Atradusi save savanorystėje

Asta Raicevičienė

Ši moteris viena iš 24 asociacijos ,,Kėdainių samariečiai“ savanorių, niekada negalinti pasakyti ,,Negaliu“ arba ,,Ne“. Savanorystės misiją ji stengiasi atlikti kaip galima geriau.

Ji laukiama ir kviečiama, kai reikia pristatyti maisto vienišam ar neįgaliam senoliui, dalinti „Maisto banko“ krepšelius mažas pajamas gaunantiems kraštiečiams.

Ji šypsosi ir, atrodo, džiaugiasi gyvenimu, nors pati turi sveikatos problemų, o ramybę yra praradusi prieš 35-erius metus, gimus pirmagimiui Edgarui, kuris yra neįgalus. Tai Irena Golovašova, pažįstamų švelniai vadinama Irute. Mūsų pokalbis apie gerumą ir atsidavimą kitiems.

Pavėžėjo draugę ir pasiliko

– Kaip atradote save savanorystėje?

– Negaliu sakyti, kad atradau. Gal prieš 5–6 metus lydėjau draugę, kuri vyko pas samariečius. Tuomet anksčiau veikusiai organizacijai vadovavo šviesios atminties Severija Adomaitienė. Vieną kartą nuėjau, kitą kartą. Po to tokia Aldona iš Babėnų sugalvojo sukurti ansamblį. Kadangi aš vairuoju automobilį, manęs kelios senjorės paprašė, ar aš negaliu važiuoti kartu su jomis. Taip pradėjau ansamblyje dainuoti ir aš. Mirus organizacijos vadovei Severijai, kūrėsi naujųjų samariečių draugija. Apie samariečių veiklą aš dar nieko nežinojau. Buvo susirinkimas, ir mane pasiūlė į valdybą. O aš nemoku pasakyti: „Ne“. Taip ir pasilikau ten. Pradėjus vadovauti naujai pirmininkei Sonatai Patkauskaitei, veikla žymiai prasiplėtė, ir dabar tik spėk suktis.

– Ar į būstinę ateinate kiekvieną dieną?

– Kadangi šiuo metu karantinas, kiekvieną dieną į būstinę nevaikštau. Kai kūrėmės, viską tvarkėme, tada ateidavom kasdien, o dabar pasiskirstėm, tai kiekviena turime po dieną. Mano diena čia yra penktadienis. Bet kai budi savanorė, kuri neturi savo transporto ir jai paskambina močiutė, kuriai reikia pristatyti maisto, tada mūsų vadovė paskambina turinčioms automobilį. Mes sėdam ir važiuojam.

– Kiek per dieną tenka aplankyti žmonių?

– Nuo dienos priklauso. Kartais vieną močiutę apipirkti tenka, o kitą kartą būna ir 3–4. Jei kaime gyvena, kol nuvažiuoji, kol pristatai reikiamus produktus… Žmogų apipirkti reikia mažiausiai valandos, nes sąrašas ilgas, kadangi produktai perkami kartą per savaitę. Dažniausiai žmonėms, kurie yra vieniši ar sunkiai vaikšto, perkama pieno, duonos, mėsos, bulvių, kiaušinių – tai būtiniausi maisto produktai. Net keista, kad iš niekur kitur tie žmonės tokios pagalbos nesulaukia. Tokių žmonių, manau, yra daugiau, bet ar jie nedrįsta, ar nežino, kaip su mumis susisiekti.

Kai piktnaudžiaujama gerumu

– Bet būna, kai žmonės gali pasinaudoti jūsų gerumu?

– Yra buvę tokių atvejų, kai supratom, kad nori naudotis mumis, tada tokiems atsakome. Pavyzdžiui, paskambina ir sako: „Atvežkit mineralinio pakuotę ir morkų kilogramą. Ir viską užneškit į penktą aukštą“. Arba paprašo nupirkti ilgo sąrašo produktų ir dar vaistų. Sakau, kad esu sode ir galėsiu atvykti po 3 val. Atsako, kad tada nesvarbu. Patys išeina ir nusiperka, bet viską, kas sunku, tai atneškite jūs. Yra ir tokių. Net nežinau, kaip tokius žmones vertinti.

„Ateina ir jauni žmonės prašyti maisto, o kai paprašom, kad mums padėtų aplinką pasitvarkyti, tada, žiūrėk, ir neateina“.

– Kiek žmonių aprūpinate „Maisto banko“ lauknešėliais?

