Kietai rankai paklusę akmenys

Tobulėjančios akmens apdirbimo technologijos lengvina akmentašių darbą, tačiau šio amato atstovai sako esą itin šaltų nervų žmonės – kitaip su akmeniu nesusikalbėsi. Kantrybės, išmonės ir supratimo reikia ir akmentašių darbo  vaisiais prekiaujantiems žmonėms.

Jurgita ir Valerijus Kuprijavovai artimiau su akmenimis draugauja jau šešiolika metų.

Bendrovė „Kėdainių granitas“ gyvuoja jau šešiolika metų. Šio šeimyninio verslo atstovai neslepia, kad draugystės su akmeniu šaknys slypi giminėje – direktoriaus Valerijaus Kuprijanovo protėviai garsėjo kaip patikimi paminklų gamintojai akmentašiai.
„Taip jau išėjo, kad reikėjo galvoti, kuo užsiimti, o mintys apie paminklų gamybą pačios lindo į galvą. Greičiausiai buvo užkoduotos ir prašėsi išpildomos. Nėrėme į paminklų gamybą ir to nesigailime. Patys darome viską – nuo iki. Nors dažniausiai tenka tvarkyti kapavietes, tačiau vien paminklų gamyba neapsiribojame. Mūsų dirbinių reikia ir besitvarkantiems namus – vieni prašo židinių, kiti laiptų, treti palangių ar stalų apdailos detalių. Dar nebuvo tokio kliento, kad neišpildytume užsakymo“, – sakė „Kėdainių granito“ vadovas.

Vis dažniau juodą akmenį kapavietėse pakeičia rausvi ar melsvi bei žalsvi.

Paminklų mados
Paminklų gamintojai sutartinai tvirtina, kad egzistuoja ir tokios, tačiau meistrai sako, kad jas dažniausiai diktuoja ne klientų fantazija ar piniginės storis, o akmens apdirbimo galimybės.
„Mes lankomės akmentašių parodose Lenkijoje ir Vokietijoje. Matome, kokie akmenys ir kaip apdirbti populiarėja. Pamatytas naujienas parsivežame į Lietuvą ir pasiūlome savo klientams“, – sakė bendrovės „Kėdainių granitas vadybininkė Jurgita Kuprijanovienė.

Estetiškam kapavietės vaizdui reikia bendro derinio, vien patikusio paminklo nepakanka.

Moteris net neabejoja, kad kapinės su jose esančiais paminklais yra savita kiekvienos tautos kultūros dalis: „Tik pažiūrėkime, kaip skiriasi kapinės Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Kur benukeliaujame, visur užsukame į kapines. Vaikai net juokiasi, kad mūsų atostogos be aplankytų kapinių nebūtų atostogos. Tačiau iš tų išvykų mes parsivežame ne tik širdžiai mielų įspūdžių bei prisiminimų, bet ir naujų verslo idėjų“, – sakė J. Kuprijanovienė.
J. Kuprijanovienė neslepia, kad pokyčiai paminklų rinkoje akivaizdūs – prieš gerą dešimtmetį paminklai pradėjo mažėti, tačiau pastaruoju metu dydžius kompensuoja įmantresnės kompozicijos: buvusias plokštes pakeitė dirbiniai su daugiau detalių. Seniau populiariausi būdavo juodos spalvos paminklai, dabar jie komponuojami su pilku, rausvu, melsvu, žalsvu akmeniu.
„Pastaruoju metu vis populiarėja deriniai su natūraliais rieduliais. Tokius laikmečio paženklintus akmenis deriname su įvairiomis plokštėmis ir gauname nepakartojamas kompozicijas. Panašu, kad natūralumas grįžta“, – pastebėjo paminklų žinovė.

Šiuolaikiškose kapavietėse vis mažiau vietos lieka ištisiniams gėlynams. Renkamiesi paprastesni ir patogesni variantai.

Svarbu išklausyti ir patarti
Akmentašiai, užsigrūdinę dirbti sunkiomis sąlygomis, yra ramūs ir kantrūs žmonės, tačiau su klientais tenka ir psichologais pabūti. Jų nebestebina, kai paminklą, tiesa, be mirties datos, tenka amžino poilsio vieton pastatyti dar gyvam klientui – artimųjų neturintys vyresnio amžiaus žmonės tuo pasirūpina iš anksto.
„Būna, kad ateina žmogus su vienokiais norais, tačiau išgirdęs mūsų patarimus kardinaliai pakeičia savo nuomonę. Visa esmė ta, kad mes į paminklą ir kapavietę nežiūrime kaip į atskirą vienetą. Visada derinamės prie aplinkos. Kas būtų, jei šalia didelių aukštų paminklų pasiūlytume pastatyti mažyti paminkliuką? Jis tiesiog paskęstų erdvėje. Tokiais atvejais ieškome geriausio varianto. Neretai kapaviečių tvarkymas yra subtilus ir skausmingas reikalas. Juk žmonėms tenka priimti sprendimus skausmingose situacijose, tad be specialisto patarimų gana sunku išsiversti“, – sakė J. Kuprijanovienė.

Maždaug prieš metus į paminklų verslą nėrė bičiuliai Mantas Bernotas (kairėje) bei Artūras Aleksandravičius.

Tikisi užsitarnauti pasitikėjimą
Draugystės su akmeniu lengva nevadina ir maždaug prieš metus į paminklų verslą nėrę bičiuliai Mantas Bernotas bei Artūras Aleksandravičius. Jauni vyrai per savaitę nutarė, kad jie savo jėgas išbandys būtent šioje srityje. „Kažką reikėjo daryti, pagalvojome ir apsisprendėme imtis paminklų prekybos. Prabėgę pirmieji metai nenuvylė. Supratome, kad tai sunkus ir sudėtingas darbas. Iš akmens galima padaryti viską, tik reikia žinoti, ko nori. Mes stengiamės išpildyti visus pageidavimus ir dar nebuvo atvejo, kad kažkas nepavyktų“, – sakė paminklų prekybos naujokai.

Vieni populiariausių – juodo ir rausvo akmens derinių paminklai.

Jaunieji paminklininkai jau įgijo klientų pasitikėjimą. Vyrams tenka ne tik įrengti naujas kapavietes, bet ir tvarkyti senąsias. „Sulaukiame prašymų ne tik pastatyti naujus paminklus ir visiškai sutvarkyti amžino poilsio vietas, bet ir atnaujinti senąsias. Kartais pavyksta paminklus restauruoti, tačiau būna atvejų, kai jie jau suskilę ir investuoti į juos nebeapsimoka. Tada ieškome sprendimų, kaip elgtis. Būna gera, kai rezultatas tenkina užsakovą ir jis su mumis atsisveikina patenkintas sukurtu vaizdu“, – sakė M. Bernotas.
Jaunieji paminklų gamintojai pastebėjo, kad pastaruoju metu gana svarbią vietą tvarkant kapavietes užima praktiškumas. „Vis daugiau žmonių nori ne tik estetiško vaizdo, bet ir patogumo. Tad kapavietes tenka uždengti įvairiomis plokštėmis. Tokiais atvejais atpuola būtinybė itin dažnai lankyti kapus, ravėti žoles, laistyti gėles. Mes darome tai, ko nori užsakovai, juk jie visada teisūs“, – pastebėjo A. Aleksandravičius.