Kėdainiečių įspūdžiai: Pietų Korėjos gyvenimo ypatumai ir taisyklės

Jos abi kėdainietės, baigusios Kėdainių šviesiąją gimnaziją, šiandien vėl besimokančios Vilniaus universitete, o praėjusiais metais, pirmąjį mokslo metų semestrą abi viešėjo Pietų Korėjoje, kur pagal mainų programą mokėsi Seule, Kyung Hee universitete. Tai – Bernadeta Lukošiūtė, ketvirto kurso studentė, VU studijuojanti istoriją besiruošianti bakalauro darbo rašymui, o Saulė Šilkaitytė – trečiakursė VU studentė toliau tęsia apskaitos ir audito studijas. Šiandien merginos dalijasi įspūdžiais apie studentišką gyvenimą svečioje šalyje ir mums neįprastos kultūros šalį – Pietų Korėją.      

Kaip kilo mintis mainų programoje pasirinkti Pietų Korėją?

Saulė: Man tai buvo kelių metų svajonė nuvykti į Pietų Korėją, nes aš domėjausi šios šalies kultūra, serialais ir muzika. Prieš porą metų pradėjau mokytis korėjiečių kalbos…

Viskas vedė iki to, kol galiausiai ši svajonė išaugo ir išsipildė – studijų metais išvažiuoti pusmečiui į P. Korėją pasimokyti ir  pasinaudoti dvišalių mainų galimybe. Tiesiog tai buvo labai didelė svajonė. O pasiruošimas truko daugiau nei pusmetį.

Bernadeta: Su Saule lankėme skirtingas grupes, bet tuos pačius korėjiečių kalbos kursus Karaliaus Sedžiongo institute Vilniuje. Aš irgi svajojau ir norėjau išvažiuoti į P. Korėją, bet man iš pradžių atrodė, kad tai labai tolima šalis, į kurią neįmanoma taip lengvai nuvykti.

Prieš tai, praėjusių mokslo metų pavasario semestrą mokiausi mainų programoje Italijoje, ten būdama sekiau registracijos laikotarpį, tiesiog galvojau – pabandysiu užpildyti anketą. Po truputį pradėjau tvarkytis dokumentus. Reikėjo  labai atsakingai atlikti ,,namų darbus“.

Palyginus su Europos Sąjunga, norint išvažiuoti į P. Korėją, reikalavimų buvo žymiai daugiau. Prieš išvažiuojant reikėjo įvykdyti visą sąrašą reikalavimų. Vienas iš tokių keistesnių – reikėjo ,,parodyti“, kad tavo banko sąskaita netuščia, netgi labai pakankama, be to, atlikti medicininius testus.

Kokį dalyką ten studijavote?

Saulė: Žinojome, kad studijas tęsime Seule, Kyung Hee universitete. Mūsų mokslai prasidėjo nuo rugsėjo 1 d. ir tęsėsi iki Kalėdų. Mano studijos ten buvo panašios, ką studijuoju ir Lietuvoje. Aišku, apskaitos dalykų neturėjau, bet verslo administravimo fakultete studijavau verslo vadybos dalykus. Be to, dar studijavau korėjiečių kalbą, kad toliau lavinčiau ir stiprinčiau kalbą.

Bernadeta: Mano situacija buvo kiek kitokia. Man buvo sunku rasti istorijos dalykų dėstomų anglų kalba.  Todėl ieškojau bent politikos mokslų, bet šiuos modulius dėl didelės konkurencijos registracijos metu gauti buvo labai sudėtinga.

Pasirinkau studijuoti kultūrą – apie pačią P. Korėjos visuomenę, tuo pačiu ir jų istoriją, filosofiją, turėjau korėjiečių kalbos paskaitų ir dar, be to, verslo vadybos paskaitų. 

Kaip vyko mokymosi procesas, ar dėstytojai buvo griežti, gal darė nuolaidų užsieniečiams?

Saulė: Iš tiesų, korėjiečių kalbos žinių bagažas gerokai pasunkėjo. Mokytis labai sunku nebuvo.

Anglų kalba mokytis nebuvo labai sudėtinga, kad negalima būtų suprasti, ką dėstytoja pasakoja.

