„Kiek žmonių – tiek istorijų“, – sako Kėdainių moterų krizių centrui vadovaujanti Rita Stakniūnienė. Šios įstaigos duris moterys praveria tada, kai šeimoje kylančios problemos užauga ir tampa sunkiai išsprendžiamos. Tačiau šiame centre stebuklų neįvyksta – padedant psichologui, teisininkui ir, jei reikia, kitoms tarnyboms, išėjimo tarsi iš savo užburto rato moteris turi ieškoti ir pati.

Moterų krizių centras Kėdainiuose veikia jau daugiau nei dešimt metų. Kaip pasakojo R. Stakniūnienė, jame dirba psichologas, yra socialinis darbuotojas, taip pat savanoriauja teisininkas. Kartu su moterimi visų pirma yra aptariama bendra situacija ir kokios pagalbos jai reikia. „Moterų krizių centras bendradarbiauja su kitomis organizacijomis – vaikų teisių apsaugos tarnyba, policijos bendruomenės pareigūnais, pagalbos šeimai centru, Savivaldybės socialinės paramos skyriumi“, – sakė R. Stakniūnienė.

Kai kalbame apie pagalbą moteriai, kokie yra lydintis žodžiai? Ar kalbame apie moters patiriamą smurtą šeimoje?

– Negalėčiau pasakyti, kad tik smurtas. Moterys ateina dėl įvairių problemų. Nors dažnai po kelių konsultacijų žodis „smurtas“ iš tiesų atsiranda. Tik nebūtinai fizinis, o dažniau – psichologinis, ekonominis, seksualinis. Pastarasis yra ypač paslėptas. Moterys nedrįsta pripažinti, joms sunku apie tai kalbėti. Jei santykiai vyksta prieš moters norą, o ne dviejų partnerių sutarimu, jei jie kito įgeidžių tenkinimas – tai yra seksualinis smurtas.

Pagalbos moterys kreipiasi tada, kai šeimoje kylančios problemos užauga ir tampa sunkiai išsprendžiamos.

Išvardinote kelias smurto šeimoje rūšis. Ar galima išskirti, kurios dominuoja?

– Psichologinis. Apskritai žmonės labai ilgai galvojo, kad smurtas yra tik fizinis, kad smurtas tada, jei ant moters kūno mėlynės ar, pavyzdžiui, ranka sužeista. Psichologinis, ekonominis, seksualinis smurtas net nebuvo įvardijami kaip smurto rūšys. Tačiau dabar viešoje erdvėje daug apie tai kalbama. Be to, tokio smurto rūšys vėliau gali virsti ir fiziniu smurtu.

Ar yra ženklų, kaip atpažinti galimą smurtautoją iš anksto, dar, sakykim, porai nesukūrus šeimos?

– Jei jauna mergina sako, kad jos draugas nenori, jog ji susitikinėtų su savo bičiuliais, dažnai bendrautų su giminėmis – tai jau yra pirmas signalas, kad žmogus linkęs kontroliuoti ir tai yra psichologinis smurtas. Viskas prasideda nuo mažų dalykų, kurie geometrine progresija didėja. Tada reikėtų nusiimti rožinius akinius ir įvertinti, kaip su tavimi elgiamasi.

Tačiau dabartiniai jauni žmonės – jau kitokie. Jų požiūris kitoks, jie ieško sprendimų, išeičių, jei mato, kad santykiuose dūsta.

Kitas pavyzdys. Moteris sako: visus mūsų pinigus valdo vyras, nes aš netaupi; jis skiria man sumą pinigų tam tikram laikui. Jei moteriai reikia nusipirkti asmeninį daiktą, ji turi apie tai pasakyti vyrui. Tai – ekonominio smurto pavyzdys.

O kokie ženklai gali išduoti, kad žmogus linkęs smurtauti fiziškai?

– Žmogaus impulsyvumas ir nesugebėjimas valdyti emocijų. Net jeigu vyras ar vaikinas santykių pradžioje su jumis elgiasi labai gražiai, bet gali negražiai pasielgti su kitu žmogumi – labai realu, kad kažkada eilė ateis ir moteriai. Jei suaugęs žmogus nevaldo savo emocijų, labai greitai užsiplieskia ir nežino, kaip savo pyktį sutvarkyti – tai irgi galimo fizinio smurto ateityje signalas.

Ar pastebėjote, kad, dažniau apie tai kalbant viešai, moterys ėmė labiau atpažinti smurtą? O gal ir pagalbos kreipiasi dažniau?

– Dabar apskritai jau gerokai daugiau dėmesio yra skiriama žmogaus emocinio intelekto ugdymui, pradedant nuo vaikų. Kalbama apie tai, kad žmonės išmoktų bendrauti, išmoktų kalbėtis apie save, savo emocijas.

Taip, moterys smurtą atpažįsta lengviau. Bet vis tik dar nemažai ir kitokių situacijų. Pavyzdžiui, moteriai atrodo, kad, jei vyras ją kontroliuoja, jei tikrina telefoną, riboja susitikimus su draugais – tai reiškia, kad myli. Kad viskas iš didelės meilės. Bet meilė ir kontrolė yra du visiškai skirtingi dalykai.

Smurtas yra sisteminis veiksmas, susidedantis iš daug dalių. Viena iš jų – mes turime labai stiprų paveldą. Mūsų mamos, močiutės sakydavo: kaip tu čia dabar skirsiesi, pakentėk, ir aš kentėjau. Nieko čia tokio. Gyvenimą nugyvenau ir jus užauginau.

