Search
Pradžia

Kėdainių krašte formuojasi dar viena ypatinga parodų erdvė, tai – neseniai renovuoti ir vis gražėjantys Dotnuvos bendruomenės namai viename iš buvusio vienuolyno pastatų. Čia vyksta ne tik bendruomenės susibūrimai, bet ir koncertai, meno darbų parodos.

Po remonto bendruomenės centro patalpose išsaugota autentika ir rimtis. Raudono mūro sienos, keletas senovinių baldų, sietynai ir pro langus atsiveriantys gamtos ir Dotnuvos bažnyčios vaizdai sukuria ypatingą atmosferą. Tarsi pilies menėje, tarsi sustojus laikui. Viena po kitos Dotnuvos bendruomenės centro salę papuošia Dotnuvos bei Kėdainių krašto kūrėjų parodos.

Neseniai surengta tikro dotnuvio, šio krašto istorijos ir praeities mylėtojo, dailininko apipavidalintojo Jono Balandžio metalo plastikos paroda „Rekonstrukcijos ir dar šis tas“. Pirmą kartą savo pomėgiu atkurti geležies ir vėlesnių amžių papuošalus viešai pasidalinęs senjoras maloniai nustebino kraštiečius.

Parodoje akį traukė preciziškai sukurtos segės, antkaklės, apgalvis, vyriškio kaklaraiščio segtukai, pakabukai, smeigtukai drabužiams ir kt. „Jau geri treji metai, kaip kuriu šiuos darbus. Tai mano didelis pomėgis, didelė trauka. Visą laiką, nuo vaikystės, labai domėjausi istorija. Taip pat domėjausi ir juvelyrika, tačiau nesu juvelyras, nieko bendro su ja neturiu. Esu dailininkas apipavidalintojas, visą laiką šį darbą ir dirbau – Kėdainių elektros aparatūros gamykloje, vėliau kolūkyje“, – pasakojo J. Balandis.

Vis tik per ilgą laiką, daug skaitydamas, vyras sukaupė žinių apie juvelyrikos raidą įvairiose šalyse, o interneto atveriamos galimybės dar labiau paskatinusios pabandyti sukurti papuošalų pačiam. „Pradėjau nuo literatūros. Kadangi mane visada domino istorija, studijavau knygose archeologinius radinius žiemgalių ir kitų genčių gyventose teritorijose, jų piešinius ir aprašymus. Taip pat man labai įdomus krikščionybės pradžios Lietuvoje laikotarpis, jo simbolika“, – pasakojo parodos autorius.

Jo dirbiniai, pabrėžė pašnekovas, nesančios identiškos kopijos muziejaus vitrinai: vis tik juos gamino XXI a., o ne V amžiaus žmogus, keičiasi estetiniai požiūriai, o ką bekalbėti apie technologijas. Be to, autoriui norisi, kad papuošalą norėtų nešioti XXI a. žmogus.

Dirbinius J. Balandis kuria iš žalvario ir sidabro. Jis sutinka, kad šiems darbams reikalingas kruopštumas, dėmesys detalėms ir, svarbiausia, kad būtų įdomu – tada viskas įmanoma. Nors kuriant darbus būna šiokios tokios įtampos, laikas prie darbastalio prabėga labai greitai, o jei kas nepavyksta – ne bėda. „Ir atsitiktinumas gali būti gražus“, – šypsosi autorius, pro lupą rodydamas netikėtomis formomis belydant ištryškusį metalą.

Papuošalus vyras sako kuriantis ir parodantis tik artimiesiems, dukrai Laimutei, sūnui Andriui, anūkams, kurių turi net penketą, draugams. „Tai mėgėjiški darbai“, – kukliai kalbėjo parodos autorius.

Beje, istorijai neabejingas ir jo sūnus Andrius Balandis, kuris yra ir Dotnuvos bendruomenės centro vadovas. „Sūnus domisi įrankių, ginklų rekonstrukcija ir kalvyste,“ – sakė vyras. Jo nuomone, domėtis istorija ir senąja kultūra žmones traukia noras pajusti, kuo buvome ir kuo galime būti unikalūs, tai savotiška atspirtis niveliacijai.  

Spalio 10 dieną Dotnuvos bendruomenės centre numatyta nauja paroda – kėdainietės Nataljos Donskajos tapybos darbų paroda „Atrastas pasaulis“.