Gal sudėtingiausia buvo pasiruošti tarpiniams atsiskaitymams ir egzaminams, nes kiek pastebėjau, P. Korėjoje labiau reikalauja atsiminti, kas parodyta skaidrėse, kaip parašyta knygose ar tiesiog ,,iškalti“. Turi žodis į žodį prisiminti ir tada bus labai lengva išlaikyti egzaminą. Tuomet gal tai buvo sunkiausia dalis.

Kaip ir visi studentai, egzaminams ir tarpiniams atsiskaitymams, pradėdavau mokytis likus kelioms  dienoms iki jų. Kažkokių nuolaidų nepasakyčiau, kad dėstytojai taikė. Nors visi mainų studentai žinojo, kad dėstytojas vis tiek parašys, kad ir žemiausią balą, kad tu galėtum grįžti į savo šalį, kaip baigęs šią programą.

Bernadeta: Tikra tiesa, mokytis nebuvo labai sudėtinga, tik gal juokinga, kad pirmą kartą po mokyklos baigimo teko naudotis skaičiuotuvu.

Visą semestrą dėstytojas neprašė nieko skaičiuoti, o prieš finalinius egzaminus pasakė: ,,Egzaminui atsineškit skaičiuotuvą.“ Tai buvo lengvas šokas. Bet viskas pavyko, išsilaikiau egzaminus labai gerai. Ir tu, Saule, gerus pažymius gavai.

Vertinimo sistema Korėjoje kiek kitokia nei Lietuvoje – tai raidžių sistema. A su pliusu yra aukščiausias įvertinimas. Be to, yra A, A su minusu, paskui B su pliusu ir t. t. Neišlaikyta yra F raidė.  

Bent jau neįprasta man buvo tai, jog turėjome tarpinius egzaminus visiems moduoliams – o tai reiškia, kad du kartus semestre reikia ruoštis atsiskaitymams. Paskaitas lankyti buvo privaloma. Vieno dėstomo dalyko negalėjai praleisti daugiau nei trijų paskaitų.

Jei praleidi daugiau, iš karto tau rašo – neišlaikyta. Jeigu sergi, turi gauti gydytojo raštelį. Jeigu gerai nesijauti, vis tiek negali paskaitų praleisti, taigi tiesiog užsidedi kaukę ir eini. Man tai buvo sunkiausia.

Saulė: Aš prie to atsiskaitymo formato buvau pripratusi, bet lankymas buvo sunkiausia dalis, svarbu, kad į visas paskaitas nueitum.

Kiek trukdavo paskaitos?

Saulė: Mano paskaitos prasidėdavo nuo 12 val. dienos, kartais trukdavo iki 16 ar 18 val.

Bernadeta: Penktadienį pasirinkome laisvą, kad galėtume daugiau pamatyti Korėjos. Man paskaitos vykdavo kasdien nuo 10.30 iki 14  val. ar su pertrauka iki 18 val.

Ar jūsų universitete daugiau buvo besimokančių lietuvių?

Bernadeta: Mūsų bendrabutis buvo vienintelis, kuriame buvo leista gyventi užsieniečiams. Kiti buvo skirti  gyventi tik korėjiečiams. Per tiek laiko bendrabutyje lietuvių  mes nesutikome, todėl manau, kad tuo metu iš Lietuvos buvome tik mes.

Iš kokių šalių dar buvo kartu besimokančių studentų?

Saulė: Buvo iš Suomijos, Prancūzijos, Olandijos, Kinijos, Japonijos, Indonezijos, Pietryčių Azijos, Malaizijos, Kanados, Amerikiečių, Meksikos.

Kur apsistojote, kokios buvo gyvenimo sąlygos, buitis?

Bernadeta: Lietuvos universitetams reikėtų pasimokyti.  Bendrabučiai Korėjoje labai švarūs ir tvarkingi. Kambarys dalinamas po lygiai.  Vienam studentui, t. y. vienai pusei kambario skirta lova, spinta, stalas, kitai pusei – lygiai tas pats.

