Pagal liaudiškas tradicijas labai svarbi buvo lapkričio 30-oji – Švento Andriejaus diena. Ši data žymi tarsi virsmą iš rudens į žiemą.
Tradiciniuose papročiuose tie laikotarpiai yra ypatingi: žmonės tikėdavo, kad išsipildo sapnai, atlikdavo įvairiausius burtus, stebėdavo, kokia gamta.
Tos patirtys, per tūkstančius ar net daugiau metų, yra atrinktos todėl, kad jos pasitvirtindavo, jas žmonės ir toliau naudodavo.
Mūsų rajono etnokultūros puoselėtoja, tradicinių amatų centro Arnetų namo vadovė Regina Lukminienė, primena Kalėdų švenčių papročius, burtus, mįsles.
Lapkričio 30-oji – Šv. Andriejaus diena
Šv. Andriejaus dieną ypač žiūrėdavo, koks bus oras. Jei tą dieną lydavo, reikėdavo laukti gero daržovių derliaus. Jei šviesdavo saulė, tai daug bus perkūnijos. Jeigu būdavo sniego, džiaugdavosi, kad žiemkenčiai gerai augs, bus geras javų derlius.
Įvairūs burtai
Kėdainių krašte buvo paplitęs burtas ne tik jaunimo tarpe, bet ir tarp tų, kurie norėdavo sužinoti, ar ateinančiais metais išsipildys jų svajonė, ar kas pasėta užaugs.
Reikėdavo nueiti į sodą, geriau į svetimą, nusiskinti vyšnios arba slyvos šakelę ir ją pamerkti atokesnėje vietoje. O merginos, jeigu norėdavo sužinoti, ar išsipildys tas burtas, pamerktą šakelę pastatydavo prie lovos galvūgalio.
Jeigu Kalėdoms pražysta vienas žiedelis, reiškia, reikės dar palaukti, o jeigu jau porinis – noras ar tai, ką nori sužinoti, tikrai išsipildys.
Ypač daug burtų buvo susijusių būtent su vandeniu, nes tikėta, kad vanduo yra sakralus. Mes gimstame su vandeniu ir į kitą pasaulį išeiname per vandenį.
Tikėta, kad jis dalyvauja ir kitose kalendorinėse šventėse. Šv. Andriejaus, Kūčių, Naujųjų metų naktimis buvo daromi analogiški burtai, kur vanduo buvo tarsi tarpininkas.
Merginos bėgdavo pasisemti iš šulinio vandens, nakčiai pasidėdavo prie galvos vandens puodelį ir tas, kas sapnuose perveda per tiltą ar paduoda ranką pereidamas tiltu, ir bus išrinktasis.
Burtų būdavo labai daug.
Popierėlius su vaikinų, o vaikinai – su merginų vardais rašydavo ir pasidėdavo po pagalve, o paskui ryte traukdavo ir skaitydavo išrinktojo vardą.
Ir įdomiausia, kaip pati etnografė yra užrašiusi, daug burtų variantų žmonėms išsipildydavo.
„Esu aptikusi tokių porų, kurios pasakodavo apie burtus ir tie burtai yra išsipildę – jie kartu išgyvenę 50 ar 60 metų“, – teigė R. Lukminienė.
Prieš Advento pradžią
Išvakarėse prieš Adventą būdavo tas vakaras, kai ypač jaunimas įsilinksmindavo, išsidūkdavo.
Linksmybės baigdavosi dažniausiai gruodžio 1-ąją, kuri laikoma Advento pradžia.
Lapkritį užbaigti visi sunkieji rudens darbai. Žmonės tarsi pereina į kitą, žiemos etapą, gerokai prilėtindami tempą, nes tikėdavo, jog tas laikas ypatingas dar tuo, kad gyvieji susitinka su mirusiaisiais.
Iki šių dienų senoliai dar sako, kad sutemus negalima po lauką vaikščioti, nes gali vėlelei užminti ant kojos arba gali ją sužeisti. Net triukšmingų darbų negalima daryti, sukimo įvairiausių darbų, kad nepakenktumėm saulei sugrįžti.
Advento laikotarpis
Pasak muziejininkės, pats Advento laikotarpis aprimęs ir ramesnis, tas nepilnas mėnuo buvo pilnas ruošos darbų. Ateina Kūčių vakaras, Kalėdos ir tam reikia pasiruošti.
Tos ruošos ypatingai moterims buvo labai daug. Reikėdavo pradėti gaminti įvairiausias puošmenas.
Kalbant apie senesnius laikus, kai eglučių dar nebuvo, nes jos irgi nauja tradicija, reikėdavo prisikarpyti karpinių ir jais pasipuošti langus, lempas, susitvarkyti namus, pasidaryti šiaudinį sodą, nes Kūčių vakare stengdavosi virš stalo pakabinti naują sodą.
Tikėdavo, kad ant jo ir vėlelės nutūps, sugrįš pasižiūrėti, kaip mes tą Kūčių vakarą leidžiame ir kartu su mumis dalyvaus.
