Rajone daugėja sertifikuotų tautinio paveldo produktų

Tautinį paveldą puoselėjantys mūsų kraštiečiai sėkmingai sertifikuoja gaminamus produktus. Visai neseniai į Kėdainius parvežtas dar vienas sertifikatas – Krašto muziejaus Tradicinių amatų centre dirbantis drožėjas Arūnas Gaučas sertifikavo tradicinius medinius šaukštus.

„Tam, kad gautum sertifikatą, reikia įrodyti tradicijos 100 metų tęstinumą. Mano senelis, gyvenęs Krakių seniūnijoje, irgi drožė šaukštus. Tada ir mane tai sudomino, žiūrėdavau, kaip senelis viską daro ir pats pabandydavau. Iki šiol turiu iš senelio paveldėtą jo įrankį – tokį drožtuką.

Pats su medžiu dirbu jau 20 metų, bet daugiausia teko su staklėmis frezuoti, obliuoti. Prieš keletą metų gavau dovanų gerą kaltą ir pradėjau drožti šaukštus, man taip patiko rankų darbas, taip užsikabinau, kad iki šiol tuo užsiimu.

Kadangi dirbu amatų centre, vadovė paskatino sertifikuoti gaminamus šaukštus. Ėjau į Krašto muziejų ir pagal fonduose rastus modelius išdrožiau daugiau nei 10 tradicinių šaukštų. Visą gamybos procesą – nuo pliauskos paėmimo iki galutinio rezultato – reikėjo fotografuoti ar parengti aprašą. Medžiagą išsiunčiau į Žemės ūkio ministeriją, komisija įvertino labai palankiai ir štai, turiu sertifikatą“, – džiaugėsi tradicinis amatininkas Arūnas Gaučas.

2016 metais A. Gaučas yra sertifikavęs dar keletą savo gaminių – kočėlus, kočėtuves (senovinį įrankį drabužiams lyginti) ir sūrspaudžius.   

Koks medis tinkamiausias?

Pasak drožėjo, proseneliai šaukštus dažniausiai droždavo iš liepos, nes tai  minkštas medis, o šiais laikais drožiama ir iš klevo, beržo bei visokių vaismedžių: obelų, vyšnių, slyvų. Manoma, kad šaukštams, mentelėms ar dubenėliams gaminti būtent vaismedžiai labiausiai tinkami, nes juk valgome jų išaugintus vaisius, todėl tokie esą labiausiai tinka sąlyčiui su maistu. Be to, kaip pastebi A. Gaučas, vaismedžių medienos raštai ir spalvos yra pačios gražiausios.

„Tinkamos medienos ieškau apleistose sodybose, kur net namų nebelikę, tik seni vaismedžiai yra, nusipjaunu kokią šaką, susipjaustau, pasidarau ruošinius ir gaminu. Šaukštą, naudojant elektrinį įrankį, galima per valandą išdrožti, jei vien tik rankomis – užtrunka ilgėliau, nes reikia padaryti  kotą, suformuoti išlenkimą, plokštumą ir apvalumą, kad šaukštas būtų ir gražus, ir patogus naudoti.

Šaukštus šiais laikais alyvuoja, kad įgautų spalvą, o senovėje to nedarydavo, tiesiog šaukštas įsigerdavo taukų ir taip impregnuodavosi“, – šypteli kūrėjas.

Sukūrė naują technologiją

A. Gaučo sukurtų gaminių amplitudė gana didelė – nuo buičiai reikalingų reikmenų iki medinių smeigtukų ilgiems plaukams į kuodą susegti. Namuose įrengtose dirbtuvėse meistras gamina ir batų šaukštus bei samčius pirčiai, prie kurių priderina… ragus.

„Pats neinu rinkti ragų. Perku juos iš tuo užsiimančių rinkikų. Iš medžiotojų nelabai gausi, jie ragus kaip trofėjus kabina ant sienos. O rinkikai vaikšto po miškus, renka ir parduoda. Dabar ragai išbrango, kilogramas apie 30 eurų kainuoja.

Išdrožti šaukštą ar samtį yra paprasčiau nei prie jų prikomponuoti ragą. Reikia taip pritaikyti, kad plyšių nebūtų ir estetiškai atrodytų. Kiek domėjausi, aš gal vienintelis Lietuvoje ar net Europoje tokią technologiją naudoju. Prieš keletą metų turėjau ragą ir varčiau, varčiau, galvojau, ką su juo galima būtų padaryti, ir kai pabandžiau su medžiu derinti, žmonėms taip patiko, kad vos spėju gaminti. Perka žmonės ir sau, ir dovanoms. Tokie gaminiai dabar „ant bangos“, nes labai išpopuliarėjo pirtys, kazanai, visi nori kažko originalaus“, – sako jau du savo darbų fotoalbumus išleidęs Arūnas Gaučas.

Drožėjas pasakojo, kad savo gaminius pristato įvairiose mugėse. Jo darbai yra iškeliavę net į Australiją, Ameriką, Izraelį bei kitas šalis. Kraštiečio kūriniai populiarūs ir tarp lietuvių.

Siekia perduoti tradicijas

Tradicinis amatininkas Arūnas Gaučas Tradicinių amatų centre Arnetų name rengia edukacijas tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems.

„Aš nesitikėjau, kad jaunimas taip domėsis drožyba, ypač užsieniečiai tuo žavisi. Pavyzdžiui, buvo atvažiavę žydai studentai, daviau po šaukštą išdrožti, tai taip susikaupę dirbo, lyg meditacija buvo. Sakė, kad tai – pats geriausias darbas pasaulyje.

Aišku, mažiems vaikams neduosi drožti, kad nesusižeistų, bet vyresniems – 9–12 klasių mokiniams tai įdomu, jie nieko panašaus nėra darę. Parodau įrankius, papasakoju, kaip reikia daryti, pamokau ir jie per tą valandą (tiek trunka edukacija) šį tą išdrožia ir tai gali parsivežti namo.

Norisi, kad tas amatas nebūtų užmirštas, kad būtų perduodamas iš kartos į kartą. Arnetų name turiu drožybos būrelį, kurį kartą per savaitę lanko 10 mūsų rajono mokinių. Ne tik iš miesto susirenka, bet ir iš Miegėnų, Pernaravos atvažiuoja. Įdomu, kad ir mergaitės tuo ypač domisi. Nemokamus užsiėmimus pernai lankė šešios, šiemet dvi. Kai kurie vaikai drožybos įgūdžius tobulina ne vienerius metus“, – sako jaunimui savo patirtį perduodantis amatininkas.

Sertifikuotų produktų kasmet daugėja

Šiemet tautinio paveldo produktų sertifikatus gavo dar kelios mūsų kraštietės. Loreta Steponavičienė sertifikavo medžiaginius žaislus, Birutė Šinkūnienė – karpytas langų užuolaidas, lentynų ir eglučių papuošalus, Albina Mackevičienė – karpytas langų užuolaidas, lentynų papuošalus ir karpytus paveikslus.

Tradicinių amatų centro duomenimis, Kėdainių rajone šiuo metu jau sertifikuoti 49 tautinio paveldo produktai, kuriuos sertifikavo 2 įmonės ir 15 tradicinių amatininkų. 5 iš jų atestuoti tradicinių amatų meistrais.

Nuotr.: tradicinių amatų centre dirbančio Arūno Gaučo rankose – dar vienas tautinio paveldo produkto sertifikatas. (Arnetų namo nuotr.)