Susitikimas Gudžiūnuose per paskutinių lapų išleistuves

Paskutiniais rudens lapais alsuojantį vakarą susitikti su garsia poete, žurnaliste, ilgamete Seimo nare bei visuomenininke Dalia Teišerskyte į Gudžiūnų bendruomenės centrą susirinkę ne tik Gudžiūnų, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai bei atvykusieji iš Kėdainių buvo sušildyti nuoširdaus ir atviro bendravimo – poetės ir jos bičiulio Giedriaus Gusto, renginių vedėjo skaitomų eilių ir pašmaikštavimų.

Vakarą, jaukioje Gudžiūnų bendruomenės namų salėje organizavo Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriaus vedėja Vijolė Juknienė bei Gudžiūnų bendruomenės pirmininkė Vilma Povilauskienė.

Pristatė 15- tą knygą

Pristatęs viešnią, jos šmaikštusis palydovas tarsi pajuokavo, kad Dalią jis pavogė iš ligoninės. Šio teiginio nepaneigusi pati Dalia Teišerskytė pripažino: ,,čia šventa teisybė“, todėl daugiau iniciatyvos ji perleidžianti Giedriui, o poeziją bandysianti paskaityti pati.

,,Aš negalėjau neatvažiuoti, nes visada žinau, kaip žmonės laukia. Ateina vėlai vakare, metę visus darbus, viską, kas jiems namuose turėtų rūpėti labiau už kažkokias eiles ar dar kažką. Ir už tai aš čia,“ – trumpai prisistatė gerbiama viešnia.

Poetė į susitikimą atvyko su keletu savo knygų. Pirmiausia pristatė paskutiniąją, 15-tąją savo knygą, taikliai pavadinimu derančią prie metų laiko – ,,Paskutinių lapų išleistuvės“. Knygoje yra 7 skyriai ir 77 eilėraščiai, kurių didžioji dalis yra nauji, o 7 atkeliavę iš kitur.

,,Taip gavosi, kad susirinko 70 eilėraščių, o tuos 7 aš paėmiau po vieną iš savo ankstesnių poezijos knygų. Ne dėl to, kad neturėjau ką dėti, bet aš norėjau, kad jie liktų. Knyga užsimiršta, niekas neskaito tos pačios knygos, ypač poezijos, ji sunyksta ir išeina, o aš norėjau išlaikyti iš kiekvienos knygos man patinkantį eilėraštį. Ir nemanau, kad tai yra nuodėmė – juk tai yra mano, kur noriu, ten dedu,“ – prisipažino poetė.

Kaip gimė viršelio nuotrauka ir pavadinimas? Feisbuke D. Teišerskytė pamatė paveikslą, kurio autorius buvo dar pradedantysis dailininkas Darius Kairaitis. Rudenėjančio paveikslo pavadinimas buvo ,,Paskutinių lapų išleistuvės“. Autoriui sutikus, ir paveikslas, ir jo pavadinimas, netikėtai tapo naujos knygos viršeliu.

Pirmasis eilėraštis apie leliją

Pasak Dalios Teišerskytės, pirmasis eilėraštis, kuris pasirašė šiai knygai buvo apie leliją.

Ji atvirai prisipažino, kad buvo jos gyvenime laikotarpis, atsiprašant, visiškai š…

,,Mano naujo namelyčio remontas buvo užsitęsęs daugiau nei pusę metų. Aš gyvenau pas sūnų, anūkės 9 kvadratų kambarėlyje, kai prieš tai buvau ponia ir mano kambariai buvo po 40 kvadratų.

Prašiau darbininkų, kad šie kuo greičiau padarytų, kur lovą pasistatyti ir, kad galėčiau į tualetą nueiti. Ir aš varau namo. Taip ir padariau. Tada, žinoma, pagreitėjo statybos ir netgi truputį atpigo, kadangi šeimininkės akis stebėjo akylai.

Išsiviriau puodelį kavos, einu po obelim ir žiūriu – pražydo mano darželio dvi raudonos lelijos, kurias atsivežiau iš savo senosios sodybos, atrodo net 12 rūšių. Nebeturiu tos sodybos, kurią kūriau 20 metų. Nebeturiu ir nebereikia.

Suteikiau sau privilegiją turėti 5 arų darželį ir važinėti po Lietuvą, kiek dar galiu. O lelija – mano mėgstamiausia gėlė,“ – pasakojo poetė.

