Kertinis kelerių pastarųjų metų Kėdainių praradimas – pralaimėjimas centralizacijos „egzaminuose“. Aplinkosauginiai reikalai „išsikraustė“ į Jonavą, miškų urėdija – į Radviliškio regiono padalinį. Jau net nebekalbu apie tai, kad mūsų gimdyvės priverstos važiuoti į Jonavą ir kitus miestus“, – nusivylimo neslepia kraštietis Rolandas Liutkevičius.

Nepaisant šių praradimų, Dotnuvos seniūnijos atstovo vertinimu, gyvenimo kokybė ir sąlygos Kėdainių krašte stabiliai gerėja. „Objektyviu požiūriu – gerėja dėl technologinės pažangos, o ne dėl Kėdainių valdžios. Ši turėtų tvarkytis geriau. Ir netgi nereikia burti iš kavos tirščių: matome akivaizdžiai, kad aplinkiniai rajonai – panašaus dydžio ar netgi menkesni – savo kieme kuopiasi geriau“, – įsitikinęs R. Liutkevičius.

Laimė – išlaikyta kaimo biblioteka

Rolandai, esate gana stambus ūkininkas – dirbate 400 hektarų žemės. Kokie vėjai į žemės ūkį atpūtė patį?

– Jeigu atvirai, neturėjau jokių minčių apie žemdirbystę. Buvo sovietmetis, technikume mokiausi elektromechaniką, šia sritimi ir domėjausi daugiausia.

Kai baigiau mokslus, pagal valstiečių ūkio įstatymą 1991 m. susigrąžinome senelių žemę ir pradėjau ūkininkauti. Sakau, pabandysiu, ir va jau 30 metų kaip ūkininkauju (šypteli).

Gyvenate Dotnuvos seniūnijos Ąžuolaičių kaime. Ką jame galima nuveikti po darbų?

– Iš esmės, tai, ką susiorganizuoji pats namuose su savo šeima ar kaimynais, tą ir galima nuveikti.

„Darbiečių“ laikais buvo uždaryta Ąžuolaičiuose veikusi biblioteka. Su ūkininku Petru Vaiteliu dėjom dideles pastangas, atkūrėm ją. Atsirado pusė etato, tad atvažiuoja moteris, užsiima su Ąžuolaičių ir aplinkinių kaimučių vaikais.

Ne visi vaikai namuose turi internetą, kompiuterius, todėl jiems biblioteka labai naudinga ir technologiniu aspektu.

Biblioteka veikia po pamokų, savaitgaliais, tai yra bent jau kur prisiglausti, paskaityti, namų darbus atlikti, galų gale – ir kompiuteriu pažaisti.

Jūsų patirtis iliustruoja, kad rajono biudžeto skirstymas, esant norui, gali būti ir lankstesnis.

– Tuo labiau, kad infrastruktūra yra, stovi už europinius pinigus atkurti bendruomenių namai. Tereikia truputį pasistengti, kad išlaikytum. Milžiniškų investicijų nereikia – ar kosmines sumas sudaro mažo kaimo bibliotekėle, medicinos punktas?

Kalbant apie man labai brangią Dotnuvos seniūniją, nelabai kaip nuteikia kalbos apie čia esančios pagrindinės mokyklos uždarymą. Ir vėlgi nonsensas: prieš daugmaž penketą metų į Dotnuvos pagrindinę mokyklą buvo investuoti keli milijonai eurų. Sporto salė, valgykla, kitos patalpos atnaujintos iš pagrindų. Negi protinga pirmiausia tiek pinigų sudėti, antra – uždaryti tiek investavus.

Kėdainiai – puikus rajonas, bet juda netinkama trajektorija

Su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Kėdainių skyriaus komanda kandidatuojate į rajono tarybos narių gretas. Kodėl nusprendėte tapatintis su šia politine partija?

– Esu partijos narys jau kokius 20 metų. Tai komanda, su kuria vienija vertybės ir požiūriai daugeliu niuansų.

Man patinka jų blaivumo politika, o dabar vyraujančios tendencijos, skatinančios propaguoti narkotinių medžiagų vartojimą – nepriimtinos. Be to, jie stabilūs – nesiblaško.

Na o jeigu atsigręžiant į greitai vykstančius Kėdainių rajono savivaldybės rinkimus, net nebūdamas LVŽS narys, aš balsuočiau už šitą komandą. Pirmiausia todėl, kad jie mūsų rajone niekada neturėjo daugumos. Reikia duoti žmonėms padirbti. Kiti jau turėjo savo šansus.

Kokius pagrindinius klausimus kolegoms Taryboje siūlytumėte spręsti, jeigu kraštiečiai savivaldos rinkimuose pademonstruotų pasitikėjimą Jumis?

– Nors ir esu ūkininkų atstovas, bet man, kaip ir kiekvienam atsakingam piliečiui, svarbiausia tai, kas vyksta medicinos ir švietimo sistemose. Šių sričių situacija Kėdainių rajone daugelį metų iš eilės tik prastėja.

Esame Lietuvos centras, verslus, puikus, daug perspektyvų turintis rajonas. Tik kažkas čia vyksta „kreivai“. Kėdainiai apleidžia savo pozicijas ir nesuprantu, kodėl. Ar stuburo mūsų valdininkai neturi pakovoti? Kai tik vyksta kokios nors reorganizacijos, kažkodėl kiti rajonai perima Kėdainių funkcijas.

LVŽS kandidatas į Kėdainių rajono mero regalijas, Dalius Serafinas, yra jūsų kraštietis, dotnuviškis. Kokį įspūdį susidaręs turite apie jį?

– Norėdamas išlikti kiek tik įmanoma nešališkas, pasakysiu lakoniškai. Man atrodo, kad tai, jog žmogus tampa mokslų daktaru, profesoriumi, daug pasako apie jo asmenines savybes – užsispyrimą, intelektą, neturėjimą mados imtis darbų ir mesti juos neužbaigus.

Vienas sūnus dirba ūkyje, kitas – tarnauja valstybei

Turite tris atžalas – Mantą, Iną ir Tomą. Ar užaugo tvirtas pastiprinimas ūkyje?

– Kaip gi čia pasakius. Mantas – dešinioji mano ranka ūkyje. Ina išvyko studijoms į Vokietiją. O Tomas šiuo metu tarnauja Lietuvos kariuomenėje.

Pagrandukas Tomas buvo pašauktas ar į kariuomenę nuėjo savo noru? Kaip jam sekasi?

– Tomas yra Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalione Marijampolėje. Aišku, norėjo tarnybą atlikti arčiau namų, Rukloje, bet kol susiruošė – ten jau ir vietų nebeliko.

Na ir pabaigai: kokią drąsiausią svajonę norėtumėte įgyvendinti Kėdainiuose, Rolandai?

– Jeigu jau klausiate apie svajones, tuomet tai būtų slidinėjimo trasa ant Kėdainių Alpių – bendrovės „Lifosa“ fosfogipso kalnų (juokiasi). Būčiau labai laimingas, nes slidinėjimas – didžiulė mano aistra.

Politinė reklama. Bus apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 100.

Titulinė nuotrauka: Rolandas Liutkevičius.