Kalėdinius žaisliukus kolekcionuojanti L. Daukšaitė: „Tai – kelionė laiku“

Kalėdos į Kėdainių verslininkės Ligitos Daukšaitės namus ir mintis ateina pačioje gruodžio pradžioje, o išeina prasidėjus vasariui. Pirmąsias vasario dienas Ligita skiria kalėdinės eglės nupuošimui. Vasario 2-ąją švenčiamos Grabnyčios, kitaip dar vadinamos Perkūno diena – Ligitai ši diena žymi ir šventinio laikotarpio pabaigą. Tiesa, jos eglė – kiek kitokia nei daugelio. Ją puošia šimtai senovinių žaisliukų iš L. Daukšaitės kolekcijos. Kiekvienas iš jų – su savo istorija.

Vilniuje gyvenanti L. Daukšaitė yra lektorė, o Kėdainiuose ji turi verslą – yra viešbučio „Smilga“ vadovė, šią veiklą perėmusi iš tėvų. Senuosius eglutės žaisliukus Ligita kolekcionuoja jau keliolika metų. Tačiau tai – ne tik paprasta kolekcija, bet ir kelionė laiku. „Todėl man nepatinka akcentuoti žaisliukų kiekį. Svarbu jų istorijos, išskirtinumas, individualumas“, – sako moteris.

L. Daukšaitė gilinasi į skirtingų šalių kalėdinių žaisliukų istorijas ir turi nemažai specifinės literatūros, kurią siunčiasi iš Vokietijos, Amerikos, Rusijos.

Atminties kalneliais – į vaikystę

Istorijas pasakoja ne tik žaisliukai, tačiau ir žmonės. Todėl L. Daukšaitė kalėdiniu laikotarpiu mėgsta gatvėje užkalbinti vyresnius nepažįstamus žmones ir jų paklausti: kokios buvo jūsų vaikystės Kalėdos, kaip jūs puošdavote eglutę?

Moteris sako, kad taip nori gauti kuo daugiau informacijos, išgirsti žmonių prisiminimus, kol jų dar yra.

Nemažai žmonių senuosius eglutės žaisliukus yra išmetę, o juos pakeitė šiuolaikiniai.

„Neįsivaizduojat, kokio dydžio būna žmonių akys, kai to paklausiu. Paprastai mano klausimą lydi pauzė, o tada atminties kalneliais 70–80 metų amžiaus žmonės sugrįžta į vaikystę. Kai kurie skuba sakyti, kad nepamena, bet netrukus vis tiek ima pasakoti“, – kalbėjo L. Daukšaitė.

Klausimas apie Kalėdas nukelia į vaikystę, jis yra ne tik netikėtas, tačiau kartais ir skausmingas – pasakodami žmonės prisimena savo tėvus, brolius, seseris – viską, kas jiems brangiausia, ir tuos, kurių jau nebėra: „Nes būtent prie Kalėdų eglutės įvykdavo didysis stebuklas, susirinkdavo visa šeima.“

Žaisliukai – ir istorinis laikmetis

Nemažai žmonių senuosius eglutės žaisliukus yra išmetę, o juos pakeitė šiuolaikiniai, dažnai – vienodi, gaminami Kinijoje ir siunčiami į visas pasaulio šalis. Masinės gamybos žaislai tapo beveidžiai.

Tuo tarpu senieji – visai kitokie. Ligita pastebi, kad skiriasi skirtingų šalių žaisliukai. Pavyzdžiui, čekiški yra visiškai kitokie nei gaminti Amerikoje: „Bet kiekvienas turi savo paslapčių.“

Kalėdinius žaisliukus pirmieji pradėjo gaminti vokiečiai po to, kai vienais metais buvo prastas obuolių derlius. „Nes anksčiau ant eglutės kabindavo obuoliukus, riešutus, sausainius. Tais metais, kai šalyje buvo prastas obuolių derlius, Vokietijoje buvo išpūsti pirmieji stikliniai obuoliai-žaisliukai. Jie buvo be galo brangūs. Jei žmonės įsigydavo vieną kitą stiklinį žaisliuką, juos labai saugojo.“

Tuo tarpu kai kurie žmonės senuosius Lietuvoje naudotus žaisliukus sieja su šalies okupacija. Tačiau, pasak Ligitos, juose yra ne viena prasmė.

„Ten – ir Kalėdų prasmė. Taip, buvo laikas, kai gamino žaisliukus-tankus, kosmonautus. Kosmoso tema žaisliukuose atsirado po J. Gagarino skrydžio. Kai atsirado šviesoforai – buvo gaminami žaisliukai-šviesoforai, o kada N. Chruščiovas paliepė pasiekti kukurūzų derlių – ant eglutės atsirado kukurūzai“, – sakė L. Daukšaitė, pridūrusi, kad savo namuose puošdama eglę ji nekabina su karu susijusių žaisliukų.

Keliavo į Sibirą ir grįžo atgal

Žmonės žaisliukus dažnai gamindavo ir patys, nes įsigyti jų galėjo ne kiekvienas. Kurdavo žaisliukus iš popieriaus, kartono, drožlių, putplasčio ir visko, iš ko įmanoma.

