SUGRĮŽO: žiūrovai, kultūra ir teatro personažai

Asta Raicevičienė

Pavasariškai šiltą, vėlyvą praėjusio šeštadienio vakarą Krašto muziejus pakvietė kėdainiečius į pirmąjį viešą renginį šiais metais kartu su muzikiniu gatvės teatro spektakliu ,,Gekumen“ (,,Sugrįžo“) paminėti Kėdainių krašto muziejaus 99-metį bei tada artėjančią (šiandien) Tarptautinę muziejų dieną.

„Geriausias vaistas nuo viruso yra kultūra ir geros emocijos bei mūsų visų susitikimas. Likite sveiki ir laimingi“, – sakė teatro ir operos režisierius Adrian Schvarzstein.

Paminėtas Krašto muziejaus 99-metis

Pasak Krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio, netgi Europos muziejų naktis du kartus iš eilės nevyksta, todėl žinant, kaip kėdainiečiai pasiilgę kultūrinių renginių, sumanyta paminėti dar neseniai, balandžio 28-ąją, buvusį muziejaus gimtadienį, labai gražią 99-erių metų sukaktį.

„Gal kai kurie nuo kai ko ir atprato, aš pats jaučiu, kad nuo kai kurių dalykų atpratau, jau tiek nebereikia, nors ir anksčiau ne visko reikėjo ir ne viską spėdavau, o dabar mes iš tikrųjų matom, kad be daug ko galima apsieiti, bet geriau, kad kultūriniai dalykai būtų. Džiaugiuosi, kad tokia proga svečiuose vėl turim savo senus pažįstamus, – tai žmonės, kurie garantuoja gerą renginio lygį, gerą nuotaiką, humorą, – pastebėjo R. Žirgulis. – Kėdainiai, kaip žinia, – daugiakultūris miestas, todėl žydų tema labai artima. Prieš porą metų kėdainiškiai gatvės teatrą ,,Arrived” (,,Atvyko“) jau yra matę, tuomet aktoriai ,,vedėsi“ žiūrovus nuo Nevėžio tilto per senamiestį į Daugiakultūrį centrą. Labai norėjosi, kad šių metų sezono pradžiai vėl vyktų kažkas panašaus. Krašto muziejus dar neatsidaręs: keičiamos ekspozicijos. Daugiakultūris centras netrukus užsidarys remontui, reformatų bažnyčia irgi dar neatsidariusi po restauracijos, žada atverti duris birželio mėnesį. Tai toks pereinamasis laikotarpis. Šiek tiek baisoka, kad žmonės gali visiškai atprasti nuo kultūros, nuo muziejinių, paveldo, istorinių dalykų. O šiandien, galima pasakyti, muziejaus personažai išėjo į gatvę“, – apibendrino Kėdainių krašto muziejaus direktorius.

Norėjo rekonstruoti žydų tradicijas

Visame pasaulyje žinomas ispanų gatvės, teatro ir operos režisierius Adrian Schvarzstein pasakojo, kad mintis pastatyti šį spektaklį gimė pernai spalio mėnesį – jis pirmą kartą buvo parodytas Vilniuje. Režisieriui norėjosi šį spektaklį pastatyti Lietuvoje, kadangi šioje šalyje yra gilios žydų tradicijos, labai gražiai gyvavusios iki karo, iki holokausto, kol dar nebuvo įvykę tragiškų įvykių. Norėjosi per gyvą muziką, per teatrą rekonstruoti jų gyvenimą, tarsi vėl apgyvendinti gatves to meto gyventojais.

„Mane labiausiai paveikė mano paties šeimos istorija, nes mano tėvai litvakai iš Baltstogės. Lietuvoje žinau ir mačiau daug vietų, kuriose norėčiau prikelti tą gyvenimą būtent per muziką, nes muzika yra universalus palikimas, kuriuo norisi dalintis su visais“, – sakė jis.

Paklaustas, ar skirtinguose miestuose spektakliai kuriami vis kitaip, režisierius pastebėjo, jog pagrindinė jo kūrybos erdvė yra gatvės teatras, todėl, žinoma, architektūra, visas miestas, būtent ta vieta, kurioje vaidina, turi įtakos spektakliui, ir šis kiekvieną kartą būna vis kitoks. Prieš kiekvieną spektaklį, atvažiavus į vietą, Adrian Schvarzstein pasivaikšto, apžiūri, kokia erdvė geriausiai galėtų atskleisti spektaklio idėjas. Kiekviename mieste spektaklis kažkiek keičiasi, nors pati spektaklio struktūra išlieka ta pati.

Į žydų kultūrą – kaip į pasaulietinį dalyką

Pagrindine spektaklio istorija pasakojama, kad kai kurie žmonės ima ir išnyksta, išvažiuoja, bet po kažkiek laiko grįžta, todėl pavadinimas tai ir sufleruoja, nes jidiš kalba ,,gekumen“ reiškia ,,sugrįžo“. Ši istorija sujungia spektaklio žiūrovus ir dalyvius gatvėje, o muzika ir tvyranti atmosfera padaro visus tarsi viena šeima, nes iš tikrųjų žmonės ir esam viena šeima.

Šis pasirodymas labiau apie draugystę. Izraelis yra šalis, kurioje, žinoma, gyvena daug žydų ir jie turi savas problemas, skirtingus požiūrius, bet režisierius Adrian sako daugiau žvelgiantis į žydų kultūrą kaip į pasaulietinį dalyką, priklausantį visiems, tiki, kad galiausiai teatras, muzika, menas ir humoras išgelbės pasaulį.

