Kėdainių karo komendantas S. Asačiovas: apie pasirengimą dienai X, „draugystę su kaimynais“ ir pasaulį be karo (I dalis)

„Pasiruošusioje visuomenėje lieka mažiau vietos nežinomybei ir panikai“, – sako majoras Simas Asačiovas (43 m.), Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Fizinio rengimo centro viršininkas.

Dvidešimties metų karybos patirtį sukaupusio radviliškiečio, tarnaujančio Vilniuje, atsakomybių sąrašą papildė Kėdainių rajono karo komendanto pareigos.

„Būtent dabar, gyvenant taikos sąlygomis, reikėtų pagalvoti, kaip dieną X pasirūpintume savimi ir artimiausiais“, – įsitikinęs mjr. S. Asačiovas.

„Tarpinė grandis“ tarp kariuomenės ir savivaldybės

– Simai, pokalbį pradėkime nuo aktualijų. Krašto apsaugos ministerija 2024 m. atvertė naują puslapį visuotinės gynybos srityje ir civilius pakvietė jungtis prie komendantūrų. Komendantūra šiuo metu kuriama Kėdainiuose, vyksta personalo komplektavimas, kandidatų priimti į Karo komendantūrą prašymus jau pateikė apie 40 gyventojų, o visoje Lietuvoje – keli tūkstančiai. Kokios funkcijos numatomos šiems asmenims?

– Komendantūroms priskiriamos įvairios funkcijos. Tai – valstybės ir savivaldybės ypatingos svarbos objektų apsauga, viešosios tvarkos palaikymas padedant vietos policijai, įgyvendinant komendanto valandą, pagalba organizuojant ir vykdant civilių asmenų judėjimą, evakavimą, jų perkėlimą ir t. t.

–  Lietuvos kariuomenės esate paskirtas Kėdainių rajono karo komendantu. Kokie ryšiai patį sieja su šiuo kraštu?

– Na, nors ir gyvenu Vilniuje, tačiau esu kilęs iš Radviliškio, tai praktiškai kaimynas (šypteli). Tapus komendantu, apsilankyti Kėdainiuose tenka dažniau.

Kėdainiai man patinka – gražus, jaukus miestas. Profesine prasme teigiamai nuteikia žmonės, su kuriais tenka turėti reikalų savivaldybėje.

– Bazines žinias ir įgūdžius būsimiems karo komendantinių vienetų kariams suteikia bei centralizuotai jų rengimą vykdo Krašto apsaugos savanorių pajėgos.

Jūsų institutas – karo komendantas – skamba panašiai, bet neturėtume maišyti šių dviejų sąvokų.

Jūsų misija – visiškai kitokia.

Papasakokite, Simai, kaip šiandien atrodo jūsų – Kėdainių rajono karo komendanto – veikla?

– Taikos metu karo komendantai ruošiasi karo meto užduotims ir jas vykdo. Mes patys, visų Lietuvos miestų ir rajonų komendantai, mokomės, styguojame bendrus veiksmus.

Vykstame į kiekvienam iš mūsų priskirtas savivaldybes, žiūrime, kuo galime būti naudingi mes, mūsų patirtys ir žinios, kaip galime pagelbėti ruošiant mobilizacijos planus. Sakyčiau, kad šioje stadijoje ruošiamės tinkamai susitvarkyti su galimomis krizėmis.

– Ne be reikalo sakoma: nori taikos – ruoškis karui. Kitaip tariant, taikos metu ruošiamasi dienai X. Ką, tokiai išaušus, darytų Kėdainių rajono karo komendantas?

– Iš esmės, kaip ir taikos, taip ir jūsų minimu atveju karo komendanto buvimo miesto gyventojai tiesiogiai nejaustų. Komendantas savotiškai yra tarpininkas tarp miesto civilinės valdžios ir ginkluotųjų pajėgų.

Karo komendanto tikslas – atliepti kariuomenės poreikius konkrečiame regione, kuriame galimai vyktų kažkoks priešo manevras.

Karo prievolės įstatyme, patvirtintuose mobilizacijos planuose yra nemažai savivaldybėms iškeltų uždavinių ir įsipareigojimų. Yra tokia sąvoka kaip „būtinieji darbai“, kuriuos organizuotų savivaldybė.

Tie būtinieji darbai – ne tik griuvėsių pašalinimas, galimų padarinių likvidavimas, bet ir įsipareigojimas, pavyzdžiui, apgyvendinti atvykstančius karius, aprūpinti juos būtinomis materialinėmis priemonėmis ir t. t.