Bet kokio produktyvumo tas gyvenimas buvo, kokia jo kokybė?

Sunku paprašyti pagalbos, jei jauti, kad tau jos reikia?

– Sunku. Nebent jei įvyksta tai, kas moterį labai stipriai sukrečia – fizinis smurtas, neištikimybė.

Jūsų nuomone, kodėl?

– Daug priežasčių. Vienos moterys sako, kad baiminasi dėl materialių dalykų, turto dalybų skiriantis. Svarsto, kaip jos be vyro pragyvens, kaip išlaikys vaikus. Jei moteris augino vaikus, o vyras darė karjerą – ji prarado kvalifikaciją, nes ilgą laiką nedirbo. Kyla klausimų, kaip sugrįžti į darbo rinką.

„Manau, kad labai svarbu mokyklose kalbėti apie lyčių lygybę“, – sakė Kėdainių moterų krizių centro vadovė. (R. Valionio nuotr.)

Bet sakoma, kad svarbu žengti pirmą žingsnį, ir gyvenimas keičiasi.

– Moterys jaučiasi neužtikrintos savo jėgomis, kad žengtų tą pirmą žingsnį. Reikėtų kalbėti ir apie žemą savivertę, psichologinį atsparumą kovojant su iškilusiomis problemomis. Bijoma ir visuomenės, aplinkinių reakcijų, vyro ir savo tėvų pasmerkimo. Labai įvairių atvejų būna, bet vis tik kalbame apie ryžto, pasitikėjimo savimi trūkumą. Kiek žmonių – tiek istorijų.

Moterys jaučiasi neužtikrintos savo jėgomis, kad žengtų tą pirmą žingsnį. Reikėtų kalbėti ir apie žemą savivertę, psichologinį atsparumą kovojant su iškilusiomis problemomis.

Manau, kad labai svarbu mokyklose kalbėti lyčių lygybės, savivertės, psichologiniais klausimais. Pavyzdžiui, kiek jaunų merginų nekreipia dėmesio į tai, kuo vyras užsiima, koks jis, bet joms svarbu, kad jis gali pavežti galbūt prabangesne mašina, gali pakviesti vakarienės ar dovaną nupirkti, kad jis daug uždirba. Taip mergina gali tapti priklausoma nuo to žmogaus.

Užsiminėte apie žemą savivertę. Kur mes ją padėjome, iš kur jos deficitas?

– Tai eina iš kartos į kartą. Seniau šie dalykai nebuvo ugdomi, o savivertė nebuvo akcentuojama kaip labai stipri vertybė. Soviet­mečiu juk visi turėjo būti lygūs. Jei tu gini savo nuomonę, jei tu esi truputį kitoks nei kiti – būdavo labai blogai. Niekas merginų, moterų nemokė pasakyti „ne“, jei kažkas blogai, jei su ja netinkamai elgiasi.

Tačiau dabartiniai jauni žmonės – jau kitokie. Jų požiūris kitoks, jie ieško sprendimų, išeičių, jei mato, kad santykiuose dūsta.

Viskas ateina iš šeimos. Ji pagrindas, o mūsų elgesys yra užkoduotas vaikystėje. Apie tuos dalykus turi būti kalbama šeimoje. Bet… Ar galima tą daryti, jei toje šeimoje tėtis smurtauja prieš mamą? Čia kaip ir su vaikais, kurie rūko, o juos bara rūkantys tėvai.

Apibendrinat: jei šeimoje yra smurtaujama, kokios pagalbos gali tikėtis moteris, atėjusi į Moterų krizių centrą?

– Moterų krizių centre ji gaus pirminę specialistų pagalbą ir konsultacijas. Taip pat supras, kad nėra viena ir yra žmonių, galinčių padėti.

Ir krizė – ne tik smurtas. Pamenu, kai buvo viena pirmųjų emigracijos bangų ir nemažai žmonių išvažiavo į užsienį. Paskui dalis jų grįžo. Tarp tų išvažiavusiųjų buvo ir kitokios lytinės orientacijos žmonių. Moterų krizių centre apsilankė kelios jaunos moterys, kurios pasakojo, kad išvažiavusios į užsienį pasijuto kitais žmonėmis. Žmonėmis, kurie gali gyventi taip, kaip jaučiasi. Tuo tarpu grįžus į Lietuvą to jausmo – būti savimi – nėra. Viena iš tų moterų atėjo pasikalbėti ir paprašyti, kad aš pasikalbėčiau su jos mama. Tam, kad mama ją priimtų tokią, kokia ji yra.

Tokių moterų krizių centrų tikslas – apginti ir parodyti moteriai, kur ji gali kreiptis pagalbos, kad nėra viena, kad yra laikino apgyvendinimo namai, jei reikia išeiti iš namų. Kad galima gauti psichologinę, medicininę pagalbą, jei jos reikia.

Jei šeimoje smurtaujama, kenčia ne tik moteris, tačiau ir vaikai – jie šias patirtis, ką matė šeimoje, juk nešis per visą savo gyvenimą. Todėl svarbu apsaugoti ir juos.

Moterų krizių centras – kaip atspirties laiptelis, vieta, kur nuo moters niekas nenusisuks. Taip pat čia gali būti ir naujo kelio pradžia.