Linksmybių nebūdavo, tačiau žmonės dainuodavo dainas. Ir tų dainų, ne tik Dzūkijoj, bet ir Aukštaitijoj, Suvalkijoj būtent tuo Advento laikotarpiu yra išlikusių.
Jaunimui sunkiau būdavo iškęsti, tai jie eidavo įvairiausius ratelius. Buvo dainuojama, norint apeiti gamtos jėgas ir linkint, kad saulė sugrįžtų, o kitose dainose daugiau akcentuojami vedybiniai dalykai.
Advento vainikas ir 4 žvakės
Lietuvoje tradicijos uždegti keturias advento žvakes nebuvo, atrandamos tik nuotrupos. Ją turėjo Mažojoje Lietuvoje ir manoma, kad ši tradicija atėjo iš Vokietijos.
Tačiau Advento vainikai labai paplito po visą Lietuvą. Tai natūralu, dažniausiai dedama daug žalumos, eglutės šakelės, visžalis medis, todėl ši tradicija atrodo tarsi sava ir visą laiką buvusi.
Pasakymų apie žvakių reikšmę yra labai įvairių. Bažnyčia vienaip interpretuoja, ką jos reiškia, Mažojoje Lietuvoje – kitaip. Bet tai naujai atsiradusi tradicija, kuri sparčiai populiarėja.
Klaipėdos krašto lietuvininkai (evangelikai) dar prieš karą savo gryčias puošdavo adventų vainikais.
Jaunimas parnešdavo kuo gražesnių eglišakių ir nupindavo nemažą vainiką, kurį padėdavo ant baltai apdengto stalo. Vainiko viduryje įstatydavo keturias, dažniausiai raudonos spalvos žvakes, kurios vainiko apskritimą dalijo į keturias lygias dalis.
Kiekvieną advento savaitę uždegdavo po vieną žvakę. Ketvirtąją žvakę uždegdavo paskutinę savaitę, o nuo jos – Kalėdų eglutės žvakutes.
Adventinės žvakės reiškia: pirmąją savaitę – visų Vėlių atminimui, antrąją – geriausiems visų gyvųjų darbams atminti, trečiąją – sąžinės sąskaita, ketvirtąją – meilė tiems, kurie tave įskaudino, piktą padarė.
Gruodžio 13-oji – Šviesos diena
R. Lukminienė pabrėžė, kad Advento laikotarpyje, gruodžio 13-ąją, buvo minima ypatinga Šviesos diena, iš skandinaviškų kraštų atėjusi Šv. Liucijos diena.
Būtent tą dieną žmonės labai stebėdavo orus. Koks oras bus gruodžio 13 d., pagal tai spręsdavo, koks bus sausis, po to gruodžio 14-oji atspindėdavo vasarį ir t. t. Taip žmonės atsiskaičiuodavo, kokie metai bus.
Mūsų krašto kultūra žemdirbiška, todėl labai svarbu būdavo žinoti, kokie metai laukia, ką jie žada, kada ruoštis sėjai ir t. t.
Jei per Adventą daug šerkšno, žmonės žinodavo, kad vasarą bus daug perkūnijos, daug žaibų.
Dar būdavo toks burtas – ant palangės padėdavo 12 saujų druskos, stebėdavo, kuri sudrėkdavo, išskaičiuodavo, kuris mėnuo bus labai lietingas, pagal tai sodindavo daugiau daržovių ar javų. Žmonėms tai būdavo labai svarbu.
Kūčių vakaras
Adventą užbaigdavo labai svarbi data – Kūčių vakarienė.
Tai unikali šventė pirmiausia dėl to, kad tik mes, lietuviai, ją esame išlaikę. Gal dar Lenkijos pakraštys, Baltarusijos dalis, kurie arčiau Lietuvos Kūčias turi, bet galima teigti, kad tai tik lietuvių šventė.
„Mes didžiuojamės, kad 2017 metais Kūčios buvo įrašytos į Lietuvių nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Tai savotiškai įpareigoja mus visus, kad privalome išlaikyti tai, ką perėmėme.
Kūčių vakarienei ne sušius ar kitus patiekalus iš parduotuvės pirkti, bet turime patys gaminti – mamos turi perimti tradicijas.
Aišku, jei mergina nuteka į kitą šeimą, vienas kitas naujas produktas papildo Kūčių vakarienę, bet svarbiausia – išsaugoti, kad tame kosmopolitiniame laikotarpyje, bėgimo laike, atrastumėm laiko stabtelti, branginant šventę, daryti tai, ką darė mūsų mamos, mūsų seneliai“, – pabrėžė tradicijų tęstinumo svarbą muziejininkė.
Būti visapusiškai švariam
Sėdant prie Kūčių stalo, žmogui reikėdavo būti visapusiškai švariam – būdavo specialiai kūrenamos pirtys, išsiprausiama. Žmonės turi vienas kito atsiprašyti. Ir išpažinties reikia prieiti, kad žmogus, pradėdamas naują laikotarpį, būtų visapusiškai apsivalęs ir švarus.
Mūsų protėviai tikėjo, kad kai pats būni visapusiškai švarus, tada ir metai, naujas gyvenimo puslapis prasideda visai kitaip, sklandžiau.