Kadangi esame NATO valstybė, karinio konflikto Lietuvos teritorijoje atveju mūsų gynybai sustiprinti aljanso partneriai atsiųstų savo karius.

Komendantas, gavęs informaciją apie konkretų poreikį, tai perduotų savivaldybei, o administracijos direktorius savivaldybėje veikiančioms įstaigoms ar organizacijoms savo įsakymu pavestų užduotis pagal galimybes poreikį įgyvendinti.

– Skamba, lyg karo komendantas būtų ryšininkas tarp savivaldos ir Lietuvos kariuomenės.

– Taip ir yra. Kas geriau už paties rajono savivaldybę žino savo pajėgumus, infrastruktūros būklę?

Savivalda atsakinga už didžiąją dalį procesų, išskyrus tam tikrus atvejus, kurie numatyti mobilizacijos planuose.

Tarp tokių atvejų galėtų būti nepaprastosios padėties metu karo komendanto įvedami apribojimai, pavyzdžiui, nesankcionuotam būrimuisi į politinį mitingą.

Taip pat komendantas galėtų, esant poreikiui, duoti užklausą į savivaldybę laikinai perimti ar rekvizuoti, tarkime, kokios nors organizacijos turtą kariuomenės reikmėms.

Gavęs tokią užklausą, administracijos direktorius savo įsakymu nurodytų atitinkamai organizacijai, kad jos turtas bus perimtas, o krizei pasibaigus – grąžintas arba kompensuota jo netektis.

Žinoma, karo komendantas taip pat atsakingas už pagalbą savivaldybei saugant tam tikrus objektus, tarkime, strateginės reikšmės, kultūros ir pan.

Svarbiausi objektai, be jokios abejonės, yra skirti civilių išgyvenamumui.

Tai objektai, kurie užtikrintų maisto ir elektros tiekimą, nuotekų šalinimą ir pan.

Tai vyksta ir Ukrainoje: po bombardavimo miestas kyla, dirba, tvarkosi. Savivaldybė yra nusimačiusi, kaip užtikrinti socialinės globos namų, darželių, mokyklų veiklos tęstinumą. Kariuomenė į šiuos kasdienio gyvenimo reikalus mažai ir kišasi.

– Simai, plika kėdainiečio akimi turbūt neatrodo, kad Kėdainiuose vyksta koks nors pasiruošimas. Vis tik už uždarų durų daroma daug?

– Iš tikrųjų daroma labai daug, tik ne apie viską galima – o ir reikia – kalbėti garsiai. Pasakysiu taip: šiuo metu vyksta „stalo žaidimai“, t. y. popierinių planų įvertinimas ir simuliacinių situacijų įvedimas.

Pradžioje pasižiūrime, kaip viskas turėtų veikti teoriškai, o ilgainiui pereiname į praktines kariuomenės ir savivaldybių pratybas.

– Karo komendantų paskyrimas savivaldybėms – dar pakankamai naujas institutas Lietuvoje, kurio poreikis išryškėjo Rusijai užpuolus Ukrainą. Kaip manote, ar tai taps ilgamete praktika?

– Tiesa, komendantūros – šiokia tokia naujovė, kurios atsiradimas susijęs su mobilizacijos planų sudarymu. Įvertinus, kas vyksta Ukrainoje, įvertinus grėsmes NATO šalims ir Lietuvai, buvo prieita prie išvados, kad ne tik kariuomenė, bet ir visuomenė turi būti pasiruošusi.

Pasiruošusioje visuomenėje lieka mažiau vietos nežinomybei ir panikai. Jeigu turi konkretų planą ir žinai, kokia kryptimi judėti, tiesiog tampa lengviau manevruoti.

Mano manymu, karo komendantų institutas taps nenutrūkstama praktika.

Keičiasi savivaldybių administracijų direktoriai, keičiasi merai, nuolat turėtų būti atnaujinami planai, treniruojamasi.

Jeigu žvelgtume istoriškai, sakyčiau, kad kiek panašūs dariniai tarpukario Lietuvoje buvo vadinamosios įgulos, t. y. kariniai daliniai, mieste ar rajone pasiruošę vykdyti gynybos planus.

Kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą, tai ten, kur judėdavo sovietinė ar nacistinė kariuomenė, jų okupuotose teritorijose visada būdavo koks nors prižiūrėtojas.

