Apie tai, kas 20 metų buvo nutylėta

Kovo 21- oji – Pasaulinė poezijos diena

Ne vienam kolegai buvo staigmena, išvydus poezijos knygą ,,Nutylėti žvilgsniai“, kurią išleido VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre Odontologijos skyriuje gydytoja odontologe dirbanti Eglė Vitavičiūtė-Miliauskienė.

Tiems, kas jos nepažinojo anksčiau, ji iš tikrųjų nutylėjusi, kad dar mokyklos laikais bei studijų metais rašiusi poeziją.

Paskui savo hobį šiek tiek atidėjusi, o šių metų vasarį ji išleido savo pirmąją poezijos knygą. Mūsų pokalbis apie kūrybą, profesinį pasirinkimą ir tai, kas daugiau kaip 20 metų buvo nutylėta.

Kaip gimė mintis išleisti knygą, kas skatino, kas padėjo finansiškai?

Kai buvo gyva mano močiutė, (ji buvo geografijos mokytoja), ji sakė, kad būtinai man reikia išleisti knygą.

Vasarį, buvo jos mirties 17-osios metinės, ir aš prisiminiau jai duotą pažadą.

Eilėraščius sudėti į knygą labai skatino mano sesuo Ieva Balsienė.

Finansiškai parėmė mano vyras Gintaras, jam esu labai dėkinga. Jis surado man ir leidyklą, kuriai esu labiau dėkinga už puikų rezultatą – labai gražiai išleistą mano pirmąją poezijos knygą ,,Nutylėti žvilgsniai“.

Kokiu laikotarpiu parašyti eilėraščiai atgulė į jūsų knygą? Kas jūs įkvėpdavo rašyti?

Eilėraščius rašiau būdama mokinė, nes 1995 metais, būdama 10 klasėje atradau naują pomėgį.

Man labai gerai sekėsi, iš karto dalyvavau Respublikiniame jaunųjų filologų konkurse, po to gavau J. Paukštelio premiją.

Įkvėpė kasdien matomi gamtos reiškiniai, vaizdai, išgyventi jausmai. Rašiau, kol baigiau Kauno medicinos universitetą. Tada mirė man brangus žmogus, toliau rašyti nebegalėjau ir pati pasikeičiau kaip žmogus.

O vėliau, ar nerašėte poezijos?

Vėliau rašiau retai ir mažai. Pomėgis labai atsigavo šiemet, kai nusprendžiau išleisti knygą.

Kodėl tiek laiko reikėjo laukti knygos? Ar apie jūsų kūrybą kas nors žinojo?

Apie mano kūrybą žinojo tie žmonės, kurie dar atsimena mano eilėraščius iš tų 1995-2002 metų, kai juos vis kartas nuo karto spausdindavo tuometinis rajono laikraštis „Kėdainių garsas“.

Kur saugojote savo kūrybą, ar po ,,devyniais užraktais“, ar eilėraščius reikėjo rinkti, parašytus kur papuola?

Saugojau eilėraščius po „devyniais užraktais“ , o vasario mėnesį juos visus išsitraukiau į dienos šviesą. Jie buvo rašomi į storus sąsiuvinius, todėl rinkti po vieną nereikėjo. Rašydama niekada nebraukau, tiesiog užrašau, kas tuo metu skamba galvoje.

Kiek knygoje eilėraščių?

Knygoje yra 132 eilėraščiai, jie suskirstyti į skyrius, kurie buvo parašyti ta eilės tvarka, kokia yra knygoje.

Jaučiasi, kad esate savo gimtojo krašto patriotė, net himną sukūrėte Šėtos gimnazijai. Jis iki šiol skamba per gimnazijos šventes. Ar jį parašėte tuomet, kai dar mokėtės?

Šėtos gimnazijos himną parašiau, kai jau buvau baigusi visus mokslus ir dirbau odontologe. Jį sukurti paprašė mano lietuvių kalbos mokytoja ir buvusi klasės auklėtoja Regina Šidlauskienė. Nunešiau tuometinei gimnazijos direktorei Antanidai Likšienei. Žodžiai gimė skutant bulves (šypsosi).

Jei reikėtų šiandien parašyti himną, ar jis būtų kitoks?

Jei šiandien reiktų sukurti himną, žinoma, kad jis būtų kitoks, nes jei neužsirašau tuomet, kai jis ,,suskamba“ galvoje, jis per pusvalandį iš ten dingsta, ir tiesiog jo nebelieka.

Jūsų pasirinkimas buvo toks, kad, anot himno, pro mokyklos duris jūsų kojos nenubėgo toli, po studijų jūs grįžote į Šėtą?

Į Šėtą grįžau, nes esu iš prigimties sėslus žmogus, norėjau likti Šėtoje, nes čia gyveno mano seneliai, tėvai, nes čia yra mano širdis.

O apie ką pasakoja eilėraštis ,,Šėtos obuolys“?

,,Šėtos obuolys“ peržvelgia visą Šėtos miestelio istoriją – partizanų kovas, trėmimus, kaip tris kartus degė bažnyčia, apie J. Tilvyčio-Žalvarnio įkurtą špitolę, iš kurios išaugo Šėtos vidurinė mokykla – dabartinė Šėtos gimnazija.

Ar baigus gimnaziją, nekilo mintis pasukti studijuoti daugiau kūrybinius, meno dalykus, o jūs pasukote odontologės keliu?