„Turiu vieną žaisliuką, kurį žmonės pagamino iš folijos. Prasidėjus tremčiai jie išsivežė žaisliuką į Sibirą, o po daugybės metų iš Sibiro jis grįžo atgal. Išvaizda nėra ypatinga, bet jis kabo ant mano eglės ir aš suprantu, kiek žmonėms buvo brangios Kalėdos, šeimos šventės. Tave veža į Sibirą, o tu galvoji, kad šeima ir ten susirinks prie eglutės ir ši akimirka turi būti džiugi ir šventiška.

Tokie žaisliukai yra ir vilties simbolis. Jei žiūri, pavyzdžiui, į tą patį žaislinį kukurūzą ar obuolį – yra viltis, kad bus geras derlius. To laikmečio žaisliukai – ir pasakų personažai. Manau, kad tuo metu gaminti žaisliukai nėra blogis, tai yra mūsų istorijos dalis“, – kalbėjo pašnekovė.

Dekoruodavo elektros lemputes

Ligitos kolekcijoje yra ir itin senų eksponatų. Pavyzdžiui, 1920 metų Prancūzijoje iš vaško nulieta dama. Ji į Ligitos namus atkeliavo pusiau sulūžusi.

„Taip nutiko, kad ėmiau domėtis ir žaisliukų restauravimu. Yra žaisliukų, kurie tarpukariu buvo gaminami iš atliekų. Pavyzdžiui, vielučių, išlankstant iš jų drugelius, saulutes – kas likdavo gamyklose, nes tuo metu viskas keliavo į karo pramonę“, – pasakojo L. Daukšaitė.

Vienu metu, apie 1930-uosius metus, eglutės žaisliukai buvo gaminami iš elektros lempučių, jas išpiešiant ir dekoruojant: „Skurdas, alkis, karas skatindavo žmones būti kūrybiškus. Nebuvo juk taip, kad atėjau į parduotuvę ir nusipirkau arba pasisamdžiau dizainerę, kuri sukūrė šventę.“

Viskas prasidėjo nuo seno lagamino

Kalbėdama apie tai, kaip ją sudomino žaisliukų istorijos, Ligita pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo seno lagamino. Dabar jų – senovinių – moters namuose yra vienuolika. O juose – eglutės žaisliukai. Ligita juokauja, kad savo sukauptą kolekciją ji skaičiuoja lagaminais.

Klausimas apie Kalėdas nukelia į vaikystę, jis yra ne tik netikėtas, tačiau kartais ir skausmingas – pasakodami žmonės prisimena savo tėvus, brolius, seseris – viską, kas jiems brangiausia, ir tuos, kurių jau nebėra.

„Jau pasakojau apie eglutės žaisliuką, kuris į Lietuvą grįžo iš Sibiro. Jis ir buvo pirmasis mano kolekcijoje, gautas iš šalies. Man jį atvežė kartu su senu lagaminu. Iki tol aš buvau surinkusi tik savo tėvų ir senelių žaisliukus, tačiau kai gavau lagaminą su žaisliuku – tai buvo postūmis, paskatinimas domėtis toliau, giliau“, – kalbėjo L. Daukšaitė.

Tiesa, moteris nekolekcionuoja visko iš eilės, žaisliukus ji atsirenka: „Sakyčiau, kad aš kolekcionuoju laikmečius, istorijas, nuotykius. O jei kažkas atneša ir padovanoja seną žaisliuką – taip sukuriama nauja istorija. Visada prisimenu žmogų, kuris man padovanojo. Paimu tokį žaisliuką ir jau žinau, kuo jis vardu – žaisliukus vadinu šeimininkų vardais.“

Laiko ženklai eglę paverčia stebuklinga

Ligitos tikslas nėra atrasti idealų kolekcinį žaisliuką – jai įdomūs ir apgadinti, nuo žvakių apdegę žaislai. Moteris gilinasi, kaip žmonės apgadintus žaisliukus tvarkydavo, remontuodavo. Ligita sako, kad senieji žaisliukai yra gerokai patvaresni už šiuolaikinius, o jei ant žemės nukrito senovinis stiklinis žaisliukas – jis taip greitai nesubyrės į šipulius.

„Laiko ženklai eglę paverčia stebuklinga, pajunti laiko dvasią. Supranti, kiek metų, kiek žmonių kartų šiuo žaisliuku puošė eglę, kiek jų laikė jį rankose, kiek džiaugsmo jie teikė.

Kai aš juos sukabinu ant savo kalėdinės eglutės, man atrodo, kad kiekvienas žaisliukas tarsi spinduliuoja. Per tuos du mėnesius jais taip ir negaliu atsidžiaugti, o vasario pradžioje man gaila nupuošti eglę. Su nekantrumu laukiu būsimojo gruodžio.

Tai yra kelionė laiku, o istoriniai momentai šildo širdį ir jais norisi pasidalinti. Labai džiaugiuosi, kad žmonės atranda senus savo tėvų, senelių žaisliukus ir papuošia jais eglutę, o ne laiko dėžėse.

Be to, man patinka mintis, kad naudodamas senus daiktus, prikeldamas juos naujam gyvenimui tu mažini vartotojiškumą, tausoji gamtą. Ši mintis irgi šildo“, – kalbėjo L. Daukšaitė.

(Asmeninio albumo nuotr.)