Šėtos senelių globos namuose atšventė 90-metį

Netikėtas skambutis – kvietimas atvykti į Šėtos socialinį ir ugdymo centrą, be abejo, sudomino. Paskambinusi kėdainietė Laima Želnienė pranešė, kad kovo 12-ą, sekmadienį, jos mama minės 90-ąjį jubiliejų. Kai vidurdienį nuvykome į Šėtos senelių globos namus, įsikūrusius socialiniame ir ugdymo centre, jubiliejų mininti Elena Lopatienė, vilkinti ryškų languotą švarkelį, užsidėjusi lengvą skrybėlaitę, sėdėjo prie stalo ratukuose jaukioje salytėje. Dukra Laima mamai padovanojo 90 tulpių, susodintų su svogūnėliais į žemę, o pavasarį, pratęsiant jų gyvenimą, jos bus pasodintos šalia senelių globos namų esančiame gėlyne. Atėju­sios artimiausios draugės sugiedojo Elenai tradicinį pa­linkėjimą „Ilgiausių metų, ilgiausių“…

Senelių globos namuose – jau ketveri metai

Susėdusios prie stalo ir gerdamos kavą, o Elenai gurkšnojant arbatą, kalbėjomės apie gyvenimą. Svarbiausia, knietėjo išgirsti patarimų, kaip sulaukti tokio gražaus jubiliejaus, nevartojant vaistų, dar norint kuo aktyviau gyventi ir išsaugoti blaivų protą.

Elena Lopatienė sako, jog Šėtos senelių globos namuose ji gyvena dveji metai, nors duk­ra patikslina, kad jau ketveri… Atsikėlė ji čia iš Šėtos, iš savo nuosavo namo, kuris tebestovi prieš buvusią Šėtos sūrinę. Dabar tame name gyvena kitas šeimininkas, ūkininkas, nupirkęs iš Elenos sodybą, sako, jog labai tvarkingai ją prižiūri ir ūkiškai tvarkosi. Gyvendama viena prieš keletą metų Elena netikėtai parkrito, patyrė traumą, po kurios savarankiškai vaikščioti nebegalėjo. Į pagalbą teko ,,pasikviesti“ vaikštynę arba, kaip sakoma, – ratukus. Dukra, gyvenanti Kėdainiuose ir negalinti kasdien prižiūrėti mamos, įkurdino ją globos namuose.

Šiandien, kaip matyti, Elena patenkinta gyvenimu, ypač ji dėkinga šiems namams ir nuolat ja besirūpinančioms Šėtos senelių globos namų darbuotojoms. Ypač ji dėkinga kineziterapeutei, kuri padeda pamiklinti, pamankštinti kojas.

Dirbo sunkiai

Elena pasakojo kilusi iš Surviliškio, buvusi vyriausia iš šešių vaikų – šeimoje buvo 3 seserys ir 3 broliai. Šiandien liko 1 brolis ir 3 seserys. Ilgą laiką ten su tėvais ir gyvenusi, jos mama dar Sausio 13-osios yra sulaukusi. Kai mirė Elenos mama, ji liko gyventi viena, tada pardavė karvę, o prie žemės darbų padėdavo kaimynas, sesers vyras patalkindavo.

Pati Elena sunkiai dirbusi laukininkystėje. Teko burokus ravėti, linus kloti, prie agregato dirbti – šieno miltus gyvuliams gamino. Dar prie gyvulių – veršelių, karvių. Gyvendama su tėvais, padėjo prižiūrėti didžiulius šiltnamius, kuriuose augino agurkus, pomidorus. Su mama, pasakojo, gamindavo labai skanius varškės sūrius, kuriuos vasarą džiovindavo saulėje.

