Jn 1,1-5: 1Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. 2Jis pradžioje buvo pas Dievą. 3Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. 4Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. 5Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.
1 Tim 1,12,-17: 12Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, 13nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. 14Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. 15Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. 16Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Kristus Jėzus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui. 17Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.

Prasidėjo nauji bažnytiniai metai pirmuoju Advento sekmadieniu. Kaip ir praėjusieji metai, taip ir ateinantieji, panašu, kad bus kitokie. Kaip ir kitoks Adventas, kitokios Kalėdos. Visi, kokio išpažinimo bebūtume, netgi kokio tikėjimo ar religijos, visi stovime pandemijos, covid‘o akivaizdoje ir tai keičia mūsų požiūrį į kasdienį gyvenimą, keičia socialinius įpročius. Ar tai keičia mūsų tikėjimo, Dievo Žodžio nustatytus įpročius, taisykles? Pirmąjį Advento sekmadienį daugelyje bažnyčių uždegama pirmoji iš keturių Advento žvakė. Apie kiekvieną iš jų mes dažnai girdime, kad jos turi simbolinę reikšmę – Viltį, Taiką, Meilę, Džiaugsmą… Ką krikščioniui reiškia Adventas, Advento žvakės ar kiti simboliai?

Kai kuriose evangelinėse bažnyčiose, Lietuvoje ar už jos ribų, Adventas net neminimas. Juo labiau žvakės, vainikai, eglutės ir Kalėdų seneliai tikrai neatneša laimės, meilės, taikos ir sveikatos. Neapsaugo nuo virusų, nuo ligų, pandemijų. Gal duoda džiaugsmo, kuris, deja, tik nupirktas, išorinis, medžiaginis, kuris greit praeina.

Nepraraskime vilties net ir šiuo sudėtingu pandeminiu laiku…
(Iš asmeninio R. Stankevičiaus archyvo)

Ir visgi Lietuvoje reformatai Adventą mini ir mato jame prasmę. Ir ne tik todėl, kad aplink dominuoja Romos katalikai, kurie labai akcentuoja Adventą ir adventinius simbolius. Reformatams tai irgi labai svarbus laikas, mus verčiantis susimąstyti, budėti, laukti ir apmąstyti Kristaus atėjimo prasmę. Nors nežinome, kada tiksliai, kokią dieną Kristus atėjo į šį pasaulį, todėl labai svarbu, kad švęstume Kristaus gimtadienį, bet ne gruodžio 25-ąją, panašiai kaip dažnas švenčia Vasario 16-ąją, o Lietuvos nepriklausomybė lieka antrame plane. Taip ir minėdami Advento laiką, akcentus dėkime ne į gražias žvakes, kalėdinius vainikus, eglutes, prakartėles, bet į Jo Žodį, Viešpatį Jėzų ir Dangiškąjį Tėvą, į bendravimą su Juo.

Nepraraskime vilties net ir šiuo sudėtingu pandeminiu laiku…

Ir šioje vietoje labai tinka Vestminsterio tikėjimo išpažinimo, vienos iš evangelikų reformatų konfesinių knygų, žodžiai iš II sk. 1-ios pastraipos, kalbančios apie Dievą: „Yra tik vienas gyvasis ir tikras Dievas, begalinis esybe ir tobulumu, visiškai tyras dvasia, nematomas, be kūno, nedalomas, nepasiduodantis aistroms, nesikeičiantis, neaprėpiamas, amžinas, nesuvokiamas, visagalis, tobulai išmintingas, tobulai šventas, visiškai nevaržomas ir absoliutus; visa veikiantis pagal nekintamą ir absoliučiai teisingą savo valią savo šlovei. Jis yra tobulai mylintis, gailestingas, maloningas, kantrus, kupinas gerumo ir tiesos, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, atlyginantis tiems, kurie uoliai Jo ieško. Jo teismai teisingi ir rūstūs, Jis nekenčia nuodėmės ir niekada nepalieka nusikaltusiojo nenubausto.“ (Vestm. išp. II sk. 1.)

Taip apibūdinamas Dievas Vestminsterio tikėjimo išpažinime. Įkvėptasis evangelistas ir apaštalas Jonas, pradėdamas pirmąjį Evangelijos skyrių, rašo: „Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas…“, o antrame skaitinyje – apaštalo Pauliaus laiške Timotiejui, Paulius mus moko ir primena mums, kokie dėkingi turime būti Viešpačiui: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ Štai čia yra Advento esmė ir prasmė. Dievo Žodis yra pats Dievas. Jis yra Šviesa, net tamsoje spindinti, kurios niekas negali užgesinti, ir beprasmiška ją lyginti su žvakių šviesa, kokia graži ji bebūtų, kaip ir negalima lyginti su ryškiausia futbolo stadionų prožektorių šviesa. Nes Dievo Žodžio arba paties Dievo Šviesa yra tokia, kad gali apakinti kiek­vieną, nepasiruošusį priimti Jos.