– „Maisto bankas“ iš IKI parduotuvės aprūpina daugiau nei 100 rajono gyventojų. Mes paskirstom, kad žmonės lauknešėlį gautų kas antrą šeštadienį, nes jeigu būtų 100 žmonių, net po 0,5 kg neišeitų žmogui maisto duoti. Būna, kad gaunam 50 kg, bet būna ir 80 kg ar net 100 kg, bet būna ir tik 40 kg. Tada sudėtinga padalinti. Pasitaiko, kad perkam produktų ir už savus pinigus – ir batoną, ir makaronus pigiausius, kad kažką įdėtume tam žmogui, nes, jei jis ateina pas mus kas antrą šeštadienį ir nieko negavęs išeis, kaip tada jaustis? Praėjusią savaitę važiavom į Panevėžį iš „Maisto banko“ atsivežti miltų, iš „Daumantų“ – majonezo, tai truputį praturtėjom. Dar maisto davinio iš IKI pridėjom. Daug smagiau, kai turi kažką daugiau duoti.

Kartais maisto paprašo kaip užkandos

– Kokie žmonės gauna maisto davinį?

– Jų pajamos labai mažos arba „nulinės“. Arba gauna žmogus labai mažą pensiją, arba yra neįgalus. Arba darbingi žmonės, bet neturintys darbo ir negaunantys pajamų. Yra ir tokių. Gal jie ir išeina pas ūkininkus padėti dieną kitą, bet nuolatinių pajamų neturi.

Jei žmogus gautų lauknešėlį kiekvieną šeštadienį, tai jo padėtis gerokai pagerėtų. Gaunantiems bent kiek pajamų, būtų galima pasitaupyti, bet esmė ta, kad yra žmonių, kurie neieško darbo. Arba žmonės taip įpratę gyventi, arba jiems pakanka to, kiek gauna.

Jei nebūtų mūsų įstaigos, vien tik socialiniai darbuotojai nebūtų pajėgūs taip visais pasirūpinti ir tiek apeiti. Yra tokių, pas kuriuos niekas nesilanko, jie daugiausiai pensinio amžiaus. Yra visiškai vienišų, bet yra, kurie turi artimųjų, bet šie išvažiavę iš Lietuvos. Kai per karantiną net savi nelankė savų, mes ateidavom ir aprūpindavom maistu. Arba močiutė viena soduose gyvena, vos pavaikšto su lazdele, vasarą kaimynai aprūpina, o žiemą, kai žmonių aplinkui nebelieka, ją irgi kartą per savaitę apiperkam. Ji gauna pensiją, tik nepajėgi pasirūpinti savimi. Teko bristi ir per užpustytą kelią, nes ne visi keliai buvo išvažiuojami.

– Ar nekeista, jei žmogus nėra neįgalus, dar ne pensinio amžiaus, bet niekur nedirba?

– Labai keista. Mūsų vadovė visada paklausia: „Tai iš ko jūs gyvenat?“ Jie pradeda filosofuoti, kad truputį vaikai padeda arba pažada eiti į darbą. Norint gauti maisto krepšelį, reikia pateikti atitinkamus dokumentus, pagal kuriuos sprendžiama, kam galima padėti. Žinome ir tokių, kuriems labai sunku išgyventi.

– O kaip su vartojančiais?

– Tai dar viena taisyklė, kad išgėrusiam maisto davinių mes neduodame. Jeigu du kartus tokie žmonės pasirodo, atsisveikiname su jais automatiškai. Iš viso to ilgo sąrašo gal su kokiais trim teko taip atsisveikinti. Manyčiau, kad jie laikosi to susitarimo, bent jau tą šeštadienį. Bet viena moteris mūsų kiemelyje tiesiog voliojosi ant žemės. Paprašė kaimyno, kad atvežtų ją maisto davinio, o ji, pasirodo, „kominė“. Kitą savaitę kaip niekur nieko ji atėjo atsiimti maisto, bet jai buvo atsakyta, kad mes prie alkoholio maisto nedalinam. Iš moterų mano praktikoje ji viena tokia pasitaikė. O vyrų tai dažnai būna lengvai išgėrusių. Porą kartų tenka įspėti, o trečią kartą jau patys nebeateina.

