Kertėse snaudžiančios istorijos (III): Dar kartą po Anciškio balas…

Kviečiame susipažinti su Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos skelbto kūrybinio rašymo konkurso „Namų ir atminties kertėse snaudžiančios istorijos“ laimėtojų darbais. III vieta – Rimantė Šilkaitienė „Dar kartą po Anciškio balas…“ (prisiminimų esė).

Dar kartą po Anciškio balas…

Gimtosios sodybos vietoje ant akmens tupi metalinė antytė. Norėjau, kad čia būtų antis.  Gal todėl, jog vaikystėje girdėdavau sakant kaimo pavadinimą  kilus galbūt nuo ančių, perėjusių čia murksojusiose balose. Ir kaimą vietiniai vadino Ančiškiais, kol nusistovėjo dabartinis – Anciškis.  Tas senasis kaimo pavadinimas – Ančiškiai – buvo užrašytas lentelėje, ilgą laiką buvus pritvirtintai ant mūsų namo sienos beveik toje pačioje vietoje, kur dabar jau tik atminimo akmuo.

 Mūsų namas tarsi atstojo kaimo riboženklį. Pastatytas jis buvo apie XIX a. vidurį, pradėjus aplink bažnyčią formuotis miesteliui. Buvo tai karčiama, „atsistojusi“ priešais bažnyčią esančios aikštės gale, taip tą aikštę įrėmindama, o ši pasidalijusi pusiau, dviem keliais pro abu namo šonus bėgo tolyn…

Ta antytė… Na, ne todėl, kad tikrai tikėčiau tokiu vietovardžio kilmės aiškinimu, o dėl to, kad antis, balų paukštis, primena, jog čia būta daug vandens. Ir ne kokia plati upė tekėjo, ne ežeras telkšojo, o plytėjo klampios balos, kuriose, kaip ir priklausė, turėjo velniai veistis ir, aišku, savo velniškus darbus dirbti. Kalbėdavo, kad vakarais žiburėliai pelkėje vaikščiodavę ar žiemą tamsoje per užšalusią pelkę važiuojančius iš kelio kažkas išvesdavęs.

Apie panašų įvykį Anciškyje pasakoja ir Leonas Potockis[1]. Pradeda jis, pristatydamas skaitytojui patį kaimelį. Sako, kad lėkštame, pelkėtame užkampyje iš tolo vos gali įžvelgti mažą kaimiūkštį, o kai siauru žagarais išklotu keliuku jį privažiuoji, skaitai ant stulpelio pritvirtintą iškabą: „Anczyszki miesteczko dworow try“ (Ančiškiai – trijų dvarų, gal labiau tikėtina – kiemų, miestelis). Čia ir medinė bažnytėlė su palinkusia varpine, klebonija ir, be abejo, karčiama, į kurią kiekvieną sekmadienį po Šventų Mišių parapijiečiai užsukdavo kas arbata, o kas ir kuo stipresniu pasišildyti. Taigi vieną vėlyvo rudens sekmadienį karčiamoje gerokai prisivaišinusi porelė namo taip ir negrįžo – išklydę iš kelio nuskendo akivare, kaimiečių vadintame Velnio akimi.

 Aš tų klampiųjų balų jau nemačiau – jos jau buvo apsausintos. Bet iki didžiojo melioracijos projekto septintojo dešimtmečio viduryje, kuris visiškai pakeitė kraštovaizdžio veidą,  čia dar tvyrojo pelkių dvasia. Dar buvo gyvi pasakojimai, kaip žiemą didesni kaimo berniukai savo pačių padirbtomis medinėmis pačiūžomis per ilgąją pertrauką suspėdavo nučiuožti užšalusia bala iki Ramygalos ir grįžti atgal, kaip pavasarį pelkės upeliais į pievas suplūsdavo neršti lydekos, o vakarais nendryne baubdavo baubliai, ir ne tik jie – balose gagendavo, čirkšdavo, mekendavo daugybė vandens paukščių: tilvikų, ančių, perkūno oželių, …kaip vasarą arklių traukiamomis rogėmis iš šlapios lankos ant kelio suvilkdavo šienaujamą žolę, o paskui veždavo į namus džiovinti, ar kaip kartą viena neatsargi grėbėja įsmuko į akivarą, gerai, kad kitos padėjo išsikapanoti…

 To vandens dar buvo pilna mano vaikystė. Vakariniu kaimo pakraščiu tekėjo Linkava, o jos užliejama pieva su tirštais, šaltmėčiuotais vakaro rūkais pasiekdavo kaimo sodybas. Patį kaimą raižė, jau dabar sunku pasakyti, gal upeliukai, gal žmonių iškastos pratakos, kad vanduo nubėgtų į Linkavą. O pati upė lėtai atitekėdavo iš šiaurės vakariniame Juodžių miško krašte esančios Uslajos pelkės. Ir Linkavos atkarpa, tekanti pro Anciškį, kartu su pelkėtomis lankomis vietinių taip pat vadinta Uslojumi. Į Uslojų nešė vandenis keletas upelių: iš Laukagalio pelkės šiaurinio pakraščio prasidedantis Orojus, iki XIX amžiaus, kol dar nebuvo Anciškio parapijos, buvęs riba tarp Pagirių ir Ramygalos parapijų, iš Vaiškonių miško atitekantis Ratlankstis, o nuo Žižmių gražiai vinguriuodamas – Žiežmojus, tada vadintas Žižmojumi. XVIII amžiuje jo vandenis buvo „įdarbinę“ Pauslajo palivarko (vėliau čia susikūrė Dvariškių kaimas) savininkai Panevėžio vienuoliai pijorai – užtvenktas Žiežmojus suko jų vandens malūną. [2]

