Botanikas įvardijo, kuo paįvairinti veją, kad ji būtų naudinga, o priežiūros reikėtų mažiau

Spalvingą žydinčią pievą, pilną bičių ir drugelių, būtų galima vadinti vasariško Lietuvos kraštovaizdžio vizitine kortele. Tam, kad vasaromis galėtume grožėtis tokiu vaizdu, toli keliauti nebūtina – nedidukes žydinčiais augalais praturtintas vejas kiekvienas galime įsirengti savo sodyboje ar kieme. Botanikų nuomone, tai itin aktualu šiuo metu, kai natūralios pievos nyksta, o kartu su jomis mažėja ir naudingiems vabzdžiams išgyventi būtinų buveinių.

„Esame įpratę kiemus užsėti kelių žolių mišinio veja, tačiau jei sakome, kad mylime gamtą ir augalus, norime prisidėti prie gamtos išsaugojimo, tai galime parodyti ir veiksmais – praturtinti dalį savo kiemo vejos žydinčiais augalais. Be abejo, tai būtų laukinės, žydinčios pievos imitacija, tačiau ji ne mažiau svarbi tiek estetiniu požiūriu, tiek ir biologinei įvairovei, kadangi žydintys augalai ir jų nektaras pritraukia vabzdžius apdulkintojus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovas dr. Arūnas Balsevičius.

Pokalbis su specialistu: https://youtu.be/rcSS6Z9rdR0

Praturtinti laukiniais augalas

Pašnekovas sako, kad biologinei įvairovei draugiškai oazei užauginti pakanka pasirinktą vejos plotą praturtinti laukinių pievų augalais, prisėjant jų sėklų. Labai svarbu naudoti vietines floros rūšis, jokiu būdu ne atvežtines. Taip pat nereikėtų vejai praturtinti rinktis augalų, turinčių tam tikrų specifinių ekologinių poreikių.

„Pavyzdžiui, jei sausoje vietoje pasėsite augalų, augančių itin šlapiose vietose, sėklų, jiems truks drėgmės. Arba augančius smėlynuose pasodinus į priemolio dirvožemį arba molį, šie augalai skurs, bus trumpaamžiai, ilgai neaugs. Nereikėtų į veją sėti ir vienmečių augalų – rugiagėlių, aguonų, čiužučių, dirvinių našlaičių, nes tai ne pievų, o pasėlių augalai. Jie sukurs ne pievos, o palaukės vaizdą, be to, ilgainiui išnyks“, – aiškina dr. A. Balsevičius.

Vardydamas žydinčiam lopinėliui formuoti kieme tinkamus pievų augalus, botanikas išskiria paprastąją veroniką – kone dažniausiai pasitaikantį Lietuvos pievų augalą, kuris yra nelepus ir dekoratyvus. Tinka ir baltagalvės, liaudyje vadinamos ramunėmis, pavasarį gražiai, tačiau gana trumpai žydi pievinės kartenės. Drėgnesnėje dirvoje gali augti vėdrynai, taip pat nuostabiais purpuriniais žiedais žydinčios gaisrenos.

Anot dr. A. Balsevičiaus, turime suprasti, kad įrengdami tokį žydintį lopinėlį grįžtame į gamtą, o gamta mėgsta tvarkytis pati, todėl vieni augalai savaime labiau užsisės, kiti gali ir išnykti. Priežiūros tokiems plotams beveik nereikia – susitvarkys patys. Kitas atvejis, jei pievų augalai bus sėjami į šviežiai pasėtą veją, tuomet ją reikėtų ravėti, pašalinant piktžoles – žliūges, balandas, kad jos neužgožtų pasėtų žydinčių augalų.

„Be abejo, tokią dirbtinę pievelę vis tiek reikia šienauti. Pakaktų imituoti tradicinį šienavimą, koks seniau būdavo Lietuvos kaimuose, pjaunant du kartus per sezoną. Pirmą kartą patarčiau tai daryti liepos pradžioje, kai augalai subrandina sėklas. Naudinga nepašalinti nupjautos masės iš karto, leisti sėkloms pasisėti. Antrą kartą galima nušienauti rudenį, taip vadinamą atolą, kad žolė prieš žiemą spėtų šiek tiek ataugti ir sutankėti“, – pataria ekspertas.