Visi kambariai yra vienodi, ne taip kaip Saulėtekio bendrabutyje, kur vienas kambarys renovuotas, o kitas prašosi remonto. Čia tokių dalykų nėra. Kiekviename kambaryje yra po mini šaldytuvą,  dušą su tualetu.

Vienintelis trūkumas, kad nebuvo virtuvės, todėl visas maistas buvo gaminamas mikrobangų krosnelėse. Galėjome maistą arba pasišildyti, arba kažkur nueiti pavalgyti.

Saulė: Be virtuvės nebuvo itin patogu, bet ten nebrangu maitintis ne namuose gaminto maisto. 

Kaip sekėsi adaptuotis, kas šokiravo, kas buvo neįprasta?

Saulė: Bendrabutyje buvo taikoma taškų sistema. Jeigu kažką padarai ne taip, ar nusižengi, gauni nuo – 5 iki – 15 taškų.

O tas ,,ne taip“ – jeigu į kambarių patikrinimą neateini, triukšmauji bendroje erdvėje, nerūšiuoji šiukšlių, naudoji elektros prietaisus, kas nepatvirtinta bendrabučio, turi pasirašyti, kad saugiai jais naudosiesi. Arba eini į vaikinams skirtas erdves, o vaikinai – į merginų, vien už tai tave gali pašalinti iš bendrabučio.

Ten yra atskiri gyvenamieji kambariai, skalbyklos, netgi aukštai, kurie skirti tik merginoms, arba tik vaikinams, kur vieniems pas kitus negalima vaikščioti, bet yra ir bendros erdvės, sporto salė, kur gali vieni su kitais bendrauti.

Bernadeta: Aš nusivežiau plaukų džiovintuvą, iš pradžių naudotis juo negalėjau. Turėjau pasirašyti atskirą lapą, jog ketinu naudoti elektros įrenginį savo kambaryje ir už jį esu atsakinga.

Bendrabutyje buvo vadinama komendanto valanda, kai rakinamos bendrabučio durys nuo 1 iki 5 val. nakties. Bet ar mes laikėmės to? Ne. Juk studentai nebūtų studentai, mums parodė, kaip galima apeiti ,,sistemą“.

Saulė: Jei planuoji negrįžti nakčiai ar kelioms dienoms, turi pranešti, kad tavęs bendrabutyje nebus.

Bernadeta: Bet ta ,,komendanto“ valanda negaliojo egzaminų savaitės metu, nes studentai mokosi bibliotekose iki  3-4 nakties.

Ar pirmasis įspūdis nuvykus buvo toks, kaip ir įsivaizdavote?

Saulė: Man nebuvo kažkokio didelio kultūrinio šoko. Gal kad nemažai domėjausi kultūra prieš tai. Aš kažkiek žinojau ko tikėtis ir kas manęs laukia.

Bernadeta: Tikėjausi daugiau spūsčių mieste. Nors jų buvo daug, bet dienos metu važiuojant po miestą nesijautė, kad esi  daugiau nei 10 mln. gyventojų talpinančiame mieste. Gal dėl to, kad labai gerai veikia viešasis transportas, todėl nėra problemos, kad ir naktį grįžti autobusu iki namų.

Taksi yra irgi gerokai pigesnis. Gali vos ne per pusę miesto pravažiuoti už 10-15 Eurų, nors kelionė trunka maždaug valandą.

Saulė: Daugiausiai žmonių spūsčių matydavosi po darbo valandų. Žmonių daug metro, autobusuose. Planuojiesi laiką taip, kad nesinaudotum viešuoju transportu nuo 4-5 iki 6-7 val., kad tuo metu ilgiau pabūtum vienoje vietoje.

Bernadeta: Visame Seule ir aplinkiniuose miestuose gyvena didžioji dauguma P. Korėjos gyventojų. Įsivaizdavau, kad eilės bus absoliučiai visur, kur eisi. Bet aš lankydamasi Osakoje (Japonija) mačiau didesnes žmonių minias, nors šis miestas yra mažesnis už Seulą.

Ar P. Korėja saugi šalis?

