Dailės mokyklos 29-ąją laidą baigė 29 absolventai

Sėkmingai apsigynę baigiamuosius darbus, gavę labai gerus ir puikius įvertinimus, Kėdainių dailės mokyklos absolventai, jų tėveliai birželio 17-ąją susirinko į Kėdainių daugiakultūrį centrą, kur – gražus sutapimas – 29-tos laidos 29-iems absolventams buvo įteikti baigimo pažymėjimai. Iš viso mokyklą baigė trijų klasių mokiniai, kurių auklėtojai buvo Eugenija Eimontaitė-Jermolajevienė, Evelina Knezevičienė ir Mindaugas Mažalis. Absolventų diplominiai darbai eksponuojami Dailės mokyklos mini galerijoje.

Dėkojo mokiniams, jų tėveliams ir mokytojams

Dailės mokyklos direktorė Vida Burbulienė padėkojo mokiniams, kad jie garsino Dailės mokyklą olimpiadose, konkursuose, ne tik rajone, respublikoje, bet ir tarptautiniuose. ,,Džiaugiuosi, kad ši laida buvo stiprių mokinių, retai kada taip būna, gaila, kad tie mokslo metai turėjo apribojimų, jeigu ne jie, gal būtų dar geriau pavykę. Šiandien labai sunku skirtis, visus metus nesimatėm, o susitikę šventėje, vėl turėsime išsiskirti, bet dabar ilgam. Bet aš tikiuosi, kad jūs rasite laisvą minutę atlėkti iki Dailės mokyklos. Per vasarą pailsėsite, o rugsėjį gal vėl ateisite pas mus toliau mokytis. Žada prasiplėsti mokyklos erdvės, bus graži mokykla dar šalia viena, bus kita sinagoga, gaila, kad jums nebeteks joje mokytis. Kas eis toliau mokytis į gimnazijas, noriu linkėti sėkmės, bet aš manau, kad ir Dailės mokykla širdyje išliks ilgai ir jūs jos nepamiršite. Manau, kad ne vienas namuose nutapysite paveikslą, padarysite kažkokį keramikos darbą ar skulptūrėlę, kažką įdomaus sukursite“, – dėkojo Dailės mokyklos direktorė mokiniams, jų tėveliams bei mokytojams.

Atsakomuoju žodžiu ką tik baigimo pažymėjimus gavusieji mokiniai dėkojo visam Dailės mokyklos kolektyvui: ,,Labiausiai dėkojame mokytojams už tai, kad mus taip ilgai pakentė, daugybę dalykų išmokė, padėjo dalyvauti konkursuose. Dailės mokykla mums davė daug įvairios patirties ir mes turėsime daug puikių prisiminimų.“

Absolventai buvo apdovanoti padėkomis už puikų mokymąsi ir diplominio darbo idėją, už lankomumą, už sėkmingą dalyvavimą konkursuose ir olimpiadoje, už dalyvavimą projektuose.

Darbus rengė nuotoliniu būdu

Pasak direktorės V.Burbulienės, šiais metais diplominius darbus vaikai rengė nuotoliniu būdu, dėl ko mokytojams labai skauda širdį. ,,Pernai buvom šiek tiek pradėję mokykloje, kol prasidėjo karantinas, paskui diplominius darbus buvome atidėję, nes mokiniai gynėsi rugpjūčio mėnesį, todėl per visą vasarą turėjome laiko. O šiemet nutarėme nebeatidėti rugpjūčiui, kaip pavyks, taip pavyks, ir darbus leisime apsiginti birželio mėnesį. Kai kurie mokiniai ateidavo konsultuotis su mokytojais į mokyklą. Padirbėjo, kas norėjo, kas nenorėjo, dirbo per nuotolį, todėl ir rezultatas matosi. Vis tiek, kai mokytojas konsultuoja mokinį, mato perspektyvą, įvardina trūkumus, o per kompiuterio ekraną tas darbas atrodo kitaip, nei jį matytum gyvai.

Tas mokslas šiemetinis mums buvo labai sudėtingas. Iš tikrųjų aš labai jaudinausi, bijojau, kad tik mokytojai nepalūžtų, kad mokiniai neišbėgiotų iš mūsų mokyklos. Iš tikrųjų, karantino metu mokiniai turėjo labai didelį krūvį. Pamokos vykdavo jų gimnazijose ar progimnazijoje, Dailės mokykloje, dar vienas kitas lanko Kalbų mokyklą, dar Muzikos mokyklą. Ir visi mokslai vyko nuotoliniu būdu. Nuo tokio krūvio, sėdint prie kompiuterio, mokinys gali išprotėti. Kiekvienas mokinys, žinoma, didžiausią dėmesį sukoncentruodavo į savo mokyklos, kurią jis lanko, dėstomus dalykus, juk nei dailė, muzika ar kalbos nėra mokiniui pagrindinis dalykas. Dailės mokykloje mokslus galima nutraukti, atidėti kitiems, geresniems laikams, bet šito, ko aš labai bijojau, neįvyko. Kiek buvo mokinių – visi ir baigė. Geri vaikai, ir tėvai labai geri, padėdavo, kai kažkam nesisekdavo, ar ,,paspausdavo“ truputį. Vieni mokėsi septynerius metus, kiti – ketverius, nes atėjo į Dailės mokyklą jau vyresni, tokių vienas kitas buvo. Kiti atėjo nuo ,,ankstyvukų“, nuo 3–4 metų, tad jų mokslai truko apie 10 metų“, – šventės dieną nuoširdžiomis mintimis dalinosi mokyklos direktorė.

