Arnetų name kraštiečiai mokėsi gaminti žvakes

Penktadienio vakarą Kėdainių krašto Tradicinių amatų centro patalpose pasklido kaitinamo vaško ir lyg medaus kvapas, keliolika kėdainiečių čia dalyvavo edukacijoje, kurioje mokėsi lieti žvakes. Kiekvienas išbandė tris būdus, kaip tai padaryti.

Edukaciją vedusi sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrė, tautodailininkė Lilija Usevičienė pirmiausia papasakojo, kad žvakes žmonės naudojo jau ne vieną šimtmetį. Žvakių liejimas yra vienas seniausių amatų. Dar akmens amžiuje žmonės į duobutę akmenyje pripildavo gyvulinių taukų ir tai buvo pats primityviausias būdas pasigaminti žvakę, o, štai, 13 amžiuje jau atsirado skobtinės žvakės (tam būdavo naudojami, pvz., išskobti burokai). Vėliau atsirado ir kitokių variantų. Vargšai žvakes gamindavo iš žuvies taukų ar deguto, o pasiturintieji pradėjo naudoti vašką. Vaškinės žvakės degdavo ilgiau,  šviesiau, jų ir kvapas malonesnis, tad būdavo degamos ir bažnyčiose. Žvakės visada turėjo savo paklausą ir vertę, tai buvo reikalingas žmogaus gyvenimo atributas.

„Gimus vaikeliui, būdavo išliejama žvakė, kurią uždegdavo ir per krikštynas, ir bažnyčioje imant šliūbą, su ta pačia žvake ir Anapilin palydėdavo. Žvakės būdavo naudojamos ir būrimams, ir maldoms, ir kasdienybėje, norint pasišviesti. Jos įvairiausiomis progomis tebėra naudojamos ir šiais laikais“, – pasakojo žvakių gamybos amatą puoselėjanti krakiškė Lilija Usevičienė.

Prie amato prisilietė nuo jaunų dienų

Krakių bibliotekoje tebedirbanti Lilija sako, kad su žvakių liejimu ji susipažino dar vaikystėje. Ji matė, kaip jos močiutė su dėde liedavo žvakes bažnyčiai ir pati padėdavo tą vašką kočioti.

„Vėliau, kai pradėjau bitininkauti, pagalvojau, kad gal ir vėl reikėtų imti lieti žvakes. Jas lipdžiau, mirkiau, liejau. Nuo 2008 metų išbandžiau visokius būdus. 2015 metais gavau tautinio paveldo produktų (lietinių ir lipdytinių žvakių) sertifikatą, po to įgijau amatų meistro vardą.

Krakių bibliotekoje jau 5-erius metus vaikus ir suaugusiuosius mokau lieti žvakes, bet Tradicinių amatų centre edukaciją vedu pirmą kartą. Šiandien parodysiu, kaip yra gaminamos žvakės senuoju būdu (karštas vaškas samteliu liejamas ant prie verpimo ratelio pritvirtintų knatų (dagčių), kai atvėsta vienas sluoksnis, liejama dar ir dar kartą, kol žvakė „užauginama“ iki norimo storio). Kitas būdas, kurį žmonės galės išbandyti, – sausasis (žvakė susukama iš vaškuolių, viduje įdėjus dagtį). Taip pat išliesime žvakes specialiose silikoninėse formelėse“, – pasakoja šio amato žinovė.

Žvakių gamyba tapo verslu

„Į žvakių gamybą įtraukiau ir savo šeimą, vaikus, anūkus. Visiems tiko ir patiko. Kai atvažiuoja, visi sėdame prie židinio ir gaminame žvakes. Tai yra meditacija, visi namai pakvimpa. Vašką bitės gamina savo pilvelyje, jame yra žiedadulkių ir truputis medaus, pikio, todėl ir tas kvapas toks malonus.

Šiuo metu gaminame apie 200 pavadinimų žvakes, skirtas įvairiausioms progoms. Pavyzdžiui, Krakių 600 metų jubiliejui pagaminau vardinę vaškinę žvakę. Važinėjame į muges po visą Lietuvą, Kėdainiuose turime ir savo parduotuvę „Bičių pasaulis“. Mūsų pagamintas žvakes perka ir jauni, ir vyresni. Jomis domisi ir užsieniečiai. Mūsų žvakės jau pasiekė Olandiją, Belgiją, neseniai iškeliavo į Ispaniją, o į Angliją siunčiame labai dažnai. Turime įvairių užsakymų. Prieš Vėlines dabar daugiausia perka klasikines adventines žvakes.

Jei kokios bendruomenės kviestų pamokyti lieti žvakes, mielai pasidalinčiau savo žiniomis“, – sako tradicinių amatų meistrė, tautodailininkė Lilija Usevičienė.

Žvakes ir liejo, ir suko iš vaškuolių

Žvakių liejimo edukacijoje dalyvavo keliolika kėdainiečių. Su šiuo senoviniu amatu susipažino ir septynmetė, ir vyresnio amžiaus žmonės.

„Labai malonu savomis rankomis iš korio susivynioti žvakelę, tiesiog pirštais jauti tą vašką, o užsidegus ją namuose pasklinda malonus kvapas. To nesulyginsi su pirkta parduotuvėje žvake, ten parafinas kažkoks „negyvas“, o čia visai kas kita. Aišku, kantrybės reikia gaminant žvakeles, bet tai nėra sunku.