Kai ištekėjo, su vyru apsigyveno Telšių rajone, bet vyras, susirgęs sunkia liga, mirė 57-erių, tada Elena liko gyventi su vienturte Laimute. Elena, kaip pati sakė, dirbo Telšių ,,konservinėje“. Su vyru gerai sutarusi, mat jis nebuvo ,,pijokas“. Norint sutarti su vyru, Elena pataria: ,,Reikia išklausyti jo nuomonę, būti meilesnei, apsukresnei, jei vyras tuo metu susinervinęs, geriau patylėti ir jam nusileisti. Tada ir sutarsi gerai.“

Karo metais gyveno netoli Šiaulių, Vilkyškių rajone. Dėkinga likimui, kad karas, nors teko matyti jo žiaurumus, Elenos šeimos stipriai nepalietė.

Pamėgusi šeimininkauti

Iš trijų seserų pomėgį šeimininkauti paveldėjo tik viena Elena. Ir šakočius kepdavo, rankomis išraitydavo ,,ragelius“. O kepiniams vietoj kildinimo miltelių naudodavo tik potašą. Šeimininkavo ir seserų vestuvėse. ,,Kepdavo mama kraujinius vėdarus labai skanius, kugelį, skanią kepeninę, o į ją dėdavo tik druskos, pipirų, lauro lapą ir truputį svogūnų“, – vardija prisiminusi mamos kepinius dukra Laima, o Elena priduria, kad ,,duoda ir mums valgyti kepeninės, bet pirktinė jau nebe tokia kaip naminė“.

,,Viską darydavau iš galvos. Rūpėdavo, kaip baba ir mama šeimininkaudavo, o mane, dar vaiką, varydavo, kad nesimaišyčiau virtuvėje, sakydavo: ,,Kai išaugsi, išmoksi, protas tave išmokins.“ Teisybę jos ir pasakė. Aš ne kartą joms padėkojau, duok, Dieve, joms dangų, ramybę už gerą patarimą“, – prisimena Elena, ir dabar mėgstanti su kitomis moterimis žiūrėti televizijos laidas, kaip kas gamina, bet labiausiai jai patinka, kaip gamina Beata, kaip ir daugumai kartu žiūrinčių jos kulinarines laidas. Dar sakė, patinka, kaip gamina toks nedidelis virėjas iš Italijos, kalbantis lietuviškai.

Pasakodama toliau apie savo pomėgius, moteris teigė labai mėgdavusi siuvinėti bei megzti. Nors lėktuvu nėra skridusi, bet iki šiol jai gyvi įspūdžiai, kuomet ją paskraidino lakūnas, malūnsparniu barstęs trąšas. Šilti prisiminimai išlikę ir iš apsilankymo Trakuose, ežere plaukiojant katamaranu.

Gyvenimu nesiskundžia

Paklausta, už ką labiausiai dėkinga gyvenimui, Elena Lopatienė net negalvodama atsako: ,,Pavalgyti gaunu, šiltai gyvenu, apsirengusi, tai ko daugiau reikia. Sveikata brangiausia. O vaikams reikia įdiegti, kad jie būtų atsargūs, kad saugotų save, savo gyvenimą, ir gyventų toliau.“ Va, ji ir savo anūkėms – Kristinai ir Renatai, gyvenančioms Londone, su kuriomis palaiko ryšį telefonu, linki susirasti gerus vyrus ir susilaukti šeimos.

,,Gyvenimas čia geras, visai neliūdna, ir nėra ko bijoti senelių namų, visi kartu būnam. Skaniai duoda valgyti, labai skanios bandelės. Esu gaminusi ir pati. Užimtumo specialistė suruošia tešlą, ją suminko, ir mes su formelėmis darom barankėles, o ji tada aliejuje jas verda. Prikepusios dedam į krepšelį ir apdalinam visus, gulinčiam ir negulinčiam – kiekvienam duodam“, – pasakoja Elena, labiausiai pasiilgstanti šeimininkavimo virtuvėje.

