Piligrimų pamėgtame kelyje – nauji ženklai

Nuo šiol piligrimai, pėsčiomis žygiuojantys pro Kėdainių rajoną besidriekiančiu „Camino Lituano“ keliu, kelionės kryptį matys aiškiau. Praėjusį šeštadienį „Camino Lituano“ bendruomenės ir Isos slėnio draugijos nariai „kritinius“ kelio etapus mūsų krašte sužymėjo stacionariais ženklais.

Susidomėjimas – didžiulis

Vis mažiau lieka žmonių, dar negirdėjusių apie lietuviškąjį piligriminį Šv. Jokūbo kelią „Camino Lituano“. Ypač pandemijos metu, kai galimybės keliauti į kitas šalis sumažėjo, išaugo susidomėjimas kelionėmis po Lietuvos istorines ir kultūrines vietas. Juolab kad „Camino Lituano“ nėra vien paprastas kelias, o ir kultūrinis, filosofinis bei dvasinis reiškinys. „Camino Lituano“ kelias atspindi tradicinę Šv. Jokūbo kelio koncepciją ir filosofiją, bet tuo pačiu įkūnija ir šiuolaikišką piligrimystę. Kelias skatina domėtis mūsų šalies istorija ir kultūra, gyventi aktyviai, bendrauti ir bendradarbiauti.

Pažymėjo stacionariais ženklais

„Camino Lituano“ – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų kelias Lietuvoje, besidriekiantis nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje. 2020 metais kartu su savivaldybėmis, pro kurias eina „Camino Lituano“, buvo pradėtas stacionarus kelio žymėjimas.

Pasak „Camino Lituano“ bendruomenės nario Mariaus Minkevičiaus, Kėdainių krašte yra du šio kelio etapai: Paberžė–Kėdainiai, Kėdainiai–Panevėžiukas. Tiesa, dalis pastarojo etapo, prieš Panevėžiuką, patenka jau į Kauno rajono teritoriją. Piligrimai, keliaudami kiekvienu iš šių etapų, įveikia apie trisdešimt kilometrų, iš viso – apie 60 km.

Nuo šiol šie kelio etapai pažymėti mediniais stulpeliais su krypties rodyklėmis ir užrašu lietuvių bei anglų kalbomis „Šv. Jokūbo kelias“. Iš viso praėjusį šeštadienį pastatyti 39 tokie stacionarūs ženklai.  „Savivaldybė skyrė lėšas, pagamino „Iškabų cechas“. Mes kreipėmės, kiek galėjo, tiek padėjo“, – sakė vienas iš „Camino Lituano“ bendruomenės savanorių, iš Gudžiūnų kilęs Egidijus Blandis.

Padės nepaklysti

Pradinis kelio žymėjimas, nuo „Camino Lituano“ pirmųjų etapų atsiradimo 2017 metais, piligrimams jau gerai pažįstamas. Kelio etapus žvalgantys savanoriai ant stulpų, medžių, pakelės akmenų, tvorų ir kitų vietų nupiešė geltonas rodykles, šv. Jokūbo kriauklę arba abu simbolius drauge. „Stulpeliai reikalingi todėl, kad pradinis žymėjimas buvo laikinas, ženklai išblunka, juos kiekvieną vasarą reikia perdažyti. Stulpeliai – techninis sprendimas, ilgaamžiškesnis, suteikia daugiau aiškumo, vienovės, keliautojui rodo kelią, o ir peizažą papuošia“, – kalbėjo „Camino Lituano“ bendruomenės narys Marius.

Dabar 39 stacionarūs ženklai Kėdainių rajono etapuose papildo esamus – nupieštus. Jie pastatyti „kritinėse“ vietose: ties posūkiais, sankryžomis, tose vietose, kur nėra galimybės nupiešti ženklo ant kokio nors daikto. Kelias eina ir atokiomis vietovėmis, kur nesunku pasiklysti. Piligrimai skaičiuoja, kad idealiu atveju stulpeliai turėtų stovėti kas 500 metrų ar bent kilometrą, tad tikimasi, kad ateityje jų mūsų rajone atsiras ir daugiau.

Bendrystė su Isos slėnio draugija

Statant stacionarius „Camino Lituano“ kelio ženklus talkino Kėdainių rajone veikiančios Isos slėnio draugijos nariai ir savanoriai.

Vilainių seniūnijos Galkantų kaime gyvenantys Svajūnas Pocius ir Valerijus Kuprijanovas, darbavęsi viename ekipaže, pasakojo, jog palei jų kaimą driekiasi „Camino Lituano“ kelio Paberžės–Kėdainių etapas, kuriuo praeina daug piligrimų. O ir patys, kartu su šeimomis, mėgstantys keliauti šiuo keliu, lankyti kitas Lietuvos vietas.