Bernadeta: Korėjoje jaučiausi išties saugiai. Kiekvienoje gatvėje pilna stebėjimo kamerų, iš pradžių man buvo šiek tiek dėl to nejauku, tačiau greitai apsipratau ir pamačiau jų privalumą.  Naktį, kad ir 3 ryto, galėdavau išeiti pasivaikščioti ir nebijoti kad kas užpuls.

Vieninteliai „sujudimai“, kuriuos mačiau, buvo taikiai protestuojantys pensininkai, neįgalūs žmonės, religinės bendruomenės, politiniai judėjimai, kurie kovoja už savo teises ar reiškia savo nuomonę tam tikrai klausimais..

Saulė: Matėme ir nemažai policijos, kuri atvažiuoja prie protestuotojų pastovėti. Jei išeidavai naktį pasivaikščioti aplink universitetą, jausdavaisi saugiai.

Šokiravo tai, kad savo asmeninius daiktus  gali bet kur palikti ir jų niekas nepaims. Jei kavinėje valgai ir nori kažkur nueiti, gali drąsiai palikti telefoną, kompiuterį ir išeiti, o grįžus viską rasi vietoje.

Bernadeta:  Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje būtų taip saugu, jog nereikėtų bijoti dėl paliktų daiktų.

Pavyzdžiui, po trijų valandų įtempto mokymosi kavinėje, studentai, norėdami padaryti pertrauką, tiesiog atsistoja ir palikę visus savo daiktus, įskaitant kompiuterį, piniginę, užrašus išeina pasivaikščioti.

Kartais jie grįžta po pusvalandžio ar valandos, o nei vienas jų paliktas daiktas nebūna pajudintas.

Saulė: Pamenu, kai tik nusileidom oro uoste, nutarėm kol lauksim autobuso iki universiteto, atsigerti kavos.

Buvo tokia zona, kur galima palikti lagaminus, kelioninius krepšius ir tada be jokių daiktų eiti į kavinę.

Mes, kaip ir visi palikom, bet kavinėje atsisėdome į tokią vietą, kad galėtume matyti savo daiktus, nes pradžioje buvo nedrąsu.

Gal didelės bausmės už vagystes ,,neprileidžia“ prie tokios minties?

Saulė: Ten visur matosi įrengtos vaizdo stebėjimo kameros.

Bernadeta: Ir vieša gėda dalinai sulaiko, niekas nenori griauti savo reputacijos, kuri Pietų Korėjoje yra tokia svarbi.

Atvykote į Lietuvą žiemą, koks oras buvo ten?

Saulė: Nuvykusios rugsėjo mėnesį ten buvo labai karšta vasara, kuri truko gal mėnesį.

Po vasaros atėjo ruduo, po rudens – žiema, taip, kaip ir pas mus, įvairių sezonų teko pajausti.

Bernadeta: Korėjoje žiema buvo labai permaininga,vieną dieną -7 C šalčio, o kitą jau –  10 C šilumos. Tiesa vienu metu ir iki – 20 C šalčio nukritusi temperatūra. Tačiau bent jau ruduo buvo malonesnis ir šiltesnis negu Lietuvoje.

Saulė: Buvo pasnigę, bet ten labai permainingas oras – vieną dieną gali būti sniegas, šalta, o kitą dieną jau pliusinė temperatūra. Sunku buvo kūnui priprasti prie tokių oro svyravimų.

Koks jūsų gyvenimas buvo pasibaigus paskaitoms?

Saulė: Su draugais keliavome po Seulą. Sekdavom, kokie renginiai vyksta – lankydavom parodas, šviesų šou, koncertus, temines kavines – tiesiog žiūrėdavom ką turim savo sąraše iš lankytinų vietų ir ką norim aplankyti. Ir kiti mainų studentai pasidalindavo informaciją, vykdavom kartu ir išnaudodavom tuos vakarus. Nemažai pakeliavome po šalį.

Bernadeta: Apsilankėme antrame pagal dydį mieste Busane. Be to, kad Busane yra svarbus šalies jūrų uostas, miestas taip pat vilioja turistus jūros gėrybėmis, smėlėtu paplūdimiu ir viena gražiausių Korėjoje budistine Haedong Yonggungsa šventykla, kuri yra pastatyta ant jūros kranto. Šią kelionę  organizavome ją su draugais iš bendrabučio – tai buvo viena didelė „šeimyninė“ mainų studentų kelionė.

