Ilgamečio mokslininko „receptai“ – žemei ir žmogui: gamta nemėgsta kosmetikos

„Alindami dirvožemį mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime“, – taip susitikime su kėdainiečiais, kuris vyko Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos kiemelyje, kalbėjo agronomas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, visuomenės veikėjas Antanas Svirskis.

Šiemet Prezidentas Gitanas Nausėda Liepos 6-osios dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir jos vardo garsinimą pasaulyje prof. habil. dr. A. Svirskiui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus apdovanojimą.

Dėmesio centre – augalų selekcija ir ekologinė žemdirbystė

Bibliotekos kiemelyje, kuriame vyko susitikimas, plėtojosi šiltas pokalbis apie sunkų ir įdomų mokslininko gyvenimo kelią, plačius visuomeninius interesus, Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje pasisemtą ekologinio ūkininkavimo patirtį, profesinius pasiekimus.

1967 m. A. Svirskis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. 1965–2008 m. dirbo Žemdirbystės institute, 1973–93 m. Ankštinių žolių laboratorijos, 1998–2004 m. Žolių selekcijos skyriaus vedėjas; profesorius (2005 m.). „Dotnuvoje pradėjau darbą nuo jaunesniojo mokslo bendradarbio iki profesoriaus. 43 metus išdirbau vienoje įstaigoje, perėjau visas pakopas. O kai kūrėsi Šiaulių universitetas, pakvietė mane ir 13 metų ėjau antraeiles dėstytojo pareigas. Tai buvo gražiausi metai, – prisipažino kraštietis. – Institute užsiėmiau augalų selekcija (liucerna, dobilai, netradiciniai augalai – burnočiai, soros, sojos), taip pat jau seniai esu susijęs su gamtosauga, ekologine žemdirbyste. Pavyko sukurti apie 15 neblogų augalų veislių.“

„Mano jaunystės pievų augalai išnykę, beveik nebėra kamanių, varlės beveik išnyko. Po varlių ateis eilė gandrams“, – kalbėjo A. Svirskis.

Už liucernų veislės „Žydrūnė“ sukūrimą A. Svirskiui įteiktas VLŪP aukso medalis ir prof. D. Rudzinsko premija. „Garbės raštų turiu gal šimtą, tik kur juos dėti, – juokavo ilgametis mokslininkas. – 2008 m., gavęs akad. J. Kriščiūno premiją už įvairių augalų rūšių veislių sukūrimą, už skirtuosius 3 000 litų įvykdžiau įsipareigojimą tėviškei – Arimaičių kaime, Radviliškio rajone, iškasiau kūdrą.“

Aktyviai profesinėje ir visuomeninėje veikloje dalyvavęs mokslininkas paskelbė 207 mokslinius ir apie 200 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Su bendraminčiais įkūrė ekologinės žemdirbystės draugiją „Atgaja“, dalyvauja sambūryje „Patirtis“, iki šiol aktyviai domisi bei pasisako aktualiais žemės ūkio klausimais. Jo dėmesio centre – ekologinė, tausojamoji žemdirbystė.

Kvietė tausoti dirvožemį

Prof. habil. dr. A. Svirskį ypač jaudina situacija, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis dėl Ukrainoje sukelto karo. „(…) turime tausoti viską – šilumą, elektrą. Svarbiausia, turime tausoti dirvožemį. Dirvožemis yra pats brangiausias turtas. Jeigu Ukrainoje sunaikintų derlingą jo sluoksnį – kiltų badas. Šiuo metu pasaulyje gyvena 8 milijardai gyventojų, apie milijardas iš jų neturi geriamo vandens. Klimatas keičiasi, du trečdaliai Europos šiemet kenčia nuo didelės sausros. Oro ir vandens tarša, pabėgėlių krizė, trąšų krizė – matote, kokios sudėtingos situacijos. Ir jeigu tie milijardai, kurie dabar iššvaistomi tam beprasmiam karui, būtų panaudoti gamtosaugai, būtų viskas gerai“, – kalbėjo mokslininkas.

Kaip išeitį jis nurodė biologinės įvairovės išsaugojimą ir tausojamąją žemdirbystę, kurios esmė – ekologinių ir ekonominių tikslų pusiausvyra. Mokslininkas pabrėžė, jog alindami dirvožemį mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime.