Pasak Isos slėnio draugijos pirmininko Henriko Vaicekausko, draugija jau keletą metų bendradarbiauja su „Camino Lituano“ kelio bendruomene, aktyviai palaikė kelio etapų mūsų krašte atsiradimą, o neseniai pasirašė ir oficialią bendradarbiavimo sutartį.

Paskutinį gegužės savaitgalį planuojamas žygis maršrutu Paberžė–Šeteniai–Kėdainiai bei konferencija „Donskiški pokalbiai „Camino Lituano“ kelyje“ Česlovo Milošo kultūros centre Šeteniuose.

„Gerovės valstybė. Kas tai? Girdime įvairiausių apibūdinimų, tačiau man vienas svarbiausių – kiek mes esame sukūrę galimybių, vietų ar erdvių susitikti skirtingiems žmonėms. Erdvių, kuriose žmonės, likdami su savo skirtumais, gali kalbėtis, ginčytis, kritikuoti, nesutikti … Šiandien, kai aplink tiek daug nesusikalbėjimo, tai ypač svarbu. „Camino Lituano“ kelias kaip tik tokia erdvė, kurioje žygeiviai, piligrimai, vietos bendruomenių žmonės turi galimybę stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, supratimą, pagarbą vienas kitam. Labai džiaugiuosi, kad „Camino Lituano“ kelias vingiuoja per mūsų savivaldybės teritoriją. Pastebiu vietos bendruomenių susidomėjimą, supratimą, draugišką priėmimą. Tokiu būdu ir kuriame gerovės valstybę arba paprasčiau pasakius – kuriame sugyvenimą”, – mintimis pasidalino Isos slėnio draugijos vadovas.

„Camino Lituano“ kelias kaip tik tokia erdvė, kurioje žygeiviai, piligrimai, vietos bendruomenių žmonės turi galimybę stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, supratimą, pagarbą vienas kitam. Labai džiaugiuosi, kad „Camino Lituano“ kelias vingiuoja per mūsų savivaldybės teritoriją.

H. Vaicekauskas, Isos slėnio draugijos pirmininkas

Bendruomenės mato naudą

„Camino Lituano“ kelią mes įsivaizduojame kaip reiškinį, kuriame žmonės, bendruomenės dalyvauja visais įmanomais būdais ir jungiasi į vieną bendrą būrį. Kėdainiškiai labai aktyvūs nuo pat pradžių, nuo 2017 m. Isos slėnio draugija rodo gerą pavyzdį kitų rajonų bendruomenėms, kaip galima drauge būti to kelio šeimininkais ir daryti gerus, gražius darbus“, – kalbėjo „Camino Lituano“ bendruomenės narys Marius.

Bendryste su Isos slėnio draugija džiaugiasi ir „Camino Lituano“ bendruomenės narė Jolanta: „Kai matome, kad to reikia pačioms krašto bendruomenėms, kad jos mato naudą ir prisijungia kuo galėdamos, tuomet, žinoma, ta bendrystė visai kitokia – ne invazinė.“

„Camino Lituano“ bendruomenė vienija savanorius, norinčius prisidėti prie kelio gyvavimo savo darbu, žiniomis, laiku.  Visus juos vienija noras keliauti, žygiuoti, ir daryti tai prasmingai.

„Camino Lituano“ veikla prasidėjo 2017 metais. Vis daugiau savivaldybių kviečia norėdamos, kad ir pro jas keliautų piligrimai, tad darbo yra daug: žvalgyti vietoves, rengti žemėlapius, aprašyti objektus, bendrauti su bendruomenėmis, nes piligrimams reikia ir nakvynės vietų, ir maisto.

„Taip pat stengiamės kelio etapų „neužkrauti“ dideliu judėjimu, kad bendruomenės nejaustų nepatogumo, kad netrikdytume įprasto kaimų, vienkiemių gyvenimo. Dėl to kelią plečiame į atšakas. Tačiau dažniausiai esame labai laukiami, žmonės kviečia užsukti, nori pasikalbėti, džiaugiasi… Kartą žvalgėme miškingą kelio etapą ir užėjome miškuose vienkiemį. Kad ir kokie buvome pavargę, skubėjome, skyrėme valandą, kad pasikalbėtume su ten gyvenančiu senuku ir išklausytume jo gyvenimo istoriją. Jam buvo gera, kad jį aplankė žmonės…“ – piligrimystės patirtimis dalijosi Jolanta.

(„Kėdainių mugės“ nuotr.)