Pirmoji paroda – močiutei atminti

Kad šimtmečius gyvavęs tautinis paveldas nenunyktų ir rastų vietą šiandieniame pasaulyje, reikia žmonių, kurie visa tai puoselėtų ir perduotų ateinan­čioms kartoms. Tuo aktyviai rūpinasi Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name darbuotojai.

Jų kvietimu į Kėdainius neretai atvyksta sertifikuoti meistrai, savojo amato žinovai, kurie kėdainiečiams pristato savo darbus. Rugpjūčio 17-ąją Arnetų name bus atidaroma senojo pynimo amato puoselėtojos, tautodailininkės Aušrinės Juršienės šiaudinių darbų paroda „Ir šiaudas prabyla“.

Ši sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė sako, kad į Kėdainius atveš parodyti visa tai, ką yra sukūrusi iš ruginių šiaudų. Nors tai labai trapi gamtinė medžiaga, bet iš jos naginga meistrė pina įvairius gaminius: skrybėles, gėles, žaislus, krepšelius, lėkšteles, dubenėlius, senovinius sodus.

„Pinti iš šiaudų pradėjau nuo mažens, to mane mokė babytė ir mama, kurios pynė ilgus metus ir šį amatą perdavė man. Kiek žinau, babytė išmoko pinti laukuose ganydama karves ir taip buvo išpuoselėjusi šį amatą, kad 1966 m. apie ją buvo rašoma respublikiniame žurnale. Tąsyk straipsnis vadinosi „Ir šiaudas prabyla“. Kadangi tai bus mano pirmoji darbų paroda, ją pavadinau lygiai taip pat ir skiriu šią parodą savo babytei atminti.

Pynimas man dabar yra pagrindinis užsiėmimas. Pinu nuolat, kai tik turiu laisvo nuo namų ruošos laiko, šiam užsiėmimui reikia ne vienos valandos. Ką nupinu, vežu į muges parduoti. Keista, kad dar reikia žmonėms įrodinėti, kad šiaudinis gaminys yra lietuviškas, kai kas sako, kad mes tai atsivežam iš Baltarusijos ar net Indijos (juokiasi), arba sako, kad pinam iš žolių, nendrių. Tam, kad žmonės suprastų, kaip ir iš ko tai daroma, kartais pinu ir mugėse, kad žmonės savo akimis pamatytų procesą ir įsitikintų, kad ir lietuviai dar moka pinti.

Laimei, yra žmonių, kurie vertina rankų darbo gaminius, perka juos sau ar dovanų. Pavyzdžiui, vienas mano šiaudinis sodas iškeliavo į Ameriką kaip vestuvių dovana lietuviams. Nemažai darbų išvežama į užsienį.

Jei atvirai, vien iš šiaudinių gaminių pynimo neįmanoma būtų pragyventi, todėl į muges dar vežu lino gaminių ir dar labai padeda stabili vyro alga, iš kurios teko gyventi, kai pandemijos metu buvo uždraustos visos mugės“, – apie kasdienybės iššūkius pasakojo panevėžietė pynėja Aušrinė Juršienė.

Tinkamiausi – rugių šiaudai

Daug metų šiaudinius dirbinius kurianti amatininkė sako, kad pynimui reikalingomis medžiagomis padeda pasirūpinti vyras. Jis pripjauna šiaudų, kuriuos arba perka iš ūkininkų, arba kas nors dovanoja.

„Anksčiau tekdavo nupjauti kokius 4 arus šiaudų, dabar pakanka ir dviejų. Kažkada patys bandėm pasisėti rugių, bet po medžiais jie neužauga tokie, kokių mums reikia. Tinkamiausi – ilgi, ruginiai. Tiesa, tokių dar reikia paieškoti, nes dabar dažniau auginami žemaūgiai.

Nupjovus ir parsivežus, sode kabini šiaudus ant karčių, džiovini kokį mėnesį ar pusantro. Kai lietūs prasideda, nešam į kamarą ir tada kokį spalį ar lapkritį, kai jau nebebūna mugių, namuose imam juos darinėti – visas bambytes ir apvalkalus turim nuimt.

Kai ilgesni šiaudai būna, tada ir durstyti mažiau reikia, pynimas išeina gražesnis, lygesnis. Šiaip, pynimo galima nesunkiai išmokti, žinoma, reikia lavinti įgūdžius ir tam skirti ne vieną valandą. Kartais rengiu pynimo edukacijas, šio amato mokiau suaugusiųjų grupes“, – pasakojo A. Juršienė.

Ką gražaus ši tautodailininkė yra sukūrusi, bus galima pamatyti Tradicinių amatų centre Arnetų name Kėdainiuose (Radvilų g. 21). Šiaudinių dirbinių paroda „Ir šiaudas prabyla“ atidaroma rugpjūčio 17 d. 15 val. ir bus eksponuojama iki rugsėjo 16-osios.