Viską rašo sau

,,Nemanau, kad esu iš tų klasikinių poetų, kurie turi milijonus visokių literatūrinių premijų, diplomų, paskatų. Aš esu vienišė. Ir kaip bebūtų gėda sakyti, aš viską rašau sau.

Jeigu man tuo metu kažką skauda ar gera, ar aš kažką sutikau, ar kas nukrito man ant galvos, man norisi apie tai parašyti. Ne visada taip išeina, kaip norėtųsi. Rašai ir meti į stalčių.

Normalūs poetai taiso eilėraštį savaitę – šiandien vieną eilutę, rytoj – kitą. Galbūt dėl to, jų niekas ir neskaito. Todėl, kad būna per daug nudailinta arba, per daug mandri, arba, kaip dabar madinga – be ritmo ir rimo. Jų eilėraščiai neįsikerta į širdį. Aš vieną tokią eilėraščių knygutę esu parašiusi, tiesiog ant zlasties, kad įrodyčiau jauniems poetams, jog ir aš taip moku, jokių problemų.

Atidarau tuos stalčius, imu tuos savo atodūsius, tuos savo laimių ir nelaimių momentus, ir pradedu rikiuoti knygą, kas kokiam skyriui tinka. Jei daugiau apie vasarą, stengiesi dėti prie vasaros temos. Bet mano eilėraščiuose daug yra rudens, todėl, kad aš, anot dainininko Romo Dambrausko, esu paukštis rudeninis, ruduo į žemę atnešė mane. Gimtadienių nekenčiu, aš mėgstu kitų žmonių gimtadienius, mėgstu dovanoti dovanas….“ – atviravo Dalia Teišerskytė.

Dainos tebeskamba iki šiol

Poetė prisipažino, kad dvejus metus buvo nieko neparašiusi, išskyrus tekstus dainoms. Tačiau teksto rašymas yra amatas, o eilėraščiai yra kūryba.

D. Teišerskytės teigimu, tekstą rašydamas tu prisitaikai prie kompozitoriaus, prie dainininko, prie mados, prie skambėjimo, čiulbėjimo, prie ko tik nori, tik ne prie savęs. Parašyti vykusį tekstą dainai nėra lengva.

,,Taip ir kariaudavom su tais kompozitoriais ir atlikėjais, kurie sakydavo, kad tik neparašyk man gale -o, arba eilutės gale -ė, nes aš neišdainuoju. Ir taip buri iš to, kas yra ir dar pinigų niekas už tai neduoda, nes visi draugai.

Vis dėlto pasirašė virš 400 tekstų ir kai kurie dar tebeskamba iki šiol,“ – teigė populiarių dainų autorė.

Tapo nuolankesnė

Atvirai filosofiškai prakalbusi apie gyvenimą, ji svarstė, kad mes dažnai dėl ,,kalčių“ linkę apkaltinti kitą, dėl savo nuodėmių mes kaltinam kitus – kalti visi, tik ne mes. O iš tikrųjų – tik mes.

,,Išanalizuojam, tarkim, net pačią nemaloniausią situaciją, priėjus prie jos pradžios tiek savo kalčių matai, kiek nesupratimo to kito žmogaus, tiek pasipūtimo apraiškų, nors aš, kai dirbau toje savo mylimoj kontoroj (LR Seimas – aut. past.) 16 metų, man sakė, kad nebuvau pasipūtusi. Nežinau, kaip jums atrodo.

Atvirkščiai, kaip viena draugė man sakė – tu pasidarei nuolankesnė. O todėl taip atsitiko, kad aš atėjau tarnauti. Iki tol aš buvau poniutė. Aš turėjau gerą verslą, kurį pati susikūriau. Aš turėjau madų teatrą, žurnalą moterims, laikraštį vaikams, modelių agentūrą, ko tik norėjosi.

Aš rinkau pilnas sales. Rengiau pirmąjį grožio konkursą ,,Mis Kaunas“, ,,Mis Vilnius“ ir t.t. Pasakiau kartą režisieriui Vyteniui Polikaičiui: ,,Nesisavink pirmenybės, aš pirmoji ,,Mis Lietuva“ grožio konkursą padariau.“ O jis man: ,,Gerai gerai, turėkis tu tą konkursą“…

Netikėtai pateko į Seimą

Dalia Teišerskytė pasakojo, kaip visai netikėtai tapo LR Seimo nare.

