Tėvų ir vaikų santykiuose reikia abipusio sutarimo, atviresnio bendravimo, tolerancijos ir vieniems kitų išklausymo. – Ko linkite savo būsimiesiems pacientams? – Linkiu, kad nebijotų ieškoti pagalbos, kai jaučiasi blogai, būna liūdni ar atstumti, kai jaučiasi nesuprasti. Kad tikrai yra, kas gali jiems padėti, tik reikia siekti tos pagalbos, išdrįsti paprašyti. – Koks kelias patekti pas Jus konsultuotis ar gydytis? – Registruotis pirmą kartą reikia Vaikų registratūroje telefonu (8 347) 61 555, (8 347) 61 130, o pakartotiniam vizitui laiką paskiriu pati. Darbo laikas – ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 9.30 iki 15 val.