„Teatro pavadinimas ,,Gekumen“ (,,Sugrįžo“) gali būti traktuojamas įvairiai, ne tik tai, apie ką pasakoja spektaklis, bet apskritai apie kultūros grįžimą, ypač tai aktualu šiandien, kai visa kultūra ir žmonija yra tarsi uždaryta. Apskritai kultūra veikia žmogų pozityviai, šypsena, teigiamos emocijos gydo, daro stipresnius, o, sugrįžus kultūrai, gal ir koronavirusas ne taip smarkiai puls“, – apibendrino Adrian Schvarzstein.

Sujungė muziką ir teatrą

,,Mes labai džiaugiamės, kad galime čia būti, nes būtent šio spektaklio idėja gimė Kėdainiuose prieš keletą metų, kai per Muziejų naktį buvo parodytas spektaklis, kuriame skambėjo muzika. Buvo labai šilta naktis ir nuostabi aura. Supratom, kad mes norim sukurti panašų spektaklį, įtraukėme labai įvairią muziką, nes mes esame senosios, klasikinės, muzikos atlikėjai. Į šį spektaklį įtraukėme sefardų muzikos (tai viduramžių žydų muzika), baroko epochos kūrinių, tarpukario Lietuvos estrados atlikėjo D. Dolskio dainų… Spektaklio metu skamba gana universali muzika, jungianti, spalvinga. Instrumentai gana įvairūs – akordeonas, fleita, arfa, gitara… Norėjome sujungti teatrą ir muziką, kad būtų organiška. Manau, kad pavyko. Ieškojome muzikos, kuri dar labiau atskleistų tą sceną“, – pasakojo fleitomis bei viduramžių arfa grojanti muzikantė Ieva Baublytė.

Įsigyvena į to meto gatvės vaizdą

Atlikėjas Saulius Lipčius, grojantis gitara bei lutnia, pridūrė, kad spektaklis yra labai įvairus: prasidedantis gatvėje, o besibaigiantis kažkokioj vidinėj erdvėj – salėj, menėj, sinagogoj ar vidiniame kiemelyje. Spektaklyje visa gama ir jausmų, ir muzikinių spalvų, ir išgyvenimų – nuo pačių sentimentaliausių iki juoką sukeliančių. Kaip ir gyvenime.

„Stengiamės įsigyventi į to meto gatvės vaizdą – kaip galėjo seniai nesimatę mokyklos draugai susitikti po ilgo laiko, kokią muziką jie galėjo prisiminti, kokius jausmus jiems galėjo sužadinti, ką galėjo jie veikti po to, ką galėjo pamatyti… Pats įvairiausias derinys – tiek jausmų, tiek melodijų. Jis stipriai įtraukia žiūrovą – visi tarsi yra to spektaklio dalyviai, atsidūrę tame pačiame laike“, – komentavo atlikėjas S. Lipčius.

Kėdainiškiai – spektaklio dalyviai

Kėdainiškiai, sekdami paskui gatvės teatro personažus, užtvindė Didžiąją gatvę, eidami link Rotušės kiemelio, vis stabteldami stebėti scenų, į kurias buvo įtraukiami ir jie patys.

Atlikėjai įkūnijo tarpukario Lietuvos miesto gyventojus – duonos pardavėją, batų valytoją, spaudos kiosko savininką, sugrįžėlį emigrantą, gydytoją… Visi šie personažai lydėjo žiūrovą į kupiną emocijų, skonių ir kvapų muzikinę kelionę.

Čia jie be žodžių paprašo panešti batų valytojo ,,vežimaitį“, o sustojus kviečia žiūrovus ateiti nusivalyti batų, aišku, po to prašo susimokėti. Duonos pardavėja vaišino duona, visi linksminosi, dainavo, šoko, vėlgi įtraukdami žiūrovą. Atlikėjai perkėlė žiūrovus į laikus, kai Lietuvoje laisvai skambėjo jidiš kalba, o spektaklyje matomus personažus buvo galima sutikti miesto gatvėse.

Žiūrovai buvo sužavėti

Po spektaklio pakalbinta Violeta Berlėtaitė sakė, kad ne viską galima buvo suprasti, bet pasirodymas jai labai patiko. ,,Gal kėdainiečių mažokai susirinko, juk toks viešas renginys pirmas šiais metais, o mes kultūrinių renginių labai pasiilgę. Manau, kad tų laikų žydišką dvasią pajautėme kiekvienas, juk vaikščiojome tomis vietomis, kuriose mūsų tėvyniainiai irgi vaikščiojo, gyveno, veikė. Ir labai žiauriai nukentėjo, o šiandien matome – jie sugrįžo“, – neslėpė šiltų emocijų pašnekovė.

Birutė Baltrūnienė pastebėjo, jog tai buvo labai įtaigu, žaisminga ir jai paliko puikiausius įspūdžius. Reimundas Baltrūnas pridūrė, kad atrodė, jog jie tarsi net nevaidina, bet gyvena tuo, o į tą gyvenimą įtraukia ir mus visus. Jis pats režisieriui padėkojęs už jo nuostabų balsą. ,,Esame dažni kultūrinių renginių lankytojai, o šiandien buvo tokia džiaugsminga diena, tai galbūt įžanga į beprasidedančius renginius. Iš tiesų, gerai pasakė, kad kultūra – geriausias vaistas nuo viruso, liūdesio ir blogų emocijų“, – teigė Birutė.