,,Tai buvo visai netyčia. Tiesiog buvau paprašyta ,,paskolinti“ pavardę į sąrašą. Kadangi tuo metu daug rašiau, daug važinėjau po Lietuvą su madų teatru.

Kaip dabar prisimenu, buvau įrašyta 56-tu numeriu. Tai buvo 2000-tieji metai, spalio 8 diena. Mano ponas buvo nupirkęs sodybą, buvusią kaimo mokyklą, išdraskytą, suniokotą.

Sakiau, kadangi dabar ruduo, pirmiausia šalia pasodinkim sodą. Paskui visa kita. Visą dieną vaikai, draugai, panos, kavalieriai sodinom tą sodą, kepėm šašlykus, gėrėm samanę, buvo viskas pagal taisykles. Apie antrą valandą nakties kažkas paskambino telefonu garsiai šaukdamas: ,,Sveikinu, sveikinu.“ Aš pagalvojau iš kur jis žino, kad mes tą sodą pasodinom. O man į ausį garsiai šaukia: ,,Tave į Seimą išrinko.“

Pasirodo, kad mane iš 56-osios vietos išreitingavo į 11-ąją. Buvusi stipri ir graži Liberalų partija tąkart laimėjo virš 30 mandatų. Ir taip aš tapau Seimo nare – nenorėdama, nemokėdama, įkritusi kaip į balą.

Visi buvo tokie reikšmingi, o aš viena – poetė. Pabuvau du mėnesius ir nuėjusi pas mūsų pirmininką paprašiau paleisti mane namo, nes aš nemoku čia būti. Nes iki tol aš buvau pati sau viršininkė, dariau ką noriu, man ten buvo geriau.

Pirmininkas tąkart pasakė, kiek aš žmonių apgaučiau, kurie mane reitingavo. Paprašė iškentėti kaip nors 4 metus, o paskui jau galėsiu nebekandidatuoti. Ką jūs, po 4 metų aš vos ne pirmoji sąraše buvau. Man ten patiko. Aš dirbau savo mylimame komitete – Švietimo ir kultūros. Man viskas buvo aišku ir suprantama,“ – prisiminimais dalijosi viešnia.

Kiaulysčių nepadarė – išskyrus dvi

Su nostalgija poetė prisiminė tuos laikus, kuomet dalyvavo didžiojoje politikoje, o svarbiausia, kaip pastebėjo – neprisidarė kiaulysčių, išskyrus dvi.

,,Tai, kad kažkoks žurnaliūga mane pavadino nacionaline vertybe, o paskui pamelavo, kad aš pati save taip pasivadinau, nors niekada neišdrįsčiau to pasakyti. Bet dabar taip galvoju. O kita buvo ta, kai negrą pavadinau negru,“ – atvirai dėstė ji, kartu prisimindama, kiek dėl to jai teko išgyventi.

Kai tądien, po kamerų apgulties, ji drebančiomis rankomis sėdo į automobilį važiuoti namo, išgirdusi telefono skambutį. Iš pradžių dar nenorėjo atsiliepti. O atsiliepusi išgirdo: ,,Dalyte, labas, čia Adamkus.“

,,Iškrenta telefonas iš rankų, aš vos nealpstu, galvoju, dar tas man prišnekės, galvojau nusišausiu namo grįžus. Sustojau pakelėj, susiradau telefoną, perskambinau į Prezidentūrą. Jis mane guodė, sakė nedrįsti verkti prieš kamerą, visi juos čia taip vadina ir kitaip niekada nevadins. Ragino nepergyventi ir pakvietė pas juos į svečius kartu su Alma išgerti kavos. Ir aš nustojau pergyventi.

Man buvo labai nepatogu prieš tokią fainuolę Eskedar Maštavičienę, atvykusią iš Etiopijos. Galvojau, gal aš tikrai kažką įžeidžiau. Rašiau atsiprašydama, o ji atsakė, kad jie vieni kitus taip vadina. Tokios tad mano buvo dvi nuodėmes,“ – savo išgyvenimais dalinosi Dalia Teišerskytė.

Išsivežė 555 projektus

Kaip pati pripažino, išeidama iš Seimo po 16 metų, ji išsivežė 555 projektus, kurių dalis buvo įgyvendinti, dalis – ne. Buvo tokie, kurie buvo labai ryškūs.

,,Vienas iš tokių – tai 2 proc. atskaita nuo pelno, kurią tu gali pervesti kam nori. Tai buvo mano projektas. Kadangi aš buvau verslininkų konfederacijos viceprezidentė, man tai rūpėjo. Nes verslas Lietuvoje yra apvagiamas. Vieni valstybę apvagia, kitus – valstybė.