Dar vienas upelis – Duburė, ištekantis iš Paliūnės, vinguriavo šiauriniu kaimo pakraščiu. Tas upelis man visada atrodė kažkoks ypatingas, mat, turėjo šaltiniuotus krantus, o mes, vaikai, radę šaltinėlį, rieškutėmis semdavome ir gerdavome šaltą, gaivų jo vandenį. Tačiau labiausiai įsiminė tie vėlyvi vasaros vakarai, kai po alsaus, dulkino šienovežio, jau saulei leidžiantis, mama sakydavo: „Eime į Duburę maudytis.“ Ir mes, kaip kokios laumės, apsigobusios jau nusidriekusiais rūkais, per rasomis nusidabruotą pievą brisdavome prie to nediduko upelio atsigaivinti jo krištoliniu ir pakrantės žolėmis kvepiančiu vandeniu.

Labiausiai kaimas „pasisotindavo“ vandens pavasariais ir rudenimis. Vos tik imdavo tirpti sniegas, visos kaimo pratakos būdavo sklidinos vandens, pažliugdavo gatvės, o nuo aikštės pakalnėn pro mūsų namą gurgėdavo polaidžio upeliai kartu su mūsų padirbtais laiveliais. Vėliau – tai reiškė tikrą pavasarį – užlietos pievos iki pat kaimo sodybų apsipildavo purienomis, pakelės blindės ir karklai aplipdavo kačiukais. Iki šiol prisimenu vieną gražiausių gimtinės peizažų: didžiulis žilvitis, palinkęs, įmerkęs sprogstančias šakas į bala virtusią, didžiulę geltonų purienų pievą… Ir vėliau čia netrūko traškiakočių drėgnų vietų augalų: Uslojuje virš vandens supdavosi geltonžiedės lūgnės, pievose imdavo kyščioti savo žvakes gegūnės, o šlapiame, kimsėtame beržynėlyje smulkių, baltų žiedų kekelėmis pražysdavo puplaiškiai, kurių visapusiška gydomąja galia tikėjo močiutė ir vesdavosi mane rinkti jų lapų. 

Rudenį per vasarą pradžiūvę laukai vėl pašlapdavo, vėl patvindavo upeliai ir grioviai, ir jau be aulinių batų negalėjai bristi išmaknota kaimo gatve. Vėl vandeny paskęsdavo pievos ir, jei anksti be sniego užšaldavo, jos mums virsdavo ledo arena. Ledas būdavo skaidrus, tai, sukritę ant pilvų, bandydavome pro jį, it stiklą, įžiūrėti po ledu žaliuojančią žolę ir kurdavome visokias istorijas apie tą „poledinį“ pasaulį.

Dabar į tą vaikystės „vandenų pasaulį“ žvelgiu, aišku, vaiko akimis, nes tada vaikams jis buvo tarsi vandens parkas, tik pramogas siūlė pati gamta. O kaimo žmonėms užmirkstantys laukai, pievos, šlapi, išmalti keliai nebuvo didelis džiaugsmas. Suprantama, jog melioracija buvo būtina paversti viksvėtas balas kultūrinėmis pievomis, našiais laukais. Tad septintame dešimtmetyje praėjusi didžiosios melioracijos, upelių kanalizacijos banga sausino, tiesino, reguliavo, kultūrino… Kanalizuotos ir ištiesintos upelių vagos virto grioviais, sutraukiančiais vandens perteklių, pievos tapo turtingos kultūrinės žolės, bet nė nepastebėjome, kada nustojo žydėti purienos, gegūnės, kada nutilo vandens paukščių balsai… Kartu su besikeičiančiu kraštovaizdžiu nyko apylinkės kaimai, užleisdami vietą platiems arimams, o kaimų pavadinimai jau nebežinomi daugeliui dabartinių gyventojų. Kaip ir negirdėti vandenvardžiai, žemių vardai: Uslojus, Duburė, Paduburė, Balokšniai, Pabaliai, Paliūnė, Pabrastys, Raistas, Užbala, – liudijantys čia buvus balotą kraštą…

Todėl ir tupi išėjusių namų vietoje balų antytė. Žvelgia ji į tą pusę, kur kažkada geltonavo purienų pieva, iš kur atslinkdavo drėgni, rūkuoti vakarai, o dabar ten, it tos pelkės liepsnelės, klaidžioja mano prisiminimai…

[1] Leonas Potockis (1799-1864) – Lenkijos karalystės pėstininkų generolo Stanislovo Potockio sūnus, memuaristas ir rašytojas, 1831 m. sukilimo dalyvis. Jo duktė Jadvyga buvo ištekėjusi už Pavermenio dvarininko Simono Brunovo. Apie Anciškį: L. Potockis,  „Bonaventura z Kochanova „Pamietniki Pana Kamertona przez L.P.“, Poznan, 1869, czesc III, rozdial II. Diabel, p. 86

[2]Vilniaus kanauninkas Kristupas Bialozaras 1727 m. savo žemes Pauslajyje padovanojo vienuoliams pijorams, kad Pauslajo palivarko ūkio pajamos paremtų jų švietėjišką veiklą Panevėžyje.