Saulė: Nuskridome į Džedžiu salą. Tai didžiausia sala P. Korėjoje  Jos ilgis nuo pietų iki šiaurės siekia 70 kilometrų, plotis apie 30-35 kilometrus. Dėl savo geografinės padėties kaip vieniša sala toli jūroje, Džedžiu būdingos trumpos žiemos ir ilgos vasaros.

Jei būtų buvusi galimybė pasilikti, ar dar būtumėt norėję pratęsti gyvenimą P. Korėjoje?

Bernadeta: Aš norėčiau pagyventi P. Korėjoje. Tik reikėtų iš anksto apsirūpinti lietuviško maisto atsargomis. Jei turėčiau kur gaminti, tai nebūtų tokia didelė problema.

Saulė: Aš irgi maisto, žmonių labai pasiilgčiau. Pati šalis tai man labai patiko. Aš matyčiau save ir ilgiau tenai. Jei būtų kas pasakę, kad dar gali pagyventi pusę metų, sakyčiau, kad ,,gerai“.

Kaip jums pasirodė korėjiečių jaunimas, ar teko su juo bendrauti?

Saulė: Teko. Mes ir programoje jų dalyvavome, vadinamoje ,,Draugo“, kur korėjietis studentas užsieniečiui studentui padeda integruotis į studentišką gyvenimą.

Bernadeta: Mano korėjietė draugė, su kuria susipažinau šios programos metu, sumąstė mane pristatyti savo kitiems korėjiečiams draugais. Nors aš buvau viena, o jų buvo penki ar šeši, man vis tiek teko imtis iniciatyvos.

Patys korėjiečiai yra gan drovūs,  iš pradžių jiems labai nejauku bendrauti naujais žmonėmis, o ypač jei jie dar ir užsieniečiai. Taip pat daugelis gėdijasi kalbėti angliškai, teigdami, kad kalba labai prastai. Kartais taip ir būna, o kartais nors jie ir sako, kad gerai angliškai nekalba, bet kai pradeda kalbėti – kalba puikiai.

Saulė: Ir į bendrabutį studentas korėjietis ateidavo, susitikdavo su mumis ir būdavo didelis pagalbininkas, jeigu reikia ar užsisakyti ką, ar įsigyti kažkokius bilietus.

Bernadeta: Todėl, kad P. Korėjoje, jeigu neturi korėjietiško telefono numerio, daugelio dalykų negali padaryti. Jeigu neturi vadinamos rezidento kortelės, anksčiau ją vadindavo ateivių kortele, vėliau nusprendė, kad užsieniečius ateiviais vadinti galbūt nėra gražu, todėl ją pervadino į rezidento kortelę, bet be  jos negali parduotuvėje net išsiimti nuolaidų kortelės.

O jei neturi korėjietiškos banko sąskaitos, apie pirkimą internete gali užmiršti. Kadangi ten viešėjome 4-5 mėn, mes neatsidarėme korėjietiško banko sąskaitos, todėl mums buvo neįmanoma užsisakyti maisto į namus ar  pirkti tarpmiestinius autobusų bilietus. Turėjome daugybę apribojimų, bet tada labai padėdavo korėjiečiai draugai.

Koks buvo vietinės valiutos santykis su euru?

Saulė: 10 tūkst. P. Korėjos vonų yra 7 Eurai. Galima sakyti, kad buvome beveik milijonierės. Štai 100 tūkst. vonų – 70 eurų. Tarkim, jei makaronai nekainuoja 1 tūkst. vonų, maždaug 0,70 euro, tai labai pigus, studentiškas produktas. 

Ar Korėja brangi šalis?

Saulė: Kainos manyčiau, kad panašios kaip Lietuvoje.

Bernadeta: Kai kas brangiau, kai kas pigiau. Valgyti kavinėje ten tikrai pigiau, bet maistą pirkti parduotuvėje – brangiau.

Ar patiko korėjiečių virtuvė, kuo ji išskirtinė?

