Praėjusį penktadienį Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje buvo atidaryta paskutinė pa­roda. Pristatyta trijų žinomų tekstilininkių – Danutės Valentaitės, Birutės Sarapienės ir Liucijos Šepkutės-Banaitienės – paroda „Gobelenas X 3“ ir Kauno kultūros centro projekto „Mitinio žvėries kilimas“ metu sukurta „Mitinė pieva“. Paroda veiks iki kovo 11 d.

Trijų tekstilininkių paroda

Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė gerai pamena, kad pirmoji paroda muziejuje buvo surengta 2001 metų spalio 20 dieną. Joje buvo eksponuojami Janinos Monkutės-Marks kolekcijos darbai – grafika, tapyba ir tekstilė. Labai simboliška, jog ir paskutinioji paroda muziejuje yra tekstilės darbų paroda.

Muziejaus kuratorė Asta Federavičiūtė-Jasiūnė pastebėjo, jog visos trys paskutinę parodą surengusios autorės yra labai skirtingos.

Danutė Valentaitė audžia mini tekstilės gobelenus – labai preciziškus, parodos lankytojui reikia prieiti gerokai arčiau, kad apžiūrėtų juos ir suprastų, kiek valandų praleista prie kiekvieno darbelio.

„100 ornamentų Lietuvai“, Danutė Valentaitė.

Birutė Sarapienė ir Liucija Šepkutė-Banaitienė audžia didesnius, tradicinius gobelenus, naudoja pusvilnės siūlus. B. Sarapienė dar mėgsta įtraukti rištinę techniką. Tie kūriniai mums labiau pažįstami, akiai labiau matyti, alsuoja šiluma ir meile. Norisi tiesiog pačiupinėti, patikrinti, koks pojūtis juos liečiant.

Iš Kauno kultūros centro tekstilės studijos „Gijų sodai“ atkeliavusi „Mitinė pieva“ nugulė ant grindų vienoje iš galerijos salių. Ši pieva yra daugiaspalvė, kurta metus, paro­dos lankytojai galės tiesiog įsivaizduoti, kokioje pievoje, koks mitinis žvėris galėjo ilsėtis. Tai kūrinys, kurtas Kaunui, Europos kultūros sostinės 2022 metų renginių ciklui. Pirmoji šios „Mitinės pievos“ išvyka iš Kauno ir buvo į Kėdainius.

Susižavėjo tradiciniu gobelenu

Gobelenų autorė Birutė Sarapienė pasakojo, kad, dar prieš pasirenkant tekstilę, kažkokioj atsitiktinėj parodoj pamatė kilimus ir pagalvojo, jog labai norėtų ir ji taip mokėti. Susižavėjusi tradiciniu gobelenu, pasirinko tekstilės specialybę ir, kaip pati sakė, niekada nesigailėjo. Nuo tų metų praėjo labai daug laiko. Iš pradžių, aišku, mokėsi austi gobelenus ir rišti kilimus, dar batiką. Laikai keitėsi, atsirado naujų medžiagių, naujausių technologijų, daryta daug eksperimentų, o dabar atėjo toks laikas, kai vėl norėjosi grįžti prie klasikinio gobeleno.

„2018 metais Kauno tekstilės grupė „Esame“ nusprendėme atgaivinti primirštą ir žiūrovų pasigestą gobeleno techniką, parašėme projektą, kvietėme visus Lietuvos tekstilininkus austi. Tai ir buvo stimulas kurti kolekciją „Gobelenas vakar ir rytoj“. Padarėme kilnojamąją ekspoziciją ir važinėjome ten, kur mūsų laukė – buvome Gelgaudiškio dvare ir J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Mūsų veiklą pristabdė pandemija. Tačiau mūsų darbai nenutrūko.

Aš išėjau į užtarnautą poilsį ir galvoju, kad labai geras užsiėmimas yra austi. Inspiracija – gamta, gamtos objektai, atradau tekstilės ir fotografijos dermę, fotografija mano kūryboje dažnai tampa ne tik formos, bet ir idėjos pagrindu“, – savo kūrybą apibūdina B. Sarapienė.

Pasak autorės, tekstilės prigimtis yra jutiminė. O tai reiškia, kad, tik palietus tekstilės darbą, galima suprasti, ar jis minkštas ir švelnus, ar atvirkščiai – šiurkštus ir grubus, nors iš tolo to nepasakysi. Gobeleno technika yra pats seniausias audimo būdas.

Minimalistinių gobelenų kūrėja

Kita tekstilininkė – Danutė Valentaitė – sako nežinanti tikslaus skaičiaus, keliose jungtinėse parodose jai teko dalyvauti, savo darbus eksponuojant J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Tačiau ši jos personalinė paroda kartu su dar dviem tekstilininkėmis šiose erdvėse yra pirmoji.

„Kartu su Birute Sarapiene 1975 m. baigėme Vilniaus dailės institutą, kur studijavome tekstilę. Aš labiau pamėgau minimalistinį stilių. Galiu pasigirti, kad mano gobelenas atitiko priimtą minimalistinį Europos standartą – 20×20 cm. Be abejo, darbai galėjo būti ir mažesni. Lietuvoje gal dar prieš Atgimimą padariau tris darbelius, kurių matmenys 15×15 cm. Nuo to laiko aš labai mėgstu ką nors smulkaus, nors ir stambių išmatavimų darbų interjerams esu nuaudusi – vienas iš jų iki šiol kabantis Kauno dramos teatre“, – teigė Danutė Valentaitė.