Jos dukra Laima įsiterpia, kad mama visą gyvenimą ir dabar labiausiai vertinanti natūralų maistą. Mėgsta natūralius saldumynus – tai lietuviški meduoliai, paprasti sausainiai su grūdais, juodųjų serbentų uogienė, natūralios sultys. Labiausiai mėgdavo valgyti maistą be riebalų, bemielę duoną. ,,Kad neperšaltum, mama liepdavo gerti ir pati gerdavo vandenį su citrina, medumi ir imbieru, valgyti daugiau daržovių, sveikus troškinius su kopūstais, salierais, pastarnokais, naudodavo rapsų aliejų, iš mėsos dabar daugiau valgo paukštieną, žiūri, kad produktuose nebūtų konservantų. Iš mamos paveldėjo tvarkingumą, daryti meniškus darbelius ir meilę žmonėms“, – apibendrina Laima Želnienė.

Gyvenimas be vaistų ir kavos

Dalindamasi savo ilgaamžiškumo ir energijos receptu, 90-metė prisipažįsta, jog negeria vaistų. Jei suskausta galvą ar dar kurią vietą, delne ji randa taškus, kuriuos patrina, ir skausmas praeina. Ji pataria ranka ištrinti smakrą, sprandą, kad netraškėtų, ir kitoms dar pamasažuoja. Pataria mažiau nervintis, o jeigu kas sunervino, siūlo išgerti raminančios melisos arbatos, gudobelės, labai tinka ir ramunėlės.

Pažadame su Elena susitikti, kai jai bus 100 metų. Bet ji šyptelėjusi atsako, kad geriau, kai 95 metai bus, nes iki 100 nenorinti gyventi. ,,Jei sulauksiu, tai duok, Dieve. Dabar džiaugtis reikia. Kuo daugiau judėti. Nereikia man nei akinių, matau be jų, tik kai labai mažos raidės ir skaitant liejasi, turiu pasiimti lupą. Mėgstu skaityti žurnalus, serialų nežiūriu per daug. Patinka tie, kurie apie gyvenimą. Kavos negeriu, labiausiai mėgstu miežinę“, – mintimis iš gyvenimo dalijasi E. Lopatienė.

Laiko išskirtine

Vaida Žukauskienė, dirbanti Šėtos socialinės globos namuose socialine darbuotoja ir artimai bendraujanti su šios dienos jubiliate, patikslina, jog jubiliejaus proga Eleną Lopatienę pasveikins ir ši įstaiga, bet tik gimimo dieną, kuri įrašyta pase – gegužės 6-ą. Pati Elena sako, jog jos metrikai sudegė bažnyčioje, o kai išdavė naujus, data buvo pakeista, nors tikrasis jos gimtadienis – kovo 12.

Pasak Vaidos, Elena iš kitų Šėtos socialinės globos namų gyventojų išsiskiria tuo, jog pripažįsta sveiką gyvenimo būdą. Ji labai daug sportuoja, juda, yra aktyvistė. Ji visus sutinka ryte, visus išlydi išeinant iš darbo, visuomet dalyvauja visose mankštose. Pati labai daug juda vaikščiodama po koridorių su vaikštyne, nes be jos visiškai nebepaeitų. Gyvenimas jos nebuvo lengvas, kaime gyveno, bet, matyti, ji iki šiolei išliko kruopšti ir tvarkinga. Kiti senukai užsiguli, užsisėdi, labai nenori judėti. juos skatiname, kviečiame į mankštas. Kas yra stebėtina, kad ji pati, net neraginta, daro reikalingus pratimus.

Išsaugojo šviesų protą

„Mes labai džiaugiamės, kad ji supranta, jog judėjimas yra labai svarbu. Ji turi išsaugotą šviesų protą, kai kiti, dar jaunesni, serga senatvine demencija ir jau sunku būna susikalbėti. O ji, būdama 90-ties metų, dar ganėtinai šviesaus proto. Ir dar – ji be galo tvarkinga, kuo ne visi seneliai pasižymi. Jos kambaryje viskas skrupulingai sudėta, sutvarkyta. Savarankiškai prausiasi, kai kitiems reikia priminti, skatinti. Tuo ji yra išskirtinė. Ji seniau turėjo telefoną ir juo galėjo kalbėtis, bet tie gebėjimai pamažu silpsta – jau nelabai supranta informaciją telefonu, kai kalba pašnekovas, tarsi ir girdi, bet nelabai suvokia“, – taikliai apibūdina Eleną socialinė darbuotoja.

