Kaip ir tikėjausi, viešojoje erdvėje dėl mano istorijos pasipylė atskirų žmonių kūryba ir interpreta­cijos. Žmonės, kurie, nepasibaigus teisminiams procesams, anksčiau laiko teisia mane dėl melagingų parodymų davimo, išsijuosę meluoja patys.

Norėčiau detaliau papasakoti apie savo istoriją, kad pasibaigtų visos su ja susijusios spekuliacijos. Aišku, paprasčiau būtų kiekvienam iš jų susirasti viešai skelbiamą pirmos instancijos nuosprendį ir pasiskaityti, kas jame rašoma ir apie ką kalbama, tačiau, matyt, ne kiekvienas iš šių žmonių sugeba tai padaryti, nes kurti ar vadovautis apkalbomis yra lengviau, o galbūt ir naudingiau.

Dar dirbdamas policijoje, tiek aš, tiek mano kolegos, tirdami nusikaltimus, nuolatos susidurdavome su labai rimta problema – liudytojais. Jų parodymai – vienas svarbiausių įrodymų įrodinėjant nusikaltimą padariusio asmens kaltę. Neretas atvejis, kuomet, stebėdamas už tvoros mušamą kaimyną, žmogus pasakydavo, kad nieko nematė, neįsidėmėjo, nepastebėjo ar panašiai. Paprastai tokios bylos būdavo nutraukiamos, neįrodžius kaltės. Tai tik vienas paprastas pavyzdys nusikaltimų ir įrodinėjimo įvairovėje. Pats ne kartą tiesiogiai susidūręs su šia problema, niekada nevengdavau liudyti. Manau, kad tai yra vienas iš pilietiškumo elementų.

Šioje byloje buvau kaltinamas tuo, kad apklausiamas liudytoju tiek Kauno apygardos teisme, tiek Lietuvos apeliaciniame teisme daviau melagingus parodymus, nuslėpdamas esminę reikšmę turinčią aplinkybę, o būtent – pareigūnės R. S. ir įvykio kaltininko L. T. bendravimą eismo įvykio vietoje, tuo siekdamas neteisėtu būdu padėti pareigūnei R. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą, teigdamas, kad 2017 m. birželio 13 d. apie 19 val. policijos pareigūnei R. S. atvykus į autoįvykio vietą, jai atliekant tarnybines pareigas įvykio vietoje visą laiką buvau greta jos ir minėto pokalbio tarp R. S. ir L. T. nemačiau.

Eismo įvykio vietos apžiūra yra labai sudėtingas ir ypatingų žinių reikalaujantis veiksmas, kadangi kiekviena detalė, kiekviena žymė ir kiekvienas centimetras tokio įvykio tyrime yra labai svarbu. Tą patį vakarą savo „Facebook‘o“ paskyroje paskelbiau įrašą, kuriame patalpinau įvykio vietoje darytas nuotraukas, pasidalinau savo įspūdžiais ir parašiau, kad padėjau jaunai pareigūnei apžiūrėti įvykio vietą. Į įvykį atvyko ir įvykio vietą apžiūrinėjo jauna, neseniai pradėjusi dirbti pareigūnė. Su šia policijos pareigūne man dirbti neteko, nes ji policijoje pradėjo dirbti po to, kuomet aš joje jau nebedirbau. Pažinojau tik įvykio vietoje buvusį kitą kolegą, kuris ir paprašė jaunai pareigūnei padėti apžiūrėti įvykio vietą. Vėlgi, vedamas pilietiškumo, tai padaryti sutikau. Prisimenu vieną momentą, kuomet patariau pareigūnei užfiksuoti ant šlapio asfalto (po lietaus) išsiliejusią kuro žymę, kuri buvo gerokai toliau nuo pirmojo ant važiuojamosios dalies apvirtusio automobilio. Ši žymė galimai galėjo būti susidūrimo vieta, o didelis atstumas tarp jos pradžios ir pirmojo automobilio galėjo reikšti, kad prieš susidūrimą kaltininko važiavimo greitis buvo labai didelis. Nežinia, kaip būtų pasibaigęs eismo įvykio tyrimas, jei įvykio vietą būtų apžiūrėjusi ši pareigūnė viena ir dėl patirties trūkumo neužfiksavusi vienos ar kitos detalės. Mano patirtis eismo įvykių tyrimuose buvo didelė, kadangi aš tyriau būtent tokias baudžiamąsias bylas. Kaip minėjau, šiose apžiūrose yra svarbi menkiausia detalė, kuri gali nulemti netgi įvykio kaltininką.

Kaip ir minėjau, man neteko dirbti kartu nei su įvykį tyrusia pareigūne, nei su pareigūnu, kuris neblaivus sukėlė eismo įvykį, kadangi jie pradėjo dirbti vėliau.

