Jauna režisierė, kėdainietė Andra Kavaliauskaitė gali būti pelnytai vadinama tikru scenos talentu – praėjusią savaitę Šiaulių dramos teatro scenoje kūrėjai buvo įteiktas „Auksinis scenos kryžius“ – aukščiausias Lietuvoje teatro apdovanojimas. Prestižinis apdovanojimas A. Kavaliauskaitei įteiktas jaunojo menininko kategorijoje už socialinį tyrimą ir monospektaklio „SEEN“ pastatymą Alytaus miesto teatre.

Praėjusią savaitę šį spektaklį galėjo išvysti ir kėdainiečiai – apdovanojimų išvakarėse A. Kavaliauskaitė lankėsi Kėdainiuose ir spektaklį parodė gausiai susirinkusiems kraštiečiams. Kelias valandas trukęs pasirodymas nepaliko abejingų – jam pasibaigus, žiūrovai negailėjo aplodismentų, o po visko jaunoji režisierė dar pasiliko pabendrauti su žiūrovais bei aptarti spektaklį.

Po pasirodymo – pagalbos prašymas

A. Kavaliauskaitei apdovanojimą įteikė kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.

„Neabejoju, kad jaunų režisierių, teatralų, aktorių darbai liudija, kad mūsų teatro kultūra kopia į naujas būsimas ateities viršūnes“, – sakė laimėtoją paskelbęs ir apdovanojimą įteikęs kultūros ministras. A. Kavaliauskaitė džiaugėsi, kad su spektakliu, už kurį buvo apdovanota, pastebėta ne tik ji, bet ir teatras. Spektaklyje kalbama apie valgymo sutrikimus, kūno kultą ir nemeilę sau. Kėdainiuose po šio spektaklio viena mergina priėjusi paprašė pagalbos.

„Be galo gera patikėti, kad menas gali ištiesti ranką ir pasakyti, kad „ne, tu nesi vienas“. Aš be galo džiaugiuosi. Tuku tuku už save ir tuku tuku už mus“, – kalbėjo jaunoji kūrėja.

Jaunoji menininkė Andra Kavaliauskaitė tampriai susijusi su Kėdainiais – ji baigė Šviesąją gimnaziją, jau mokyklos laikais statė spektaklius, vaidino.

Šįmet scenoje įteikta 17 Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijų: 16 atminimo ženklų „Auksiniai scenos kryžiai“ ir Boriso Dauguviečio auskaras. Apdovanoti 2018 metų Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijomis buvo pateiktas rekordinis pasiūlymų skaičius – 104. Juos vertino kultūros ministro įsakymu sudaryta komisija: Margarita Alper, Goda Dapšytė, Lina Klusaitė, Rasa Murauskaitė, Martynas Petrikas, Jūratė Račinskatė, Ingrida Ragelskienė, Helmutas Šabasevičius ir Remigijus Vilkaitis. Apdovanojimai Tarptautinės teatro dienos proga vyksta nuo 1992 metų.

Atslūgus pirmosios emocijoms, pakalbinome jaunąją kūrėją, kuri atskleidė, ką jai reiškia gautasis apdovanojimas bei kokius režisūrinius planus sau kelia talentingoji menininkė.

Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad šiais metais Jūsų kūrybą įvertino kompetetinga profesionalų komisija ir tapote „Auksinio scenos kryžiaus“ laureate?

– Vis dar sunku patikėti tuo, kas įvyko… Ypatingas jausmas. Ir taip, tikrai galiu jį įvardinti, kaip laimę, kuri labai retai mano juntama, bet jeigu juntama, tai ypač stipriai. Penktadienio naktį negalėjau patikėti, šeštadienį vis kartojau, kad negaliu patikėt, negaliu patikėt ir tuo pat TAAAAIP gera, o sekmadienį atkeliavo didelė ramybė. Žinot, mamos apkabinimas vaikui labai svarbus.

Nesvarbu, kiek metų tam vaikų būtų. Tai „Auksinis scenos kryžius“ teatro atstovui yra kaip tas mamos apglėbimas. Labai brangus ir ypatingas. Man ypatingas tuo, kad būtent su šiuo spektakliu esame pastebėti. Tai tarsi mažas, bet tuo pat didelis ženklas, jog judama teisinga linkme. Ir jis ne man vienai. Visoms pasaulio Ūloms… (pagrindinė spektaklio „SEEN“ herojė buvo Ūla).