„Tarp dangaus ir žemės“, Birutė Sarapienė.

D. Valentaitė prisipažįsta audžianti miniatiūras, o jos kolegė Birutė šiuos darbus vadina juvelyrika.

Paklausta, iš kur semiasi minčių kūrybai, D. Valentaitė sako, kad dirbdama su studentais labai progresuoja, nes jie, kai nežino, visada klausia. „Visada prisipažindavau, kad dabar tikrai nežinau, bet aš pasidomėsiu. Geriau nemeluoti, o visada sakyti tiesą, nes tada tave labiau vertina. Man labai patinka geltona spalva ir visi tą žino. Mūsų tekstilės grupės „Esame“ pirmoji paroda buvo „Portretai“. Aš nuaudžiau geltoną portretą, kurį pavadinau „Geltona, tulpės ir aš“, nes labai mėgstu tulpes. Ir kituose gobelenuose yra geltonų spalvų. Mano darbo technika yra audimas ant rėmo, nors esu audusi ir su didelėmis staklėmis. Dabar didelės apimties gobelenų ir nesugebėčiau nuausti. Gal sugebėčiau, bet kam save versti“, – atsakė tekstilininkė.

Mitinėje pievoje“ – „mitinis žvėris“

„Mitinė pieva“ sukurta Kauno kultūros centro tekstilės studijos „Gijų sodai“ projekto „Mitinio Žvėries kilimas“ kūrybinėse dirbtuvėse „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metams. Idėjos autorė – KKC tekstilės studijos „Gijų sodai“ vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė.

„Mintis sukurti požeminio Kauno pievą kilo skaitant legendą apie mitinį Kauno Žvėrį ir jo nuotykius požeminiame ir saulėtame Kaune, užrašytus miesto metraštininko ar kitų raštingų gyventojų per pastaruosius metus. Ar turi Žvėris kokią nors ypatingą savo poilsio vietą, kurios daugiau niekas nežino ir nematė? Kur ji? Kokia ji? Ar ten gyvena augalai, o gal stalaktitai? Kas ten dar gyvena? Ar Žvėris yra bandęs nerti ne gilyn į Nemuno dugną, bet nerti šalikėlį iš spalvotų siūlų? Užduodami šiuos klausimus studijoje „Gijų sodai“, atsakymus nusprendėme sukurti iš siūlų“, – šmaikščiai darbą apibūdino idėjos autorė.

Audė, rišo, mezgė, nėrė, siuvo

Kaip teigė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė, Mitinio Žvėries poilsio vietelė – tai požeminio Kauno pieva. Dirbtuvių tikslas buvo sukurti tekstilės meno kūrinį – kilimą – pievą, kad ta kūryba įtrauktų kuo daugiau Kauno miesto ir rajono gyventojų ar net miesto svečių.

Kilimas buvo sukurtas audimo, rišimo, mezgimo, nėrimo, siuvimo technikomis. Kilimas buvo kuriamas namuose mezgant ir neriant detales – pievelės augalus. KKC tekstilės studijoje „Gijų sodai“ „augalai“ buvo jungiami ir siuvami į pieveles, o didelėse vertikaliose gobeleno audimo staklėse buvo audžiama centrinė kilimo-pievos dalis. Kūrėjai ir atlikėjai – Kauno miesto ir rajono gyventojai, tekstilės studijos „Gijų sodai“ nariai, profesionalūs tekstilininkai, tarp kurių ir savo gobelenus J. Monkutės- Marks muziejuje-galerijoje pristačiusios menininkės: Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, Liucija Šepkutė-Banaitienė bei šio muziejaus kuratorė Asta Federavičiūtė-Jasiūnė.

„Mitinė pieva“ sukurta Kauno kultūros centro tekstilės studijos „Gijų sodai“ iniciatyva. (A. Raicevičienės nuotraukos)

Mezginiai, į tekstilės studiją keliavę visus metus, buvo užbaigti praėjusių metų spalio mėnesį.

„Ir vis tik, ar galima numanyti, kokio čia žvėries būta?“ – klausiu idėjos autorės.

„Aišku, projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ susikūrė ir to Žvėries dizainą ir prikūrė visokių istorijų. Bet mes nežinom, ar jis yra, mes susikūrėm sau mitinę pievą, o kas joje gyvena – kiekvieno vaizduotė. Moterys, kurios mezgė, pradėjo ir gyvūnėlius megzti, joje iš tiesų galima rasti keletą gyvūnų – besirangančių, su išsprogusiomis akimis, vienaakių… Kai kam ši pieva panašesnė į jūros dugną“, – mįslingai pasakojo Agnietė.

Paroda veiks iki kovo11 d. „Kviečiame kėdainiečius aplankyti paskutiniąją parodą bei pasisemti idėjų ir savo kūrybiniams ieškojimams“, – teigė muziejaus kuratorė, o parodos autorės pridūrė: „Tikimės, kad nenusivilsite ir paskutiniąja paroda.“

Titulinė nuotrauka: Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kuratorė Asta Federavičiūtė-Jasiūnė (iš kairės), direktorė Dalia Minkevičienė-Jazdauskienė, tekstilininkės Birutė Sarapienė, Danutė Valentaitė, KKC tekstilės studijos „Gijų sodai“ vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė.

Panašios naujienos