Bernadeta:  Kadangi valgyti tradicinį maistą kavinėse buvo pigu (galėdavai pavalgyti ir už 4-5 eurus), teko prisiragauti įvairiausių patiekalų.

Jeigu kada keliavote po Pietų Korėją, garantuotai pastebėjote stalus nuklotus dubenėliais su pačiomis įvairiausiomis daržovėmis, kurios mirksta sūriai-rūgščiai-aitriame padažuose.

Bet praktiškai vienas stabilus produktas ant kiekvieno korėjiečio stalo  yra kimči (kimchi) – fermentuotos daržovės. Jos naudojamos ir kito populiaraus patiekalo Kimči troškinio (Kimchi-jjigae) gaminimui.

Kiek pastebėjau dažnai korėjietiškos virtuvės patiekalai yra oranžinės spalvos, o pats maistas yra itin aštrus.

Korėjoje būdinga valgyti kartu, todėl yra daug vietų, kur galbūt maisto brangesnė kaina, 8-9 eurai už porciją, bet to patiekalo pakaks 2 ar 3 žmonėms. Iš mėsos jie valgo kiaulieną, vištieną, bet jautienos mažiau. Jei nori pavalgyti europietiško maisto, tada kaina šokteli virš 10 eurų už patiekalą.

Saulė: Ten tokio tipo kaip troškinių yra daug, gausus makaronų pasirinkimas. Labai patiko ryžių pyragėliai, dar bulvės. Ypač gardus korėjietiškas barbekiu. Tai kiauliena arba jautiena, kurią pats kepiesi grilyje. O paskui kiek nori gali įsidėti ryžių, salotų, padažų. Labai skanu. Taip praleisti laiką su draugais ten labai populiaru.

O alkoholio tenykščio teko paragauti?

Bernadeta: Per ten praleistą laiką teko paragauti įvairiausių gėrimų, įskaitant alkoholinį. Korėjoje populiariausi alkoholiniai gėrimai yra ryžių vynas (Makgeolli) ir sodžiu – spiritinis ryžių gėrimas, kuris yra stipresnis, apie 20 laipsnių. Dažniausiai korėjiečiai  jį geria vieną arba maišo su alumi.

Saulė: Lietingomis dienom sako, reikia gerti ryžių vyną, kad neperšaltum. 2-3 laipsnių stiprumo makoli ten geria iš metalinių puodelių.

Ar jau išbandėt korėjietišką virtuvę Lietuvoje?

Bernadeta: Prieš išvažiuojant mokėjau gamint jjajangmyeon, kuris yra Korėjos- kinų patiekalas. Esu  gaminusi korėjietišką traškią vištieną. Galvoju pasigaminti dar kokį patiekalą.

O kaip kava? Tarp studentų ji paprastai populiari?

Saulė: Puodelio kaina panašiai 3-4 eurai. Bet skirtingose vietose gali būti skirtingos kainos. Kur yra vadinamos studijavimo kavinės, kava pigesnė. Ten daug yra įvairių akademinių kavinukių, bet taip pat eidavom specialiai pamatyti ir  kažkokią teminę kavinę. Buvo lietaus kavinė, kavinė 2D, kur atrodo viskas plokščia. Tada sumoki ir už interjerą.

Bernadeta: Korėjoje populiarios studijavimo kavinės. Jose aš mėgdavau lankytis. Jose galėdavai tiesiog mokytis. 3- 4 val. sėdi kavinėje ir mokaisi prie vieno kavos puodelio. Kavinėje pilna žmonių, bet tylu, ramu. O tokių kavinių yra daug, kai kurios dirba iki 2 val. nakties.

Kokie kultūriniai skirtumai labiausiai nustebino?

Saulė: Gal tai, kad viską reikia paduoti dviem rankomis. Ar su žmonėmis bendraujant, ar parduotuvėje, ar kavinėje, pilant arbatą, nesvarbu kur.

Bernadeta: Jeigu tiesi vieną ranką, tai būtinai antra ranka turi ją prilaikyti. Su viena ranka – bus nepagarba žmogui.

Saulė: Viešajame transporte negali garsiai šnekėti, valgyti, gerti. Reikia stengtis labai neišsiskirti iš minios.