Po kelių dienų man paskambino pareigūnė (ar pareigūnas – šiuo metu tiksliai nepamenu), kuri prisistatė dirbanti Kauno policijoje ir paklausė, ar aš buvau įvykio vietoje. Atsakiau, kad taip. Tuomet paklausė, ar aš galiu paliudyti byloje. Dėl jau paminėtų priežasčių net neabejodamas sutikau tai padaryti. Ji pasakė, kad man dar paskambins ir praneš, kada aš turėčiau atvykti apklausai. Štai čia prasidėjo šios mano istorijos įdomumai. Aš taip ir nebuvau iškviestas apklausai ir ikiteisminiame tyrime nebuvau apklaustas.
Sekantis mano komentaras socialiniame tinkle „Facebook“ buvo maždaug po dviejų–trijų savaičių, kuomet Policijos departamento atstovas tame pačiame socialiniame tinkle paskelbė, kad pareigūnai, tyrę šį įvykį, buvo nušalinti nuo pareigų dėl to, kad jie netinkamai atliko savo pareigą. Be galo nustebau tai sužinojęs, kadangi vaikščiojome su pareigūne po įvykio vietą ją apžiūrinėdami, mačiau, kaip ji kruopščiai braižėsi įvykio schemą, fiksuodama kiekvieną detalę, matavimus. Nepastebėjau, kad ji bendrautų su įtartinu asmeniu, kuris būtų panašus į eismo įvykį sukėlusį asmenį (kruvinas, išsigandęs, šoko būsenoje ar pan.). Nemanau, kad toks asmuo ir išdrįstų prieiti prie pareigūnės tuo metu, kada šalia jos vaikšto nepažįstamas vyras, t. y. aš. Vėliau teismas konstatavo, kad jų bendravimo atvejo aš galėjau ir nematyti, ir tai pabrėžta nuosprendyje. Vadinasi, nebeliko esminę reikšmę turinčios aplinkybės nuslėpimo, apie kurią buvo kalbama prokuroro man mestame kaltinime. Keista buvo dar ir dėl to, kad manęs taip ir niekas nekvietė apklausai. Susidarė įspūdis, kad tyčia nenorima iki galo visko ištirti. Taigi, parašiau po šia policijos atstovo žinute savo abejones dėl teisėtumo nušalinant įvykį tyrusius pareigūnus nuo pareigų, tuo pačiu išreiškiau nepalaikymą dviem pareigūnams, kurie buvo nušalinti, t. y. automobilį vairavusiam ir eismo įvykį sukėlusiam neblaiviam bei kartu važiavusiai ir iš įvykio pabėgusiai pareigūnams. Iš šio, dar 2017 m. liepos mėnesį rašyto, mano komentaro matyti, kad aš jokiu būdu neturėjau jokio tikslo nuslėpti eismo įvykio sukėlusio neblaivaus pareigūno, kadangi jį pats už tai smerkiau. Taip pat aš niekada nedaviau jokių parodymų, kad mačiau, kaip automobilį vairavo kažkoks „Dotnuvos pijokėlis“, kaip buvo teigiama vienoje iš „rimčiausių“ televizijos laidų ir atkartota viename iš „aukščiausio lygio“ rajoninių laikraščių. Tai parodo žemą žurnalistikos lygį, kadangi, kaip minėjau, tereikia susirasti viešai skelbiamą nuosprendį ir perskaičius suprasti, kad apie tai, kas sakoma jų laidose ar straipsniuose, kalbos niekada nebuvo, nes aš nei viename teisme to nesakiau. Negalėjau matyti, kas vairavo automobilį, nes teismuose sakiau, kad važiuodamas iš darbo jau pamačiau įvykusį įvykį.

Pirmą kartą buvau apklaustas beveik po metų teisme. Kaip supratau, teismo buvau apklaustas kaltinamos pareigūnės gynybos iniciatyva, nors nesu tikras. Tiesiog gavau teismo šaukimą ir atvykau į teismą. Komentaras, apie kurį minėjau, buvo parašytas policijos bendruomenės „Facebook‘o“ grupėje, kurį, galimai, perskaitė ir eismo įvykį fiksavusi R. S. Iš mano komentaro aiškiai buvo matyti, kad mano nuomonė buvo kitokia ir tai buvo naudinga gynybai. Manau, kad būtent dėl tos priežasties aš atsiradau šiame procese kaip liudytojas, nors man iki šios dienos ši aplinkybė taip ir nėra aiški. Nei pati R. S., nei jos advokatas asmeniškai manęs neprašė liudyti, nes nei vieno, nei kito aš nepažįstu.