Ateina ir jaunų žmonių maisto, o kai paprašom, kad mums padėtų aplinką pasitvarkyti, tada, žiūrėk, ir neateina. Arba dar sugeba paskambinti ir išdidžiai pasakyti, kad atvežtume jiems maisto. O, pasirodo, kad jaunimas „pabaliavojo“ ir pamatė, kad jie neturi ką valgyti. Yra ir tokių. Bet kiekvieną atvejį mes tikrinam, kad žinotume, kam mūsų pagalbos tikrai reikia.

Jei neturėčiau gero vyro…

– Ar jūs tik pristatote maistą, ar dar ir gaminate?

– Aš tik pristatau maisto produktus, o socialinės darbuotojos, kurios dirba su žmonėmis, išvalo kambarius ir valgyti pagamina. Vieną močiutę turėjau, ji jau mirusi, – ką gamindavau savo šeimai, tą ir jai nuveždavau. Taip važiuodavau pas ją kiekvieną dieną.

– Važinėjate savanoriaudama savo transportu? Kaip reaguoja namiškiai?

– Taip, benzino niekas nekompensuoja. Aš galvoju, jeigu neturėčiau tokio gero vyro, negalėčiau aš to sau leisti. Kitas pasakytų: „Apsiramink, juk mašiną taisyti reikia, benziną pilti reikia, o tu čia kažkokias nesąmones išdarinėji.“ Aš manau, kad mano vyras Petras šiuo požiūriu labai geras. Juk tavo visuomeninė veikla labai priklauso ir nuo antros pusės palaikymo, o jis mano veiklai pritaria. Ir mano sūnus jaunėlis Arnas, jis irgi gyvena Kėdainiuose, – toks pats. Nors jis nėra savanoris, bet kur kam reikia, visada padės, niekam neatsakys.

Savanoriavo dar anksčiau

– Teko girdėti, kad savo inicia­tyva netoliese savo namų įkūrėte ir poilsiavietę?

– Per kelią nuo mano namų, Pergalės ir Draugystės gatvių sankryžoje, pamiškėje, kartu su kaimynais sutvarkėme tokį „trikampį“ ir padarėme vaikų žaidimų aikštelę. Su kaimyne pastatėm šiukšlių dėžių, kurias supynėm iš šakų, tiesa, dėžės supuvo. Neseniai pastatėm plastikines. Paprašėme dar seniūnijos, atvežė ir betoninių. Pirmąją pavėsinę pastatėme savo jėgomis su sūnumi Arnu ir kaimynu. Iš Babėnų karjero vežėmės nendrių ir iš jų apdengėm pavėsinės stogą. Tai visą žiemą turėjom darbo – rišom nemokėdami, bet kažkaip pavyko. Ir suolus pastatėme, ir stalus, šalia šašlykinė. Labai smagu, kai iš miesto atvažiuoja žmonės ir kepasi dešreles, šašlykus. Labai daug atvažiuodavo jaunimo su mašinom, ypač karantino metu. Jie labai tvarkingi, kultūringi, atsiveža savo malkų. Iš ryto su kaimyne nueidavom pažiūrėti, kaip viskas palikta, pasirodo, viskas sutvarkyta, net šiukšlės savo išsivežtos. Mūsų Babėnų vaikai labiau linkę laužyti. Sustatėm, padarėm ir stalus, ir suolus, medieną iš savo namų surinkom, vežėm, kalėm. Savaitę pabūna, sulaužo, tada vėl pastatom.

– O kokia buvo aplinkinių gyventojų reakcija?

– Kaip visi sako, jūs ten gyvenat, jums turi būti gražu. Iš tikrųjų, mes ten tiek jėgų įdėjom, gal aštuonios poros kaimynų padėjo, išvalėm miško teritoriją, ten buvo šabakštynai, o padarėm lyg Druskininkai būtų – viena kita pušis, visur nušienauta, o apleisti viską būtų buvę labai gaila. Net rinkdavom pinigus, kad vasarą galėtume nušienauti žolę, nes kuras kainuoja, o tuo labiau, kad jėgos dar pačių. Bet vėliau žmonės nebenorėjo prisidėti. Tai paskutiniais metais palikom taip, kaip buvę…

Pagalbos neprašo

– O ar sulaukiat dėkingumo?