Bernadeta: Korėjiečiai spalvų nelabai mėgsta, ypač žiemą, jeigu dėvi, tai visi juodas striukes, matai,  minią juodai apsirengusių žmonių.

Kokių nuotykių teko patirti – linksmų, keistų?

Saulė: Viešėdamos P. Korėjoje mėgom palaipioti po kalnus.Karta Busane mes jau pakankamai vėlai pradėjom lipti į kalną, gal apie 3 val. po pietų, kai saulė leidžiasi 6-7 vakaro. Pagalvojom, kad šiek tiek palaipiosim ir spėsim nusileisti saulei leidžiantis. Juk  nueiti apie 3 km nieko nereiškia. Kai pasiekėm viršūnę,  buvo jau po 5 val., jau prietemoje. Mes dar pavalgėm, nusifotografavom, niekur neskubėjom… 

Bernadeta: Pati kalno viršūnė  nebuvo labai įspūdinga, per apaugusius medžius beveik nieko nesimatė.

Saulė: Kai nutarėm leistis žemyn, pradėjo greitai tempti. Turėjom telefonais pasišviesti, kad matytumėm kelią. O besileidžiant, pamačiusios aikštelę, dar sustodavom, fotografuodavomės.

Bernadeta: Sumąstėm, kad reikia trumpinti kelią ir  grįžti ne tuo pačiu keliu. Su draugais turėjome susitikti apie 7-8 vakare ir nuvykti į spa. Vienoje aikštelėje stovėdamos žiūrim, kad kelias žemyn pasibaigė, o mes dar ant kalno.

Saulė: Žemėlapyje bandėm ieškot kelio, mums rodo, kad mes einame šalia, bet ne tuo keliu. Teko leistis žemyn, braunantis pro medžius. Slydom, pasišviesdavom mobiliaisiais telefonais, atrodo, kad galėjom panikuoti, bet pozityvią nuotaiką išlaikėm.

Bernadeta: Ant sėdynes kritom nežinau kiek kartų, Saulė ranką prasibrėžė. Galiausiai nusileidom kažkokioj privačioj aikštelėj, prie tilto, ir pėsčiomis ėjome iki sutarto SPA dar apie pusvalandį. Kai nuėjusios į SPA nusiavėm batus, iš mūsų batų krito žemės. O ten taip visur gražu, švaru, balta. Mes buvom susivėlę, suprakaitavę, buvo išties didelė gėda.

Saulė: Kuprinę atsidariau, o ten lapų pilna. Gal ir žiūrėjo į mus keistai, bet mes jau buvom pripratę, kad korėjiečiai mėgsta spoksoti į kitataučius. Bet nekreipi dėmesio, kai į tave žiūri ir tiek. Gerai tada pailsėjom, išsimaudėm, svarbu, kad viskas baigėsi gerai. Prisimenam dabar kalną kaip smagią patirtį.

Bernadeta: Kai vienam korėjiečiui pasakiau, kad vėlai vakare ėjom į kalnus, tai jis labai stebėjosi – negi mes žūti norėjome. Jie patys labai žiūri saugumo ir į kalnus naktį neina.

Žinau, kad lankėtės ir Japonijoje? Ką ten pamatėte, kas stebino, kas paliko didžiausią įspūdį?

Saulė: Iš Seulo pusantros-dvi valandos skrydžio lėktuvu ir tu jau Japonijoje.

Bernadeta: Japonijoje lengviau nei P. Korėjoje rasti gyvenamą vietą per populiarias europietiškas apgyvendinimo platformas.

Saulė: Skirtumas iš karto pasimatė žmonių gausoje. Ir patys žmonės skiriasi vizualiai. Japonijoje labiau linkę su tavimi pašnekėt, bendrauti, malonesni, o Korėjoje – labiau užsidarę.

Bernadeta: Maistas Japonijoje ne toks aštrus. Jis labiau natūralesnio skonio. Japonijoje žmonės labiau pripratę prie turistų, o ir turistams ten viskas labiau pritaikyta.