Ukrainos atveju taip pat yra paskirti kariškiai, kurie lokaliai padeda suvaldyti situaciją ir užtikrinti saugumą. Tai jie daro koordinuodami veiksmus tarp kariuomenės ir civilių. Tokia būtų ir mūsų paskirtis.

Mūšio lauko sąlygomis – priimti gerą sprendimą

– Papasakokite plačiau apie save. Jūs, Simai, esate Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos Fizinio rengimo centro viršininkas. Kaip jūsų profesinis kelias atvingiavo nuo gimnazijos Radviliškyje suolo iki dabartinių pareigų?

– Pradėčiau nuo to, kad nuo mažens mėgau didelį fizinį aktyvumą. Sportavau imtynes, vėliau netgi buvau gavęs pasiūlymą pasukti į profesionalų sportą. Visgi imtynės pas mus nėra super populiarios, tarptautiniame lygyje kovoti ir išsilaikyti sudėtinga. Tapo aišku, kad iš imtynių duonos nevalgysiu, bet vis tiek nenorėjau sėslaus darbo, sėdėjimo prie kompiuterio.

Tuo metu daug bendravau su draugais, kurie mokėsi Lietuvos karo akademijoje. Matyt, iš dalies jie ir padarė įtaką mano sprendimui.

Pradžioje atlikau privalomąją pradinę karo tarnybą, „pasimatavau“ karybą ir supratau, kad joje yra ne tik daug fizinio, bet ir protinio darbo. Tai man patiko labiausiai.

„Užsikabinau“, įstojau į akademiją ir baigiau ją 2003 m. Po baigimo per dvidešimt karybos metų teko pakeisti kelis dalinius, užimti skirtingas pozicijas ir pareigas. Sulaukęs 36-erių, nusprendžiau baigti kūno kultūros pedagogo magistrą ir gavau pasiūlymą tarnauti čia, fiziškai ruošti būsimus karininkus.

– Kaip manote, kiek kariui svarbus fizinis pasirengimas, o kiek – jo sugebėjimas kritiškai mąstyti sudėtingose situacijose? O galbūt geram kariui būtina šių dviejų savybių harmonija?

– Karininkas turi būti lyderis, sugebantis ne tik strategiškai mąstyti, bet ir atlikti tokias pačias užduotis, kaip ir jo būrio karys – ar jis būtų šauktinis, ar puskarininkis. Jis – vedlys – turi būti visapusiškai tvirtas, kaip kad matome istoriniuose filmuose.

Noriu pasakyti, kad fizinis rengimas nėra tik raumenų auginimas. Taip, fizinis rengimas padeda stiprinti psichologiją. Padeda tapti atspariu nuovargiui, krūviui ir stiprinti valią, o tokiu būdu priimti geriausią, kokybiškiausią sprendimą.

Natūralu ir žmogiška, kad, esant nuovargiui, daugiau koncentruojame dėmesį į kvėpavimą, kūno atsistatymą, todėl galva būna tuščia, o sprendimai – nebūtinai geriausi.

Mes akademijoje nerengiame olimpinių atletų. Mes rengiame kūną sunkiam fiziniam darbui, kuris galbūt laukia mūšyje. Na, o mūšis tikrai netrunka vieną dieną – kaip matome, kariai apkasuose sėdi ištisus metus.

Tad fizinis pasirengimas nutolina nuovargį, kiek įmanoma ilgiau išlaiko budrų mąstymą. Kitas dalykas – fizinis aktyvumas nutolina senatvę, daro organizmą atsparesnį ligoms, mažina traumų tikimybę.

– Kasmet lapkritį Vilniaus Katedros aikštėje vyksta įspūdinga ceremonija, kurios metu tarnauti Lietuvai prisiekia jūsų atstovaujamos Karo akademijos pirmakursiai. Šiais mokslo metais tokių vaikinų ir merginų buvo beveik 100. Sakykite, kokius jaunuolius domina šios studijos?

– Tai – jaunuoliai, kurie domisi karyba, pasižymi gerais akademiniais pasiekimais ir yra motyvuoti.

Man atrodo, kad studijos ir gyvenimas karo akademijoje yra kur kas įdomesnis negu bet kurios kitos studijos. Kas be ko, ši specialybė ir visuomenės akyse pakankamai prestižinė.

