Gražiausias miško vardas – Ilgatrakis Lančiūnavos girininkijoje

Rugsėjo mėnesio trečiąjį šeštadienį Lietuvoje minima Miškininko diena, o ta proga šventę miškininkams surengė Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka. Miškininko dienos išvakarėse, rugsėjo 16 dieną, bibliotekoje atidarytos fotografijų ir piešinių parodos, skambėjo muzika ir poezija, rimti pranešimai, taip pat paskelbta, kokio miško vardą kėdainiečiai išrinko gražiausiu.

Konkursas skatino suklusti

Gražiausio Kėdainių krašto miško pavadinimo konkursą surengė Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius, balsuoti kvietęs rajono savivaldybės interneto svetainėje. Balsavimui buvo teikiami 34 Kėdainių krašto miškų vardai su aprašais, kuriuos parengė skyriaus pirmininko pavaduotojas, Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, kraštotyrininkas, vietovardžių tyrinėtojas Rytas Tamašauskas. 

„Parinkti tokie, kurie nesusiję su pavardėmis, gyvenamosiomis vietomis – kad būtų šiokia tokia intriga“, – pristatydamas balsavimo rezultatus sakė žinomas kraštotyrininkas. Remdamasis lietuvių kalbos žodynu ir vardynais, senovės slavų kalbų leksika, prūsų vardynu, lygindamas su kitomis indoeuropiečių kalbomis, istoriniais šaltiniais, kraštotyrine medžiaga, savo pranešime apie Kėdainių krašto miškų pavadinimus R. Tamašauskas nagrinėjo įdomesnius miškų vardus ir jų reikšmes. Štai labai skambus Šlapaberžės apylinkių miško Aisuolio vardas pagal reikšmę gali žymėti gūdų, pilną garsų mišką, išdegusį durpyną ar senojo miško verslą.

Vis tik gražiausio miško vardo rinkimuose daugiausia balsų surinko kitas pavadinimas – Ìlgatrakis Lančiūnavos girininkijoje. Šio dūrinio pirmasis dėmuo kilęs iš lietuvių kalbos žodžio ilgas „kas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)“. Trakas skaitytinas kaip „kirtimas; atvira, iškirsta miško vieta; pakilesnė vieta miške“. Tokie ir panašūs vardai, pasak R. Tamašausko, atsirasdavę iškirstuose ir išdegintuose miškuose, kai kur miškų kirtimuose, skynimuose. Išdeginti miškų plotai galėtų būti ir lydiminės žemdirbystės pėdsakai.

Gražiausiu išrinktas pavadinimas varžėsi su Karálgiriu, užėmusiu antrąją vietą. Kraštotyrininko manymu, šaknį „karal-“ galima sieti su LDK kunigaikščių valdytomis teritorijomis. Tokie pavadinimai saugantys istorinę atmintį, net jei ir nelikę konkrečių dokumentų.

Trečioje vietoje – Bal̃tmiškis (Surviliškio apylinkėse), Báltmiškis (Tiskūnų apylinkėse). Kaip pajuokavo pranešėjas, šiuose pavadinimuose negausu poetinės paslapties: miškininkai beregint atsakytų, kad baltmiškis reiškia „lapuočių medžių miškas“. Pirmasis žodžio dėmuo siejamas su baltas „šviesus, kone sniego, pieno spalvos“. Beržai, liepos, alksniai, uosiai, paprastieji klevai – tai vis šviesios žievės medžiai.

„Turime labai mažai istorinių dokumentų, kurie fiksuotų mišką, daugiausia buvo fiksuojamos gyvenamosios vietos. Noriu paakinti: – sukluskime pamatę tiek miško pavadinimą, tiek išgirdę žodžius „miškas“, „giria“, „trakas“, „lydimas“, ir pažiūrėkime, ką jie galėtų reikšti, ką jie atmena, kokius protėvių pasąmonės klodus saugo“, – kalbėjo R. Tamašauskas.

Miškas – atgaivos ir
įkvėpimo šaltinis

Miškas lietuviams visuomet turėjo ypatingą reikšmę – ne tik maitino, rengė, slėpė nuo priešų, bet ir buvo bei tebėra dvasios atgaivos šaltinis. Štai ir pranešimą „Nevėžio slėnio gojeliai. Agrarinė miškininkystė“ skaičiusi kita renginio dalyvė, ūkininkė Vilma Živatkauskienė, vadovaujanti Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijai, pabrėžė emocinio prisirišimo prie savo žemės, miško svarbą. Pasak gimtojoje sodyboje ūkininkaujančios kraštietės, svarbu ne tik nuosavybės teisės, šeimininko jausmas, bet ir asmeniškai svarbūs dalykai ir sąryšis su vieta: istorinis, socialinis, kultūrinis…

Ypatingą dvasinį ryšį su gamta, įkvėpimo ir grožio šaltiniu, jaučia menininkai. Minint Miškininko dieną, bibliotekoje atidaryta spalvinga paroda „Lietuvos miškuose“, kurioje eksponuojamos gamtos fotografo, Krekenavoje gyvenančio Algimanto Lūžos fotografijos ir Kėdainių teismo rūmų teisėjos Aurelijos Ozolinios piešiniai. Kaip pasakojo piešinių autorė, kūrybai ji naudojanti gausybę įvairių rūšių pieštukų, nes stengiasi kuo tiksliau ir tikroviškiau atvaizduoti mažiausius gamtos kūrinėlius.

„Mano klasiokas yra žinomas fotomenininkas Eugenijus Kavaliauskas, kuris fotografuoja mums nematomą gamtos pasaulį. Pasižiūrėjusi į jo fotografuojamus vabzdžius ir vabalus, kurie mūsų akiai beveik nepastebimi, pradėjau jais labiau domėtis, bandyti piešti, gilintis į jų sandarą, spalvas ir atspalvius. Šiandien labai džiaugiuosi, kad nuotraukų autorius yra patenkintas mano piešiniais. Nors tai uodo dydžio padarėliai, bet juose yra tiek daug Tvėrėjo įdėta!“ – taip apie savo aistrą piešimui prieš metus yra pasakojusi autorė.

Renginyje netrūko prasmingų akimirkų. Buvusio miškų instituto direktoriaus prof. Remigijaus Ozolinčiaus poeziją skaitė sesuo A. Ozolinia, dainas pagal autoriaus tekstus atliko Raseinių miškininkas Darius Leveckis, muzikavo Laima Žilytė.