Saulė: Japonijoje aplankiau Tokijo, Kijotą ir Osaką. Iš Tokijo į Kijotą važiavau su greituoju traukiniu, važiuoji su juo tartum skrietum lėktuvu, net ausis užgula. Iš Kijoto į Osaką vykau viešuoju transportu. Kijote man labai patiko gamta. Visą dieną praleidom tarp bambukų, šventyklų. Tai senoji Japonijos sostinė, kultūros lopšys, tūkstančių šventyklų miestas, Japonijos širdis ir siela.

Bernadeta: Aš vykau į kitą pusę. Lankiausi Osakoje, Hirošimoje, prie Hirošimos esančioje Icukušimos saloje. Saloje stovi įspūdinga raudonos spalvos šintoistinė šventykla (šintoizmas – senoji japonų religija) su šintoistiniais vartais. Ji yra atrodo, tarsi pastatyta ant vandens, bet įdomiausia tai, kad dienos metu tas vanduo atsitraukia.

Kai atvykom, vanduo dar nebuvo atsitraukęs, vartai stovėjo viduryje vandens, o šventykla atrodė, jog tarsi plūduriuoja ant vandens, tačiau dienos metu vanduo pradėjo atslūgti ir tada buvo galima pasivaikščioti aplink šventyklą ir jos vartus. Saloje pilna elnių, kurie labai draugiški, juos gali paglostyti. Jei turėsi maisto, jie bandys tą maistą atimti iš tavęs, gali dėl maisto ir užpulti.

Hirošimoje taip pat yra gan šiurpią Antrojo pasaulinio karo istoriją primenantis pastatas – tai  paskutinis statinys likęs po atominės bombos numetimo, pavadintas ,,Atominės bombos rūmais“.

Šalia Pietų Korėjos – labiausiai izoliuota pasaulio valstybė Šiaurės Korėja. Ar bent akies krašteliu ją pamatėte?

Bernadeta: Važiavome į demilitarizuotą zoną. Tai žemės plotas, žymintis ribą tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Demilitarizuotos zonos ilgis 250 km, plotis – apie 4 km. Tai vienas iš labiausiai apsaugotų pasienio ruožų pasaulyje.

Saulė: Prie tos zonos galima privažiuoti, nuvyksti į aukštesnę vietą, kaip kalną ir tau duoda žiūronus, su kuriais gali žiūrėti į Šiaurės Korėją.

Š. Korėjos pusėje stovi namai, tiesiog tai vadinama  propagandiniu miesteliu. Bet iš tikrųjų ten niekas negyvena, o žmonės kaip aktoriai ten įkurdinti, kad jie ,,vaidintų“ gyvenimą. Ar tiesa, ar melas šitas faktas, bet gidai taip sako.

Gal kažkiek tai panašu į Visaginą, kur namai komunistinio stiliaus. Kai žiūri su tais žiūronais, matai labai mažai žmonių. Matai vos vieną ar du žmones. Atrodo, kad ten niekas negyvena. Sunku pamatyti pačią šalį, nes atstumas nemažas.

Teko nuvažiuoti į požeminius tunelius, kuriuos iškasė Š. Korėja, nes, kaip gidai sako, jais būtų pasinaudoję ir užpuolę P. Korėją, bet pastarajai šaliai juo pavyko anksčiau atrasti. Labiausiai toje vietoje pamatai šalių atskyrimą. Asmeniškai man net nejauku buvo ten keliauti ir žiūrėti.

Bernadeta: Iš tikrųjų, šias šalis sieja tragiška istorija. Gal vienas iš linksmesnių faktų girdėtų iš gidų šios kelionės metu, buvo šalių varžymosi dėl aukštesnio stiebo (Abejų šalių pusėse gali matyti aukštai plevėsuojančias Pietų ir Šiaurės Korėjos vėliavas).

Gidas sakė, kad kai P. Korėja pasistatė didžiulį stiebą ir iškelė savo vėliavą, Š. Korėja pastatė didesnį, tada P. Korėja atsakydama dar padidino savąjį, o Š. Korėja neketino pasiduoti ir dar kartą padidino savajį. Taip šalys varžėsi net ir dėl vėliavos stiebo dydžio, kiek supratau, kol kas šią „kovą“ laimėjo Šiaurės Korėja.