Kitas projektas, kuriuo labai didžiuojuosi, kurį mes su Asta Baukute, nors daug kas iš jos juokėsi, bet ji buvo puiki parlamentarė, atlaikėm, buvo už tai, kad nebūtų sunaikinamos sporto ir muzikos mokyklos. Nes Švietimo ministerija sugalvojo, kad kiekvienoje mokykloje turi būti sportas ir muzika – atskirų mokyklų neturi būti.

Kai lankiausi Švedijoje, ten vyko švedų rašytojos Astrid Lindgren dienos – visa šalis buvo suvaikėjusi. Grįžusi pasiūliau Lietuvoje surengti skaitymo savaitę. Pavyko iškovoti, taip įvyko pirmieji Skaitymo metai. Mes išleidom knygą apie skaitantį žmogų, fotografijų albumą, rengėm parodas.

Vėliau vyko Bibliotekų, Teatrų, Muziejų metai. O paskutiniais mano išeities iš Seimo metais, Lietuvoje buvo paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metai. Ir visi tie projektai buvo valstybės finansuojami.

Dirbdama Seime su niekuo nesusipykau. Taip pragyvenau 16 metų, tikriausiai dar būčiau 4 metus, jei ne bendrapartiečio Eligijaus Masiulio šposai. Tada mes daug praradom partijos mylėtojų, o po rinkimų aš likau už ribos pirmoji. Nieko nėra šlykščiau kaip likti už ribos.

Bet praėjo kiek laiko ir mano broliai liberalai, mane rekomendavo dirbti Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje. Aš turėjau atlaikyti konkursą, buvau vyriausia iš konkurso dalyvių. Buvau nesaldi moteris, bet man tas darbas buvo auksinis,“ – savo gerus darbus, dirbant Seime vardino buvusi Seimo narė.

Tiki tikruoju pasaulio valdovu

,,Gyveni gyveni ir pajauti, kad esi ties riba. Bet kaip žmogus, kaip moteris labiausiai tai pajaučiau fiziškai, kai nuėjusi į baseiną, nuplaukiau tik pusę rato. Ir iš tikrųjų, kažkada kas nors ims ir nuridens tave ten, kur reikia. Ten, kur visus ridena.

Dovanokit man mieli tikintieji, nelabai aš tikiu, kad mes ten susitiksime. Kodėl aš nelabai tikiu? Pasakysiu absoliučiai atvirai ir galbūt ne visai protingai, kad neatsitiktų kaip su negru.

Kas parašė bibliją? Naująjį, Senąjį testamentą? Žmonės – paprasti, gyvi, valkatos, kurie sekiojo paskui Kristų, nieko jam nepadėdami, nieko nemokėdami, staiga sugalvojo save išaukštinti, kokie jie visi dieviški. Nė velnio…

Yra kažkas, yra. Aš net neabejoju, kad nėra. Bet ne taip paprastai, kaip teigia mūsų kaimo kunigėliai ar labai nuostabios davatkėlės…

Viskas priklauso nuo to, kiek mes prikaupėme per gyvenimą širdyje. Ir jeigu mus palydi su tikru liūdesiu, su tikromis ašaromis, su tikra meile ir mus atsimena, kaip mes dabar atsimenam savo poetus, rašytojus, filosofus. Arba tą babytę, kuri mus užaugino. Jeigu mes turim tiek prikaupę, kad mūsų artimiesiems, net mums išėjus leis prisiminti mus gražiai ir su meile, vadinasi Dievas yra.

Tik ne tas, kur su barzdike ir ant debesėlio. Bet tas tikrasis visatos valdovas. Aš stengiuosi nedaryti blogų darbų, ne dėl to, kad bijau Dievulio, bet dėl to, kad mane gražiai prisimintų…“ – filosofiškai užbaigė vakarą poetė.

Po susitikimo niekas neskubėjo skirstytis. Nors kiek pavėluotai, tądien buvo paminėta ir Pyragų diena. Pyragus bei kitus gardėsius iškepė kaimo moterys ir pati bendruomenės pirmininkė Vilma Povilauskienė. Gerdami kavą ir arbatą, vaišindamiesi gardžiais pyragais, visi šiltai šnekučiavosi, nors už lango buvo paskutinių rudens lapų išleistuvės.