Kalbos nesiruošiau. Išties nesupratau, nei ką kalbu, nei kad esu ant scenos. Todėl buvau beveik vienintelė, kuri nei pasisveikino, nei padėkojo kam nors. Tiesiog kalbėjau tai, kas tą akimirką keliavo per širdį į balso stygas… Aš tvirtai buvau įsitikinusi, kad šį apdovanojimą gaus mano mylimas kolega ir ruošiausi jį sveikinti. Man net minties nebuvo, kad tai gali įvykti. Džiaugiausi, kad esame tarp nominantų ir man tai jau buvo didžiulis įvertinimas bei stiprus paskatinimas nesustoti. Man atrodė, kad užtenka šito, o visa kita – kantriai ir su laiku. Spėsim. Tai tas spėsim įvyko kiek greičiau, nei tikėtasi. Šiek tiek net nejauku prieš kolegas, kurie taip pat šiandien galėjo džiaugtis šia laime… Bet tikiu, kad jų viskas ir gal dar stipriau laukia netrukus. Labai to norėčiau.

Ant scenos teigėte, kad nesitikėjote, bet gautas įvertinimas yra labai svarbus. Kodėl?

– Nesitikėjau, nes nesijaučiau dar jo verta, o svarbus… Kas mane gerai pažįsta, vis stebėdavosi, iš kur vis dar turiu jėgų kovoti už savo idėjas ir nepasiduoti. Ir buvo akimirkų, kai atrodė, viskas – pakeliu rankas. Ir išties buvau įtikėjusi, kad nesu talentinga, kad išties reikia sceną palikti jos vertesniems, gražesniems. Dvejus metus nėriau kilimus ir jutau, kaip vidus ima kaisti, tarsi vidiniai vilkai imtų stūgauti, nerasdami erdvės, kur galėtų įkvėpti…

Pradėjau justi milžinišką alkį scenai, teatrui ir galiausiai grįžau. Ir pradėjau iš naujo kvėpuoti… Man nuo pat paauglystės buvo sakoma: tu gal geriau dainuok chore, bet tik ne viena… Tik nesvajok apie choreografiją; gal rašyt ir galėtum, bet ta fantazija… tu jos nesuvaldai, tad geriau rašyk, bet tik sau; geriau nevaidinki, nuolat pervaidini, organikos – nerasta; ir gink Die nerežisuok, palik tiems, kurie tą sugeba, tavo gi prigimtis – aktorinė. Ir štai šiuo metu ir judu, ir dainuoju, ir rašau, ir vaidinu – darau visą, ką man kažkada draudė arba patarė nedaryti. Todėl jaunimui visad sakau: jeigu Jums sako, kad nedarykite to ar ano, sukluskite, gal vis tik TAI ir yra esminis dalykas, ką privalote daryti. Žinoma, juoko forma. Bet šiame juoke išties labai daug tiesos.

Esate įvertinta prestižiniu įvertinimu, kuris skiriamas už nuopelnus teatro srityje už 2018-uosius. Kokie ateities planai, kokius sau uždavinius keliate šiems metams? 

– Ištikimybė sau ir idėjoms.

Dirbate regione, tačiau gal kyla noras keltis dirbti į didmiestį? O gal pagalvojate ir apie užsienį?

– Man nesvarbu, kur yra scena. Man svarbu, kad būtų žiūrovas, su kuriuo galėčiau kalbėtis. Kad būtų erdvė, kurioje galėčiau laisvai kurti, ieškoti, eksperimentuoti. O kur tai… man nėra jokio skirtumo. Ar kaime, ar Japonijoj, svarbiausia, kad būtų su kuo.

Kaip reagavo draugai, scenos kolegos iš Alytaus teatro? Gal išgirdote palaikymo, paskatinimo, sveikinimo žodžių ir iš teatro scenos grandų?

– Be galo gražiai. Gera matyti, kad laimė gali apimti tiek daug žmonių. Ypač gera matyti laimingus artimuosius ir kiekvieną, net tą, kuris nepažįsta, o džiaugiasi, kaip už savą. Tai be galo gražu. Be galo.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.