„Kai naudojame intensyvią technologiją ir „spaudžiame“ kuo didesnį derlių – po 8, 10 tonų (iš hektaro), kertame šaką, ant kurios sėdime. Dirvožemis yra tobula kasa – kiek į ją įdėsi, tiek išimsi. O mes dirvožemį intensyviai tręšiame, todėl ir išsigandome trąšų pabrangimo. Natūralus derlingumas, nualinus dirvožemį, Lietuvoje liko tik 2 tonos. Senovėje, taikant tausojamąją žemdirbystę, tręšiant mėšlu, jis siekė 4 tonas“, – tikino mokslininkas, pateikdamas ir puikių ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių, kuomet neariminė žemdirbystė ir natūralus tręšimas padeda susigrąžinti didesnį derlių.

„Gamta nemėgsta kosmetikos“

„Lietuvoje yra šansų. Gera išeitis – sėjomaina. Ji neleidžia prisitaikyti prie vieno lauko vienos rūšies kenkėjams ir ligoms. Reikėtų stengtis ir daržuose sėjomainos prisilaikyti. Beveik kiekvienas galime turėti kolektyvinį sodą. Galime visi sau prisiauginti daržovių iš trijų arų. Bent žinai, ką valgai, – optimistiškai kalbėjo svečias, pajuokaudamas, kad žmona jau ragina atsisakyti darbų sode ir bitininkavimo, pagyventi sau, bet jis nesutinkantis. – Juk tai taip malonu – neįsivaizduoju kitos prasmės gyventi.“

Mokslininkas taip pat pasisako už natūralių pievų atkūrimą. „Mes tiek sugadinome bioįvairovę. Kad ir tas begalinis vejų šienavimas. Jei nori turėti veją, reikia po kiekvieno pjovimo patręšti ir palaistyti. Kitaip sausas oras, saulė ją naikina. Gamta nemėgsta kosmetikos.

Mokslininkas iki šiol aktyviai domisi bei pasisako aktualiais žemės ūkio klausimais. Jo dėmesio centre – ekologinė, tausojamoji žemdirbystė.

Mano jaunystės pievų augalai išnykę, beveik nebėra kamanių, varlės beveik išnyko. Po varlių ateis eilė gandrams. Selemonas Paltanavičius atkreipia dėmesį, kaip sumažėjo kurapkų. Pats matau, kad vaikystėje ežere gaudytų vėžių irgi beveik nelikę. Todėl turime saugoti bioįvairovę. Ne veltui Europos Sąjunga imasi veiksmų, kad būtinai į ją atsigręžtume“, – kalbėjo A. Svirskis.

Burnotis – maistas ir vaistas

Kėdainiečiai taip pat pasinaudojo proga susitikti su ilgamečiu agronomu ir paklausti patarimų. Ypač žmones domino burnotis. „Burnotis – maistas ir vaistas. Jo sėklos labai vertingos, turi daug baltymų, o svarbiausia – skvaleno, kuris yra antivėžinis, naudingas sergant onkologinėmis ligomis. Tai labai nereiklūs augalai, pakenčia ir lietų, ir sausrą. Kol kas nepuola jokie kenkėjai, ligos.

Viena bėda yra tai, kad, kai prinoksta rudenį, užėjus šalnoms gali nušalti. Tad reikia nutaikyti momentą ir laiku nukulti. Nedideli burnočio daigai tinka salotoms, vertingesni nei špinatai. Pasidžiovinę žiedus turėsite arbatos. Kai prinoksta, sėklas galima sumalti miltais, dėti į kiekvieną sriubą po du–tris šaukštus“, – pasakojo mokslininkas.

Pavaišinęs pikantiška burnočių užtepėle, mokslininkas visiems norintiems padalijo burnočio sėklų – tik sėkite ir auginkite! „1 grame yra tūkstantis sėklų, tai galima ir uošvienės daržą užteršti“, – šmaikštavo svečias.

Besidomintieji burnočio nauda ir receptais gali apsilankyti biblio­tekoje ir pavartyti prof. habil. dr. A. Svirskio knygą „Burnočiai – pašaras, maistas, vaistas“.

I. Pryvalovos nuotraukos