– Iš kokios pusės pažiūrėsi. Savanoriaujant, aišku, kiekvienas džiaugiasi, kai jį aplankai, pasako ačiū, Dievo palaimos ir dar visko palinki. Kai buvau seniūnaitė, tada daugiau priekaištų iš žmonių sulaukdavau – ne ten pasirašei, ne tą padarei, per mažai iškovojai… Dėl to atsisakiau tų pareigų. Dirbti nenori nė vienas, bet visi nori pasakyti savo nuomonę, kritikuoti, o kas gerai, retai pagiria. Gal aštuonerius metus darydavom akciją „Darom“, šiemet pirmą kartą jos nedarėm. Iš pradžių daug susirinkdavo, o paskui mažėjo mažėjo. Dabar mes likome su kaimyne dviese, kurios prisidarėm šiukšlių dėžių ir dabar tuos maišus su šiukšlėmis iš miško turim pačios išsinešti. Viską dedamės į savo konteinerius ir vežam kaip savo šiukšles. Mano kaimynė Gražina – tokia pati kaip ir aš. Jei užsiauginam kokių gėlių, nešam į mišką sodint.

Kai kas pamato, kad mes tame miške grėbiam ar šluojam, tai sako, kad mes už tai gaunam pinigus. Niekas netiki, kad mes tai galim daryti šiaip sau. Ta teritorija yra visų. Kita pavėsinė pastatyta Babėnų bendruomenės lėšomis, vykdant projektą.

– O pagalbos?

– Na, aš pati nenoriu pagalbos, tai keisčiausia. Man Sonata sako: gal tau nugarą skauda, gal tau pačiai padėti reikia prie namų ar darže. Dar turiu ūkį, vištas auginu su viščiukais. Galvoju: keista, jeigu aš dar galiu, o ateis svetimi žmonės už mane dirbti. Tikiuosi, jeigu aš nebegalėsiu, gal tada ir man ateis kas nors padėt. O gal nereikės, kad padėtų. Man atrodo, kai tu padedi kitiem, gal tada tau pačiam nereikės tos pagalbos.

,,Reikia į visus žmones žiūrėti švytinčiom akim. Man atrodo, jeigu tu geras, tai ir visi geri. Kaip žiūrėsi į žmogų, tokį jį ir pamatysi. Kaip tu bendrauji su žmogumi, taip, reikia tikėtis, ir su tavimi bendraus.“

Likimo išbandymas

– Turite neįgalų sūnų, kuris irgi reikalauja pakankamai jūsų dėmesio?

– Su juo mes labai artimi. Jis man skambina gal šimtą kartų per dieną, vis klausinėdamas: „Mama, kur tu? Mama, kada tu? Ką darysi? Ką valgysim? Ką veiksim? Ką dirbsim?“ Kai su juo dirbi, jis viską padeda, ir malkas suveža, sukrauna, bet visą laiką turi būti kartu. Jis reikalauja nuolatinės priežiūros, nes daug ko bijo. Dienos metu jis lanko Kėdainių bendruomenės socialinį centrą, šiais metais pamėgo darbelius, o anksčiau labiau patiko vaidinti. Jis nori matyti greitą rezultatą.

– Ar tikite, kad gyvenimas išbandymus duoda tik stipriems žmonėms?

– Tikrai tikiu. Kokia buvo jo vaikystė, net sunku pagalvoti, o dabar aš manau, kad jo sveikata labai pagerėjo. Viena mano draugė sakė, kad ji būtų seniai išprotėjusi, jeigu tokį vaiką turėtų. Siūlė viena gydytoja iš Kauno gal globos namuose palikti sūnų. Jam girdint tai buvo pasakyta, tai jis irgi buvo vienu tarpu užsinorėjęs. Nuvažiavom į vienus, pažiūrėjom, kaip ten atrodo, bet mums ten bebūnant apsivertė viskas aukštyn kojom, ir jis vėl užsinorėjo grįžti namo.

Kai kitas sūnus pasiguodžia, aš tarsi jo net negirdžiu, o šitą sūnų, kai jis naktį prabunda, nors miega kitame kambaryje, iš karto išgirstu ir prabundu kartu su juo. Ir dabar, kai jam 35-eri, jau galėčiau būti ramesnė, bet vis tiek nuolat jaučiu tarsi akmuo ant širdies gulėtų.

Savanorystė – tai dalinimasis gerumu

– Kaip jaučiatės pati, darydama gera?

– Daryk žmogui gera, ir pačiam bus gerai. Kol aš nedariau gero kitiems, nebuvo mano Edgaras toks geras. Gal taip reikėtų tą gerumą suprasti. O pastarieji šešeri metai yra tarsi ramybės metai. Pajutau, kad ir mano vaikas nori kažkuo prisidėti. Ir dar pastebėjau, kai aš kažkam padedu, kitas kažkas man paskambina ir sako: „Aš atvešiu tau agurkų arba atvešiu braškių.“ Nors aš pati ir agurkų, ir braškių turiu. Ir tai sako žmogus, kuriam aš niekada nepadėjau. Tiesiog va taip. Aš galvoju, kad gerumas tokiu būdu sugrįžta.