Natūralu, kad apie tą patį atvejį žmonės kalba skirtingai, kadangi vieni įsidėmi ir sureikšmina vienus dalykus, kiti – kitus. Tam ir yra atliekami tyrimai, kurių metu surinkti duomenys apibendrinami ir nustatoma tiesa. Tiriant bylas dėl melagingų parodymų davimo yra svarbu nustatyti, kad žmogus tai padarė tyčia, o ne sąžiningai klysdamas. Būtent ši situacija susiklostė man. Kaip būtų klostęsi įvykiai, jei būčiau apklaustas ne po metų, o iškart po įvykio? Pirmiausia, parodymai, duoti iš karto po įvykio, yra tikslesni nei duoti po metų. Antra, davus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, jei tarp liudytojų parodymų atsiranda esminių prieštaravimų, tokiu atveju atliekama akistata. Kaip būčiau sureagavęs akistatos tarp manęs ir byloje apklaustų keturių liudytojų, kurie akistatos metu teigtų, jog matė, kaip įvykį tyrusi pareigūnė bendravo su įvykį sukėlusiu kolega?

Suprantama, kad normaliai mąstantis žmogus suabejotų savo tiesa ir savo įsitikinimais. Taip pat būčiau pasielgęs ir aš, nes negali būti kitaip, nei taip, kaip liudija ne vienas, o net keturi asmenys. Vadinasi, aš kažką šio įvykio eigoje supratau ne taip. Būtent, jei teisėsaugos pareigūnai viską būtų atlikę laiku ir tinkamai, šios istorijos net nebūtų. Deja, pirmą kartą apklaustas teisme aš nežinojau ir net neįtariau, kaip buvo ištirta byla, liudijau taip, kaip įvykį mačiau ir supratau aš – nieko nenuslėpdamas ir šventai įsitikinęs, kad sakau tiesą.

Gaila, kad iki šiol nukentėjusioji mano, kad manęs įvykio vietoje net nebuvo. Neseniai parašiau jai žinutę, siūlydamas susitikti ir ramiai, be emocijų apie viską pakalbėti, tačiau gavau neigiamą atsakymą. Įvykio vietoje kalbėjausi su nukentėjusiosios tėčiu, kurį neblogai pažįstu. Keista, kad jis apie tai nepapasakojo savo dukrai.

Dar keletas keistenybių šioje mano istorijoje. 1. Tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo, kuriuose buvo teisiama pareigūnė R. S., nuosprendžiuose teigiama, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad mano veikoje yra nusikaltimo dėl melagingų parodymų davimo požymių. Nepaisant to, prokuroras pradeda ikiteisminį tyrimą ir jį užbaigia, remdamasis tik abiejų minėtų teismų nuosprendžiais R. S. byloje, o žemesnės instancijos teismui pakako to, kad priimtų apkaltinamąjį nuosprendį. 2. Mano bylos tyrimas buvo vykdomas tris mėnesius, t. y. nuo praeitų metų vasario iki gegužės mėnesio. Per šį laikotarpį atliktas tik vienas ikiteisminis tyrimas – paimtas Kauno apygardos teismo posėdžio garso įrašas. Apie man pradėtą ikiteisminį tyrimą aš sužinau tik gegužės mėnesį, kuomet esu iškviestas apklausai. Kitą dieną ikiteisminis tyrimas baigiamas ir byla perduodama į teismą. 3. Pirmus parodymus teisme daviau 2018 05 15, antrus – 2020 01 07. Dėl visiškai nesuprantamų priežasčių prokuratūra man nepradeda ikiteisminio tyrimo po pirmojo teismo, nors kaltina, kad melavau abiejuose teismuose. Galima daryti išvadą, kad po pirmojo teismo prokuratūra nemanė, jog aš daviau melagingus parodymus ir tik po analogiškų parodymų apeliacinėje instancijoje nusprendė, kad galimai melavau ir pradeda ikiteisminį tyrimą.

Visuomet palaikiau ir palaikysiu tokiuose ir panašiuose įvykiuose skaudžiai nukentėjusius asmenis. Šiuo metu sau užduodu kitą klausimą: ar aš noriu būti pilietiškas? Ar valstybė remia ir skatina pilietiškumą? Neseniai, šaltą ir snieguotą žiemos rytą, važiuodamas į darbą, sustojau stabdžiusiam automobilius žmogui, kuris paprašė patempti iki jo namų sugedusį automobilį. Niekada negalėjau ramiai žiūrėti į kenčiantį, užkluptą nelaimės. Daugelis iš mūsų pasielgtumėte taip pat, kaip pasielgiau aš. Bet pasielgęs pilietiškai po kiek laiko pagalvojau: o kas būtų buvę, jei slidžiame kelyje šis žmogus nebūtų suvaldęs automobilio? Vėl teisiamųjų suolas dėl pilietiškumo?

Saulius Sinickis,
Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.