Baigiamųjų darbų temas vaikai rinkosi labai įvairiai, norėta, kad ir mokytojams būtų krūvis tolygiai padalintas. Kad nebūtų taip, kad vienam mokytojui 12 vaikų, o kitam tik 1. Mokytojai turėjo po 3- 4 absolventus. Buvo tapyba, piešimas, keramika, tekstilė, grafinio dizaino darbas.

Liūdna šventė

„Man šiandien buvo labai liūdna, mes kone visus metus nesimatėm, nuo praėjusių metų lapkričio iki dabar. Kitus vaikus pamačiau tik per baigiamųjų darbų gynimą. Kai kurie paaugę net po 20 cm, aš jų net nepažinau. Nematėm ir vaikų tėvų, ir mokytojų, tik per „Zoom“ programą, bendravimas tik nuotoliniu būdu, elektroninis, telefoninis. Buvo labai sunku visiems.

Mes nemokome tiksliųjų mokslų, mūsų mokykloje dėstomi menai, tokia daugiau meninė filosofija, savęs išreiškimas, atsidavimas. Mokytojai yra labai šiltai bendraujantys ir vaikai mokytojus šiltai priima. Gal bendrojo lavinimo mokyklose mokytojai nepastebi, kad vaiko elgesys kažkoks ne toks, ką mes pastebime, todėl, kad klasėje yra mažai vaikų. Mes bendraujam su vienu mokiniu po 2 val. Mes nuoširdžiai su vaikais bendraujame, gal kartais ir tėvai vaikuose nepastebi to, ką mes pastebim. Mes labai mylim savo vaikus.

Būna, kad mokiniai sugrįžta, nes kurie jaunesni, toliau pasirenka vieno dalyko mokymąsi, gal kiti nori stoti į Dailės akademiją ar kolegiją, dar nori pasitobulinti, pasiruošti stipriau, jie ateina dar pasimokyti, kiti – tiesiog užeina pabendrauti, visus mokinius kviečiu nepamiršti Dailės mokyklos ir užeiti pasikalbėti“, – linkėjo mokyklos direktorė.

Eskizas virto tapybos darbu

Pakalbinti absolventai pasakojo apie savo darbus ir negailėjo gerų žodžių savo mokytojams.

Ignas Černikauskas, jo darbas „Divos“ (tapyba akvarele ant drobės) įvertintas dešimtuku. Mokytoja Evelina Knezevičienė.

– Kaip pristatytum?

– Minties tokios kaip ir neturėjau, tai buvo kaip eskizas, bet iš tikrųjų darbo įdėjau daugiau negu parašyta ant atestato. Pirmiausia, pasidariau eskizą, po to reikėjo nutapyti, pertapyti, norint, kad tapant su akvarele būtų ryšku, reikia daug kartų tai daryti. Ir paskui dar foną reikėjo padaryti. Dailės mokykloje mokiausi 7 metus. Pradinėse klasėse mokytis čia buvo daugiau malonumo, bet mes labai to nesureikšmindavom, nes ateidavom po pamokų kažką veikti, o ne kad sėdėtume namuose. Pradėjęs mokytis pagrindinių dalykų supratau, kad ir pažymiai svarbu.

– O kas Dailės mokykloje buvo sunkiausia?

– Man sunkiausia buvo tapyba, nors tai ironiškai skamba, nes baigiamajam darbui pats pasirinkau tapybą.

– Kokie šviesiausi prisiminimai iškylą, ką tik užvėrus Dailės mokyklos duris?

– Labiausiai patiko kompiuterinės grafikos bei dailėtyros pamokos. Buvimas su bendraamžiais, bendraminčiais – toks laisvės pojūtis labai jautėsi.

– Ar pasiilgsi mokyklos, pamokų?

– Taip. Manau, kad tai, ko išmokau, liks mano mėgstamas hobis ir tolesniame gyvenime.

Piešinys ant sienos

Viltė Cibulskytė, darbas ,,Laisvi“, nutapytas ant Šilelio g. 4 namo sienos. Mokytoja Giedrė Nagreckienė.

– Papasakok, kodėl pasirinkai tokį netikėtą objektą – tapyti ant namo sienos?