Aš jau trečią kartą dalyvauju žvakių liejimo edukacijoje ir galiu pasakyti, kad jos visos buvo skirtingos, nes kiekvienas meistras turi savų gamybos paslapčių, atskleidžia naujų subtilybių. Anksčiau neteko lieti žvakes formose, tad buvo įdomu ir tai išbandyti.

Tokios edukacijos padeda išsaugoti senąsias tradicijas. Žinoma, mados keičiasi. Kadaise per Vėlines pirkdavome vaškines žvakes bažnyčiose, o nunešę į kapus ir jas uždegę, saugodavome tą žiburėlį, kad vėjas neužpūstų, juk nebūdavo tada nei tų įdėklų, nei stiklinių ar plastikinių žvakidžių. Stovėdavome tol, kol sudegdavo ta žvakelė, būdavo laiko pabendrauti su artimaisiais, tos bendrystės buvo daugiau. Pamenu, gyvenau tada Šlapaberžėje, tai vakare specialiai eidavome į kapines tų žiburėlių pasižiūrėti, visur apeidavome, jei kur nebūdavo žvakelės, ją pastatydavome ir uždegdavome, tai labai graži tradicija“, – su nostalgijos gaidele kalba Nijolė.

„Manau, tokia edukacija būtų labai naudinga ir jaunimui, kad suprastų, jog yra ne vien parduotuvinės žvakės, kad pamatytų, kaip galima jas pasigaminti patiems. Tokioje edukacijoje, kurią veda tikra šio amato meistrė, dalyvauju pirmą kartą, bet įspūdžiai tikrai geri.

Šią savo rankomis pagamintą žvakelę parsinešusi namo užsidegsiu medituodama, bus labai malonu. Galbūt iš sūnaus pasiėmusi korių ir daugiau tokių žvakelių pasigaminsiu.

Džiugu, kad Arnetų name nuolat vyksta įvairios edukacijos ir jos yra nemokamos, tad žmonėms tik reikia netingėti išeiti iš namų ir gali išmokti įvairiausių dalykų“, – šypsosi Regina.

„Man tie senoviški amatai labai patinka, nes norisi prisiliesti prie to natūralumo. Lieti žvakes man yra naujiena, bet tai taip smagu. Patiko ir man, ir mano dukterėčiai.

Aš labai mėgstu bičių vaško produktus, net vandenį geriu iš tokio vaškinio puodelio. Vertinu natūralius dalykus.

Anksčiau yra tekę su dukra dalyvauti edukacijoje, kurioje mokė senoviniu būdu marginti kiaušinius su bičių vašku. Labai norisi, kad neužmirštume tų tradicijų, nes tai yra sugrįžimas prie natūralumo.

Aišku, tam reikia kantrybės, bet čia yra vienas iš sulėtėjimo būdų. Visi dabar lekiame ir visko norime greitai, o čia yra lyg meditacija, pabūni su savo mintimis ir su kitais daugiau praleidi laiko, bendra veikla suvienija, man atrodo, tai yra labai prasminga“, – sako Ingrida, į renginį atsivedusi ir septynmetę dukterėčią Medeiną. Abi jos drąsiai išbandė skirtingus žvakių gamybos būdus ir į namus (kaip ir kiti edukacijos dalyviai) išskubėjo nešinos savo rankų darbo kūriniais.

„Džiaugiuosi, kad į edukaciją susirinko ir jaunesni, ir vyresni. Norisi, kad jie grįžę į savo šeimas papasakotų, kaip jiems sekėsi gaminti žvakes ir galbūt išbandytų tai kartu su savo artimaisiais. Tai galėtų paskatinti domėjimąsi senaisiais amatais.

Dabar jaunimas švenčia Heloviną, bet tai nėra lietuviška šventė, todėl organizuojame renginius, kuriuose norime parodyti savas gražias tradicijas.

Vėlinės yra ramus periodas su sakralumo akcentais. Tai šeimos susiėjimas, kai galime pabendrauti tarpusavyje ir pagerbti išėjusius Amžinybėn. Būtų prasminga pašventinti žvakelę ir, nunešus į kapines, uždegti, tuo pačiu pakalbėti apie gyvenimo prasmę, amžinąsias vertybes, prisiminti, ko išmokome iš savo tėvų, senelių, prosenelių“, – svarbiausius Vėlinių akcentus primena Tradicinių amatų centro renginių organizatorė Jūratė Atkočiūnienė.

Ši edukacija – ne vienintelė

Žvakių gamybos edukacija yra viena sudedamųjų Tradicinių amatų centro darbuotojų parengtos Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programos „Bendrystė – puiki galimybė naujai pažinti tradicijas, amatus“ dalių. Pagal šią programą Kėdainių krašto gyventojai gali išsamiau susipažinti su dviem išskirtinėmis ir daugeliui labai svarbiomis senosiomis šventėmis. Rugpjūtį vyko edukacinis renginys, supažindinęs su Žolinės tradicijomis, artėjant Vėlinėmssurengta žvakių liejimo edukacija, o spalio 23 dieną, 16 val. į Arnetų namą atvyks  etnologas Aleksandras Žarskus, kuris pasakos apie Vėlinių dienos prasmę, regionuose puoselėjamas skirtingas tradicijas.

Lapkričio 6 d. 11 val. kėdainiečiai bus mokomi apnerti lininę servetėlę, išneriant kryželį ar kitą sakralinį elementą. Edukaciją ,,Nėrinių puošybos elementai buityje“ ves tautodailininkė Gendrūta Kauneckienė iš Raseinių.