Pelėdnagiuose gyvenantis Rimgaudas Rimošaitis su šeima kas savaitgalį vyksta į Vikaičius padėti nudirbti ūkio darbus garbaus amžiaus sulaukusiai mamai. 

R. Rimošaitis avietes augina mamos sodyboje.

R. Rimošaitis avietes augina mamos sodyboje.

„Tos išvykos tapo savotiška tradicija ir ritualu. Būdavo dienų, kai viską, kas būtina, padarydavome ir galvodavome, kuo dar užsiimti. Kadangi mamos sklypas didelis, tai vis kirbėjo mintys išbandyti save uogų auginime. Kurį laiką galvojome – auginti braškes ar avietes. Kadangi patys labiau mėgstame avietes, tai ir nusprendėme sodinti avietyną. Taip prieš keletą metų mamos sodybos pašonėje pasodinome maždaug pusę iš dabar turimų bemaž 40 arų aviečių. Sodinukus rinkomės itin atsakingai. Buvau girdėjęs apie patyrusį uogininką Vidą Juodsnukį. Tai nuvažiavęs į jo ūkį Kazlų Rūdoje prisirinkau kelių skirtingų veislių aviečių“, – avietyno atsiradimo istoriją prisiminė R. Rimošaitis. Skirtingas veisles naujasis uogininkas sodino todėl, kad nežinojo, kurios geriausios ir labiausiai įsitvirtins naujajame uogyne.
Sodinukai, pasak R. Rimošaičio, prigijo puikiai. Tad po metų avietynas buvo praplėstas antra tiek. Kitąmet numatyta dar didesnė jo plėtra.
„Ši žemė avietėms patinka. Uogų dera daug ir jos tikrai gražios“, – vaikščiodamas avietyne sakė R. Rimošaitis.
Paklaustas, ar šiųmetės vasaros sausra neišvargino aviečių, uogų augintojas atsakė, kad derlius dėl sausų, karštų ir saulėtų dienų nenukentėjo: „Pačiomis karščiausiomis dienomis buvo įvairių minčių, kaip padėti uogynui. Sugalvojau, jog geriausia išeitis – naktimis sukelti dirbtinį rūką. To pakako, kad avietės augtų sveikos ir gerai derėtų.“
Aviečių augintojo teigimu, šių uogų auginimas itin didelio dėmesio nereikalauja. „Vasarą reikia nupjauti žolę tarpueiliuose, o rudenį nupjaunu visus uogynus palikdamas maždaug sprindžio stiebelius. Be to, kartą metuose, būtent rudenį, avietes patręšiu kompleksinėmis trąšomis, kad šaknys sutvirtėtų ir geriau peržiemotų. Pavasarį kai kuriuos krūmus šiek tiek paretinu, nupjaudamas silpniausias šakas. Tuo darbai ir baigiasi“, – darbus avietyne vardijo R. Rimošaitis.
Uogų sezonas šiame uogyne prasideda vasaros pabaigoje ir tęsiasi iki didžiųjų šalnų. „Net pirmosios lengvos šalnos nėra labai pavojingos. Šalnos pakąstos uogos nukrenta, o dar nesubrendusios paprastai nuo lengvų šalnų nenukenčia ir bręsta toliau. Tad pasitaiko, kad avietes skiname iki lapkričio vidurio“, – sakė uogininkas.
Pasiteiravus, kaip pavyksta išlaikyti uogyną, neužpultą ligų ir vabalų, R. Rimošaitis išdavė labai paprastą paslaptį: „Kadangi auginame tik rudenines aviečių veisles, tai nuskynę uogas uogynus negailestingai nupjauname. Tai yra pati geriausia prevencinė priemonė nuo kenkėjų. Kitą pavasarį jie vėliau sužaliuoja, o uogas subrandina tokiu metu, kai vabalai nebekelia pavojaus. Taip turime švarias, saugias ir be kirmėlių avietes.“
Užaugintą derlių uogininkas be vargo parduoda. Patys pirkėjai noriai atvažiuoja į avietyną ir uogų prisiskina tiek, kiek nori. „Kainos prašau simbolinės. Juk man šis avietynas – ne pragyvenimo šaltinis, o turininga pramoga, kad savaitgaliai nebūtų tušti“, – sakė R. Rimošaitis.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.