– Gatvė išskirtinė tuo, jog aš ten gyvenu. Pasirinkau konkrečiai tą namą dėl to, jog jis yra priešais mano namus. Pastatas, ant kurio sienos tapiau darbą, yra UAB ,,Šilelio odontologijos klinika“. Prieš tapant pastato šeimininkų atsiklausiau, jie davė leidimą, derinom ir eskizą. Pradžioje norėjau ,,sužaisti“ su dantukais, bet jie nepalaikė tos idėjos ir siūlė piešti laisva tema. Negana to, jie dar kompensavo man dažų išlaidas.

Buvo tokia ekskursija į Marijampolę, mums rodė gatvės meną ir aš pagalvojau, jog baigiamajam darbui galėčiau ir aš padaryti kažką ant sienos. Mano mokytoja palaikė mano idėją.

– Ką pavaizdavai ant sienos?

– Tai dvi mistinės būtybės, mano pačios sugalvotos, kurios laksto, skraido, daro, ką tik nori, dėl to toks ir pavadinimas – „Laisvi“. Manau, kad savo darbu prisidėjau prie miesto grožio.

– Kiek laiko užtruko nutapyti darbą?

– Maždaug du mėnesius. Bet tapiau juk ne kasdieną. Galėjau dirbti daugiausiai vakare, nes dienos metu labai saulė kaitindavo. Dar trukdė ir lietus. Tai kopėčių nėra kam atnešti, tai įkvėpimo maža…

– O kaip reaguodavo praeiviai?

– Sakydavo: „Vienaragį piešia, kaip gražu.“ Kai kurie klausinėjo, ar negalėčiau ir pas juos taip padaryti. Buvo dar toks kuriozas, kad kaimynai vos neiškvietė policijos, nes pagalvojo, kad naktį vaikai grafitį ant sienos piešia. Dirbdavau vėliausiai iki vidurnakčio, nors būdavo tamsu, bet gatvėje pakako šviesos.

– O fizinės jėgos reikėjo tam darbui?

– Reikėjo statytis kopėčias, jos sunkios, viena nepasitrauksiu, reikėjo ir tėčio pagalbos, o užlipus bandydavau pasiekti, kiek tik galiu.

– Ar manai, kad išliekamąją vertę turės tavo darbas?

– Po 50-ties metų nemanau, kad išliks tas darbas.

– Su kokiais jausmais užveri Dailės mokyklos duris?

– Man Dailės mokykla buvo kaip antrieji namai. Nes visada čia esi laukiamas.

– Ar galvoji sieti savo gyvenimą su daile?

– Manau, taip, galvoju su daile sieti ir savo tolesnį gyvenimą.

Dailė liks hobis

Mikas Šeliakas, tapyba aliejiniais dažais „Du kareiviai“, mokytoja Irina Dima.

– Kodėl pasirinkai tokią temą ir kaip kilo idėja tokį darbą daryti?

– Aš pats esu jaunasis šaulys ir militaristinė tematika man arti širdies. Mano darbe pavaizduoti du kareiviai, einantys ant tilto virš vandens.

– Kas sunkiausia buvo tapant?

– Sunkiausia buvo pradžią padaryti. Sugalvoti temą, eskizus padaryti, pagrindą. Leng­viausia buvo detales po to jau daryti. Mokytoja padėjo, patarė, aš esu labai dėkingas savo mokytojai.

– Kas Dailės mokykloje tau labiausiai patiko?

– Tapyba aliejiniais dažais. Esu tapęs akvarele, akrilu, guašu, aliejiniais dažais. Sunkiausia man tapyti akvarele. Tapant aliejiniais dažais, padarius klaidą, galima užtapyti lengviau. Ant drobės man tapyti lengviau nei ant kitų paviršių.

– Ar skaičiavai, kiek darbų esi nutapęs besimokydamas Dailės mokykloje?

– Neskaičiavau, bet daug.

– Kokios temos arčiausiai tavo širdies būdavo?

– Įvairios. Natiurmortai, gamtos temos.

– Kaip manai, ar įgytas žinias Dailės mokykloje gyvenime panaudosi?

– Turbūt, kad panaudosiu, manau, kad dailė man liks hobis. Lankydamasis tapybos darbų parodose dabar visai kitaip vertinu darbus.

– Kokia mintis šiandien sukasi tavo galvoje: ,,Kaip gaila, kad baigiau“ ar ,,Kaip gerai, kad jau baigiau?“

– Visokios. Iš tiesų gaila, kad mažiau turėsiu veiklos, mažiau rūpesčių, bet turėsiu daugiau laiko.

– Ar karantino metu buvo sunkiau mokytis ar lengviau?

– Man buvo sunkiau, nes su mokytojais gyvai pasitarti lengviau. Bet aš dažnai lankydavausi su šiuo darbu mokykloje ir per karantiną, pasikonsultuodavau, pasitardavau su mokytoja.

(A. Raicevičienės nuotraukos)