V. Žukauskienė pasakojo, kad senelių namuose kiekvieną dieną vykdomos užimtumo veiklos. Viena iš jų – maisto gaminimas. Elena su mielu noru tose veiklose visada dalyvauja ir yra viena iš aktyviausių, nes jai tai labai patinka. ,,Ir pyragus kepam, ir blynus, ir spurgas. Šias veiklas organizuoja užimtumo specialistė. Prie keptuvės ir įkaitinto aliejaus, aišku, gyventojų neprileidžiame, bet kai ką nesudėtingo virtuvėje padaryti, supjaustyti virtas bulves ar morkas mišrainei, leidžiame. Elena yra mūsų sveikuolė, labai save prisižiūri, mėgsta obuolius, daržoves“, – teigė Vaida.

Požiūris į senelių namus pasikeitė

Paklausta, ar atvažiuoja artimieji pasveikinti senelių jubiliejaus progomis, Vaida atsako: ,,Nepamiršta. Ypač tų senelių, kurie pas mus apsigyvena dabartiniu metu. Jie ateina pas mus ne vieniši, bet turėdami ryšį su giminaičiais. Anksčiau į globos namus ateidavo tie, kurie nieko neturėdavo: nei artimųjų, nei kur gyventi.

V. Žukauskienė džiaugiasi dabartiniu, pasikeitusiu požiūriu į senelių globos namus. Kai vaikai atveža savo tėvus ir juos čia palieka, mes sakome, kad jais pasirūpino. Nes čia yra labai geros gyvenimo sąlygos, yra televizorius, šaldytuvas. Jeigu tik gyventojas ko nors nori – piešti, spalvinti, siūti – viskuo būna aprūpintas. Jiems taikoma kineziterapija, mankštos, sportas, yra medicininė priežiūra. Tokios paslaugos, kurias namuose ne kiekvienas galėtų suteikti savo artimajam. Daugumos gyventojų vaikai yra darbingo amžiaus žmonės, jie eina į darbus, o tas senelis būtų paliktas namuose gulėti vienas. O čia jis gali bendrauti su kitais gyventojais, įstaigos personalu.

Dabartiniai gyventojai, ateinantys į globos namus, turi ryšį su giminaičiais, jie turi vaikų, anūkų. Visiškai vienišų gyventojų mažėja. Ir dėl to žmogus labai greitai pripranta gyventi šiomis sąlygomis. Kai nėra ryšio su artimaisiais – jam būna labai sunku. Jei yra ryšys, žmogus labai lengvai adaptuojasi ir senelių globos namuose, ryšys su išoriniu pasauliu – tai labai svarbu.

Ir su artimaisiais, ir su išmaniaisiais

,,Dabar ateina seneliai ne tik su artimaisiais, bet ir su išmaniaisiais. Jie turi ir elektroninius paštus, susirašinėjimo programėles, mes galime vaizdo skambučiu sujungti, kad tik jie bendrautų su artimaisiais, ko anksčiau nebūdavo. Anksčiau jie galėdavo bendrauti tik telefonu. Dabar mūsų bendravimas tampa išmanesnis ir su giminaičiais. Seneliams labai smagu, kai pamato ir vaizdą. Juk yra vaikų ir iš Vilniaus, ir iš užsienio, su jais galime sujungti ir jie gali kalbėtis vaizdo skambučiu. Mes turime planšetę, galim ir kompiuterį nunešti, jeigu tik yra poreikis ir noras. Vienos močiutės sūnus gyveno Čikagoje, tai ir su juo vaizdo skambučiais susiskambindavo, bendraudavo.