Kai baigiau mokyklą, buvo šioks toks šokas, kad reikia kažkur stoti. Esu iš medikų šeimos. Mama Violeta Vitavičienė iki šiol dirba Šėtos ambulatorijoje gydytoja odontolege, o tėtis – Jonas Vitavičius buvo vidaus ligų gydytojas, visą gyvenimą išdirbęs Kėdainių ligoninės priėmimo -skubiosios pagalbos skyriuje, deja, 2021 metais iškeliavo Anapilin.

Kaip gimė mintis rinktis odontologiją? Labai norėjau pakartoti jų pasiekimus. Pasirinkau mamos kelią, ji man patarė, mane palaikė. Meną ir kūrybą tuomet suvokiau kaip hobį. Gal reikėjo jį svarstyti kaip rimtą alternatyvą, bet kad ir kaip būtų buvę, vis tiek odontologija būtų nusvėrusi.

Ar dabar dar rašote, jei taip, apie ką?

Rašau, kaip visada, daugiausia apie jausmus. O jų kyla įvairiausių. Kiekvienas mano gyvenimo įvykis, kasdieniai dalykai, net daiktai man kelia įvairiausius jausmus.

Labai metaforiškas knygos pavadinimas, kaip jis gimė?

Knyga „Nutylėti žvilgsniai“ iškėlė į paviršių viską, kas daugiau kaip 20 metų buvo nutylėta ir užrakinta.

Jūsų poezijos knyga ,,Nutylėti žvilgsniai“ daug ką nustebino, galbūt ir jūsų mamą?

Mamą tikrai labai nustebino, ji net nežinojo, kad visas tas rankraštis buvo pas ją… Pasaugojo truputį (šypsosi).

Kaip pati paanalizuotumėt savo kūrybą, apie ką ji? Kokios temos dažniausios?

Mano eilėraščiuose yra lyrinis herojus ne tik „Aš“, bet ir „Tu“, kuris eilėraščio žmogui yra labai artimas ir brangus. Daug gamtos motyvų – lašai, vėjas, lietus, sniegas. Tautosakos – devynios žvaigždės, laumės, smūtkelis. Dažniausia tema – gamtos vaizdai, gretinami su jausmais.

Šie eilėraščiai laimėjo J. Paukštelio premiją, respublikinį jaunųjų filologų konkursą, Kėdainių poezijos pavasarėlį ir Varsnos literatų klubo konkursą. Ar šie įvertinimai jums svarbūs?

Į respublikinį jaunųjų filologų konkursą patenkama kaip į „Dainų dainelę“ – iš rajono atrinkti autoriai patenka į Kauno zoną, iš ten atrinkti – į respublikinį turą. Tai – didelis įvertinimas.

Respublikiniame ture dalyvavau 3 metus iš eilės. J. Paukštelio premiją man paskyrė kompetentinga komisija, kurioje buvo literatūros kritikai K. Nastopka ir P. Bražėnas, gavau iš jų ir savo eilėraščių recenziją, deja, jos neišsaugojau.

Kėdainių „Poezijos pavasarėlis“ svarbus, nors sako, kad savam krašte pranašu nebūsi, o, pasirodo, ir čia įvertino. „Varsnos“ klubo konkursas parodė, kad mane ir Kėdainių literatai priėmė į savo tarpą. Visais šiais laimėjimais labai džiaugiuosi, visi jie svarbūs.

Šie eilėraščiai laimėjo J. Paukštelio premiją, respublikinį jaunųjų filologų konkursą, ,,Kėdainių poezijos pavasarėlį“ ir ,,Varsnos“ literatų klubo konkursą.

Kur platinsite knygas, kur jų galima įsigyti?

Knygos tiražas buvo nedidelis, todėl jos įsigyti jau nebegalima. Dalį knygų išdalinau draugams, dalį – pažįstamiems, prijaučiantiems, bendradarbiams, knygos pristatymo metu Šėtos bibliotekoje.

Padovanojote knygų Šėtos bibliotekai, ar dažnai ten lankotės?

Esu Šėtos bibliotekos skaitytoja, daug skaitau, nes bibliotekininkės Stefanija Grigienė ir Rasa Taujanskienė – nuostabios literatūros žinovės.

Ar pati mėgstate skaityti poeziją, kas labiausiai patinka iš poetų?

Daugiausia skaitau detektyvus ir trilerius, poezijos neskaitau sąmoningai, kad netyčia nenukopijuočiau svetimų minčių, kad iš pasąmonės neiškiltų ne mano idėja.

Kaip atsitiko, ar tai buvo mamos odontologės įtaka, jog abi sesės pasuko į odontologiją?

Mamos odontologės įtaka buvo labai didelė, nes mums su sese sakė, kad visada turėsime daug darbo, nes žmonėms visada reikės gydyti dantis. Ji neklydo – darbo tikrai daug. Sesuo – Ieva Balsienė, taip pat odontologė. Abi galime pasitarti, viena iš kitos pasimokyti.

Jūsų darbe reik manyt mažai poezijos?

Kadangi mūsų darbas yra labai įtemptas ir atsakingas, jį puikiai atsveria mano hobis – poezija, tai ir yra puiki pusiausvyra.

Jei dabar prisėstumėt rašyti, kas šiandien jus labiausiai įkvėptų?

Šiandien labiausiai įkvėptų turbūt irgi – gyvenimo įvykiai, žmonės, kurie taip šiltai priėmė mano knygą, nuoširdumas, daiktai (ypač senoviniai), gamta. O labiausiai – įvairūs jausmai. Gyvenu Šėtoje, šalia teka Obelies upelis, aplink – laukai, miškas, graži gamta visada atpalaiduoja, atgaivina, ir išgrynina jausmus.