„Dar tame laikotarpyje, daugiau mūsų krašte, Josvainių seniūnijoje, Kunionių krašte, bent jau man teko užrašyti, šalia visų paruošiamųjų darbų, dažniau moterys ar jaunimas, darydavo atvirukus, rašydavo palinkėjimus.
Buvo išrenkamas vienas vaikinas laiškanešys, kuris per Adventą surenka atvirukus, laiškelius, o Kūčių vakare, prieš sėdant prie stalo, pasibelsdavo į langą ir atiduodavo tuos laiškelius. Laiškai būdavo skirti įvairaus amžiaus žmonėms, bet dažniau jaunimui.
Po Kūčių vakarienės tuos linkėjimus skaitydavo. Kaip žmonės tikėdavo burtais ir sapnais, taip ir palinkėjimais, nes šie visi geri dalykai – norai, svajonės materializuojasi.
Šiandien mes mažai kas rašome laiškus, daugiausiai rašome ir gauname įvairiausias žinutes, sveikinimo forma pakitusi, bet sveikinimo tradicija yra išlikusi“, – teigė R. Lukminienė.
Burokėliai, silkė ir grybai
Atsižvelgiant į mūsų tradicijas, kiekvienas regionas turi savo išskirtinumą. Kėdainių krašte, kadangi žemės derlingos ir mes gyvename palankioje geografinėje teritorijoje, Kūčių stalas buvo gausus tiek žuvimi, tiek grybais ar daržovėmis. Išskirtinis mūsų krašto patiekalas – barščiai su grybais ir silke, senesniu laikotarpiu buvo valgomi visi šalti patiekalai.
Kūčių vakaras – tai visos šeimos indėlis: senelių surinkti riešutai, grybai, mamų – uogos, daržovės, vyrų – užauginti grūdai. Visa tai mes dedame ant stalo gamtos jėgoms atsidėkojant už derlių.
Sąveikauja ir kitos gamtos jėgos – vakarienėje dalyvauja ir vėlės, dėl to stalas dengiamas balta staltiese, virš jo kabinamas šiaudinis sodas, kad vėlės galėtų kartu dalyvauti ir pasižiūrėti, mirusiam šeimos nariui dedama tuščia lėkštelė.
Jeigu šeimoje yra daugiau vaikų, jaunimo, dar sueidavo iš kaimo ir atlikdavo įvairiausius burtus. Šv. Andriejaus, Kūčių ir Naujųjų Metų burtai pasikartoja.
Pirmoji Kalėdų diena – be svečių
Kalėdos – labiau katalikiško pasaulio šventė. Pirmoji Kalėdų diena – šeimos šventė, nebuvo niekur einama iš namų, buvo ilsimasi.
Ir tai natūralu, nes iki tol visokiausių ruošos darbų yra buvę. O kas tą dieną ateidavo, tam sakydavo: „Tai ką, savo utėles ar blusas atneši paleisti“. Taip sugėdindavo žmogų, bet kartu jį pamokydavo etikos normos dalykų, kas buvo visiems žinoma.
Antroji Kalėdų diena buvo svečiavimosi diena, kai lankydavo gimines ir kaimynus ir sakydavo, kad tas svečiavimasis trunka nuo Kalėdų iki Trijų Karalių.
Papročiuose vyrauja persirengėliai, tarsi jie atėję iš kažkur kitur. Visų pirma randame Kalėdų Senį, kuris ateina, sveikina visus.
Dovanų nebūdavo, gal tik vaikams atnešdavo riešutėlių, sausainėlių paberdavo. Su Kalėdų Seniu ateidavo kiti persirengėliai, dažniausiai kokie nors gyvūnai.
„Man teko pačiai užrašyti, kad šalia Kalėdų Senio po kaimus vaikščiodavo ir meška, aišku, persirengęs žmogus. Kitur vaikščiodavo gervės, įvairiausi arkliai“, – pasakojo etnografė.
Kalėdų Senių pasveikinimai ir palinkėjimai
Kunionių, Kampų kaime buvo išskirtinė tradicija, kai patys seniausi gyventojai apsirengdavo Kalėdų Seniais ir jie turėjo pereiti per 12 gryčių ir pasveikinti su Kalėdomis, sugiedodavo giesmelę, palinkėdavo sėkmingų metų.
Įdomiausia, kad sovietiniais laikais jie dar vaikščiodavo, žmonės juos slėpdavo, nes negalima būdavo, bet vis tiek tai darydavo. Buvo toks unikalus reiškinys, dabar nebeišlikęs.
Tas linkėjimo laikotarpis buvo labai svarbus ir jis pasibaigdavo Trijų Karalių metu. Kai kur su Trimis Karaliais ateidavo tas pats Kalėdų Senis, kai kur vaikščiodavo senasis ir jaunasis Kalėdų Senis, labai svarbus buvo gerų metų palinkėjimas Naujiems metams, buvo deginamas laužas.
Per Kalėdas persirengėliai vilkdavo paskui save kelmą – plukį, paskui jį degindavo, sakydavo, kad tarsi sudeginamos visos bėdos, tų metų negerumai. Taip naujai, švariai pereinama į kitus metus.