Tenka būti tarpininkais tarp senelių ir jų giminaičių. Nes pats senelis nei kontaktų žino, nei moka susijungti, mes viską padedam padaryti, kokios tik reikia pagalbos“, – senelių bendravimą su artimaisiais komentuoja socia­linė darbuotoja.

Šėtos senelių globos namuose iš 40 vietų šiandien užimtos 37, bet laisvos greitai užsipildys vėl. Senelių amžius labai įvairus – yra tokių, kuriems tik per 60, dar nėra pensinio amžiaus, bet jis gali būti su negalia, vyriausiajam yra 95-eri.

Pati nenorinti būti našta

Vaida sako, kad reikia bendrauti ne tik su seneliais, bet ir su jų giminaičiais. Sunkiausia visada būna ir prie to niekada nepriprasi – senelių netektys. Per metus iš 40 senelių Anapilin išeina apie 10. Būna ir daugiau, pandemijos metu netekome ir 13 senelių, kovidu mūsų įstaigos gyventojai per pandemiją nesirgo. Būna, kai žmogus senelių namuose ilgiau pagyvena, prie jo labai pripranti, su juo susibendrauji – tuomet tokių žmonių netektis būna ypač skaudi. Tas labai paveikia. Pastaruoju metu laukiančiųjų eilės sumažėjo, bet anksčiau norintiems čia apsigyventi reikėdavo laukti metus ir dar daugiau.

Vaida Žukauskienė socialine darbuotoja čia dirba šešerius metus. Šėtos senelių globos namai buvo renovuoti 2018 metais. Kas pirmą kartą atvyksta, beveik visi pasako, kad čia aplinka panaši kaip viešbučio, nes daug kas dar turi senąjį nusistatymą.

Pati Vaida atvirai prisipažįsta, jog senatvėje irgi nenorėtų būti vaikams našta.

Su artimaisiais santykiai pagerėja

Dar V. Žukauskienė pastebi ir patys gyventojai prisipažįsta, jog, jiems atsidūrus čia, tarp artimųjų pagerėja santykiai. Juk vaikams tarsi rūpestis nukrenta – nereikia senelių prausti, maudyti, kasdien rūpintis maistu, medicinine priežiūra. Tada tėvai su vaikais susidraugauja tarsi iš naujo – juos gali lankyti, su jais bendrauti, nebelieka buities. Būna, kai vaikai atveža senuką ir pasako: ,,Nebendrausiu, atsisakau, mirties atveju tik paskambinkit“. O paskui, žiūrėk, ir lanko, ir bendrauja, ir pasimiršta, kas tarp jų vyko. Juk ne visi gali prižiūrėti senus žmones. Tai iš tiesų didelis darbas ir atsakomybė.

Norint patekti į šiuos senelių namus, reikia Kėdainių rajone išgyventi bent metus. Jei žmogus išreiškia pageidavimą gyventi būtent čia ir jeigu čia yra vietos, jis gali rinktis šią įstaigą. Pakliūti į Šėtos senelių globos namus ypač svarbu šėtiškiams. Nors, atrodo, gyvendamas kambaryje tik vieną vaizdą per langą matai, bet jiems labai svarbu jausti savo kraštą.

Sveikiname
Močiute Elena,
sveikinu 90-to jubiliejaus proga, linkiu ilgiausių metų, ilgiausių… Sveikatos, žvalumo, šypsenos, nuotaikos, sėkmės visur ir visada, gražių prisiminimų iš kaimo: darbai, veikla, daržas, sodas, sveika mityba, nuoširdus gerumas žmonėms.
Anūkė Kristina

Močiute Elenyte,
sveikinu 90-to jubiliejaus proga, linkiu sveikatos, ilgų gyvenimo metų, kad išliktum visuomet tokia judri, energinga, jaunatviška širdyje kaip visuomet.
Anūkė Renata

A. Raicevičienės ir Šėtos senelių globos namų nuotraukos

Titulinė nuotrauka: Elena Lopatienė garbingą 90-ties metų jubiliejų sutiko Šėtos senelių globos namuose.