– O savo kelyje daugiau gerų žmonių sutinkate?

– Reikia į visus žmones žiūrėti švytinčiom akim. Man atrodo, jeigu tu geras, tai ir visi geri. Kaip žiūrėsi į žmogų, tokį jį ir pamatysi. Kaip tu bendrauji su žmogumi, reikia tikėtis, kad ir su tavimi taip bendraus. Savo kelyje aš nesutikau blogų žmonių. Kaip mano Edgaras sako: „Visi jie geri.“ Maždaug prieš dešimtį metų mano sūnų buvo labai sumušę. Įsisodinę prie „Pušelės“, nusivežė kažkur, buvo ir pririšę, ir su mašina tempė, visaip tyčiojosi, primušė ir paleido prie Bublių užtvankos. Jis sugebėjo ateiti į degalinę prie Vilainių, kad iškviestų pagalbą. Jį nuvežė į ligoninę, paskambino mums, mes nepažinom savo vaiko, kaip jis baisiai atrodė visas sumuštas. Policija surado užpuolikus, buvo teismas, bet Edgaras jiems atleido. Gal iš tikrųjų nėra blogų žmonių, visi jie geri, gal tik jų poelgiai būna netinkami. O blogas tu negali būti, nes pačiam bus negerai.

Asociacijos ,,Kėdainių samariečiai“ pirmininkė Sonata Patkauskaitė:

Iš savanorių Irena išsiskirianti tuo, jog iš jos niekada neišgirsi žodžio „Negaliu“. Ji niekada nepasakys „Ne“. O dažniausi jos atsakymai: „Jei reikia – būsiu, reikia – padarysiu.“ Visus patikėtus darbus ji atlieka ne tik gerai, bet su kaupu gerai, dar nuo savęs prideda. Ji stengiasi, kad tas darbas būtų padarytas kiek įmanoma geriau. Jei reikia močiutę slaugyti kartą per dieną, tai ji neverčiama nei prašoma atvyksta pas ją antrą kartą dar ir vakare. Nes jai rūpi žmogus. Jeigu ji priklauso mūsų organizacijai, ji žino, ko čia atėjo. Ji yra tas žmogus, kuris visada ras laiko, ji visada gali, nors iš tikrųjų ir jos diena labai užimta.

Kaip žmogus ji man išskirtinis savo gyvenimo džiaugsmu. Ji niekada nevaidina. Paprastai mes esame įpratę visuomenei save pateikti geresnius negu esam. Arba priešingai: jei mums blogai, parodom, kokie mes esam vargšai. O ji nebijo pasakyti visko taip, kaip yra. Mielas, malonus žmogus su savo tikra žmogiška emocija. Aš vertinu jos tikrumą be paryškintų spalvų. Žinau, kiek dar daug yra žmonių, ne tik tų, kuriems samariečiai padeda, „įsikabinusių“ į Ireną. Aš jai dažnai sakau: „Irena, išmok pasakyti: „Ne.“ O ji atsako: „Tai kad manęs paprašė nuvežti, atvežti, nupirkti, aplankyti…“ Ir ji tai daro, ji šypsosi ir džiaugiasi, ir jai viskas gerai. Būtent tokie žmonės, kaip ji, kuriems tam tikrais momentais reikia būti tvirtais, su jais bendraudamas iš išorės matai, kad jiems viskas labai gerai sekasi, jie tarsi plaukte plaukia arba juos per gyvenimą neša kažkas ant rankų. Jinai ne išimtis. Tai, kas iš tikrųjų yra sunku, jai atrodo ne problema.

Irena Golovašova yra viena iš atsinaujinusios samariečių organizacijos steigėjų, šiai organizacijai rugpjūčio mėnesį bus dveji metai. Jos pareigos mūsų organizacijoje yra visos įmanomos. Kartą per savaitę ji budi būstinėje, ji apiperka neįgalius ar vienišus žmones, kas antrą šeštadienį dalyvauja „Maisto banko“ krepšelių dalybose. Ji padeda maisto produktus atvežti iš IKI parduotuvių, spręsti kitus ūkinius reikalus.