Didysis žydų pranašas Izaijas apie Viešpaties Žodžio tobulumą, jo naudą sako: Iz 55,11: „Žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas“. Dievas savo Žodžiu valdo savo žmones, jiems duoda nuorodas, parodo kelią ir atlieka tai, ką numatęs, savo Žodžiu Jis gydo ir operuoja – savo dviašmeniu kalaviju, kaip aštriausiu skalpeliu pasiekia net širdies gelmes, išpjauna nuodėmės pikčiausią auglį, apdovanoja, guodžia ir tai padaro tobulai. Ir viską padaro savo Žodžiu – tobulu ir pilnutiniu, todėl skaitant ar skelbiant Dievo Žodį nereikia krikščioniui pasaulio filosofijų, pasakų, anekdotų, ir net nebūtina gyvenimiška patirtis – ne visada ji teisinga, ne visada vertinga, bet Dievo Žodis, kaip ir pats Dievas, yra tobulas. Todėl, jei kažkurių Rašto eilučių nesuprantame, o tai tikrai ir dažnai būna, jas paaiškina tas pats Dievo Žodis kitomis eilutėmis. Apie tai kalba Vestminsterio tikėjimo išpažinimo 1 sk. 9 dalis: „Vienintelis neklystamas Biblijos aiškinimo kriterijus yra pati Biblija; todėl; aiškinantis bet kurios Rašto ištraukos (jos turi tik vieną, o ne kelias prasmes) tikrąją prasmę, ją reikia lyginti su kitomis Rašto vietomis, kuriose apie tą patį dalyką kalbama aiškiau.“

Viešpats viską sukūrė Savo Žodžiu ir savo teisiu bei suvereniu sprendimu. Tai patvirtina Biblijos pirmosios eilutės: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ (Pr 1,1), Dievas visko Kūrėjas ir visko Pradžia, Jis absoliutas, Jis Alfa ir Omega. Tai patvirtina evangelistas Jonas 8 skyr. 58 eil.: „Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: pirmiau, negu gimė Abraomas, Aš Esu!“ Viešpats Jėzus dar nebūdamas kūniškai atėjęs į šį pasaulį, kartu su Tėvu visada buvo ir visada kartu tvėrė ir viskas per Jį atsirado: 1 Kor 8,6: „tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.”

Mes per Jį – Viešpatį Jėzų, turime gyvybę, turime tikėjimą, turime amžinąjį gyvenimą, todėl Jėzus, gyvasis Viešpats, yra ta gyvybės šviesa, apšviečianti tikinčiuosius, suteikianti tikėjimo dovaną, leidžianti pažinti Jo Žodžio tiesą ir Šventosios Dvasios veikimu suprasti Jo norus ir nepaklysti keliaujant link Jo Karalystės – turėti gyvybę Viešpatyje: „Kaip Tėvas turi gyvybę pats savyje, taip davė ir Sūnui turėti gyvybę pačiam savyje.“ (Jn 5,26)
Apie Jėzaus atėjimą pranašavo Senojo Testamento pranašas Izaijas, apie Jėzaus atėjimą pranašavo ir Naujojo Testamento pranašas Jonas Krikštytojas, liudydamas pranašą Izaiją: Mt 3,1-3: „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje” „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“

Taigi, Advento metas – tai Kristaus kelio į mūsų širdis paruošimas, atsivertimo laikas, savo tikėjimo prieš Viešpatį patvirtinimo laikas, tai laikas, kai turime budėti ir aktyviai laukti Jėzaus gimimo ne žmonių sukaltose ėdžiose, esančiose bažnyčių pastatuose ar aikštėse, ne medinio, plastikinio ar vaškinio atvaizdo ar drožinio, vadinamo kūdikėliu, atėjimo, bet gyvojo Jėzaus apreiškimo savo širdyse, protuose, apšviestuose ne įspūdingai papuoštų žvakių, o gyvosios Jėzaus šviesos – dvasinio maisto. Kokia tai nuostabi dovana, kurios niekada nerasime po eglute, bet šią tikėjimo dovaną – Evangelijos Žinią, mes galime ir privalome dovanoti ne tik savo vaikams, tėvams, broliams ir sesėms, bet ir tikėjimo namiškiams, ir pirmiausia tiems, kurie neturi šios kalėdinės Jėzaus dovanos, – kas ją turi, tie ir gali perduoti, pasidalinti, padovanoti, todėl skelbkime ir dovanokime ir nepraraskime vilties net ir šiuo sudėtingu pandeminiu laiku. O už dovanas dėkokime Jam: „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.“ (1 Tim 12,17)

Raimondas Stankevičius, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas, Kėdainių ir Panevėžio parapijų administratorius

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.