O įdomiausia tai, kad į Karo akademiją įstoti jaunimui šiais laikais dažniausiai sutrukdo ne, sakykime, motyvacijos ar akademinių pasiekimų trūkumas, bet sveikatos rodikliai. Tai – didelė mūsų visuomenės problema.

Koją kiša nutukimas, regėjimo problemos, nuo neteisingo mitybos ir poilsio režimo ilgainiui išsivystančios ir kitos bėdos.

– Karo akademijoje didelis dėmesys skiriamas lyderystės gebėjimų ugdymui.

Tik ar kiekvienas karys gali tapti generolu, Simai?

– Yra toks juokutis: „Sūnau, netapsi generolu, nes generolas turi savo vaikų.“

Žinoma, generolu tampa ne kiekvienas.

Sakyčiau, kad lyderystė visais laikais akademijoje buvo ugdoma, tačiau kaip atskiras dalykas ji atsiskyrė sąlyginai neseniai, galbūt prieš kokius šešerius–septynerius metus.

Akademijoje įdiegta lyderystės ugdymo sistema, tad visiems kursantams sudaromos sąlygos šį įgūdį lavinti.

Trūksta ne pilietiškumo, o sukrėtimo

– Vienas būdas tapti Lietuvos kariuomenės dalimi yra studijos Karo akademijoje, kitas kelias – atėjimas į kariuomenę savanoriu arba šauktiniu. Kaip manote, kodėl visuomenėje kartas nuo karto jaunuolių šaukimas į kariuomenę sukelia tiek erzelio, išsisukinėjimų, netgi bandymų „sufabrikuoti“ ligas?

– Nesu tikras. Gal jaunuoliai bijo neva prarasti devynis gyvenimo mėnesius? Bijo prarasti darbą? Bet juk yra garantijos – darbdavys privalo išlaikyti šauktinio poziciją.

Prarasti studijų metus bijo? Tokiu atveju irgi yra išeitis – galima studijuoti ir tarnybą atlikti savaitgaliais.

Galbūt neigiamai jaunuolius nuteikia tėvai, kurie neturi žinių apie šiuolaikinę kariuomenę ir galvoja, kad ji vis dar dvelkia sovietiniu palikimu, pasižymi senosios tarybinės armijos tradicijomis, varžo jaunuolius, daro jiems kažkokią blogą įtaką?

Taip, kariuomenė nėra lengvas pasivaikščiojimas, jeigu esi jai nepasiruošęs, tačiau atlikęs tarnybą išeini visiškai kitoks žmogus. Daug labiau disciplinuotas, atsakingesnis.

– O galbūt ir pilietiškumo mūsų žmonėms stinga?

– Man atrodo, kad ne tiek pilietiškumo trūksta, kiek suvokimo, koks iš tiesų karas siaubingas. Didžioji dalis visuomenės savo akimis karo niekada nematė.

Nepaisant to, kad pamokose vyksta pilietiškumo ugdymas, istorijos pamokose atkartojami istorijos įvykiai vaizdinėmis priemonėmis, tačiau žmogus tikros grėsmės nesupranta tol, kol nepažvelgia jai į akis.

Puikus pavyzdys – Ukraina, kuri prieš 2022 m. vasario 24 d. buvo stipriai susiskaldžiusi.

Dalis žmonių palaikė Rusiją, tačiau greitai išaiškėjo, kad okupantai pačius rusus Ukrainoje naikina lygiai taip pat, kaip ir ukrainiečius.

Sakyčiau, kad tiesiog įpratome gyventi patogiai, saugiai, taikos sąlygomis.

Yra toks posakis: silpnoje valstybėje gimsta stiprūs žmonės, ir stiprūs žmonės stiprina valstybę; stiprioje valstybėje gimsta silpni žmonės, kurie valstybę silpnina.

Įsivaizduokime, kad užsirakinau namuose spyną ir jaučiuosi saugus, bet kada kažkas tą spyną pradeda klibinti iš lauko, ne kaži kiek to saugumo jausmo belieka.

Panašiai žmonės galvoja ir šioje situacijoje: turime savo kariuomenę, turime NATO pajėgas, turime pasienio apsaugą, turime policiją, todėl esame saugūs.

Taip, mes savo funkcijas atliekame, bet nereikėtų praleisti pro ausis, kuomet informuojame Jus apie galimas grėsmes.

Tai – pirmoji pokalbio su mjr. S. Asačiovu dalis. Antrąją interviu dalį „Kėdainių mugės“ naujienų portale skaitykite šį savaitgalį.