75-erių metų kėdainietis Jonas: darbas man padėjo gintis nuo depresijos

Tie, kurie dažniau lankosi „Giraitės“ prekyvietėje tikriausiai ne kartą yra pastebėję šalia įėjimo įsitaisiusį garbaus žmogų, kuris, kukliai pritūpęs kamputyje, parduoda medines virtuvines menteles. Tai – kėdainietis Jonas. 75-erių metų senolis pats gamina menteles ir jas parduoda, sako, kad tokiu būdu jis ginasi nuo depresijos.

Pasilabinus, užsimezga pokalbis. Kibirėlyje – keliasdešimt medinių mentelių, visos gražiai nugludintos. Jonas sako jas gaminantis iš uosio, ąžuolo, klevo. Kaina nuo 2 iki 4 eurų. Pigiausios siauresnės, o brangiausios – 7 cm pločio ąžuolinės. Paklausus, ar nepristinga pirkėjų, Jonas atsidūsta, sako, kad anksčiau prekyba geriau ėjosi, o tądien, kai kalbėjomės, tebuvo pardavęs vos vieną mentelę.

„Virtuvines menteles pradėjau gaminti prieš trejus metus, kai mirė žmona. Reikėjo kažkuo užsiimti, kad nervai rimtų ir galėčiau apsiginti nuo depresijos. Tai ir pradėjau gaminti medines menteles. Iš pradžių gerai sekėsi parduoti, o dabar, kai tęsiasi karas Ukrainoje, žmonės labai ėmė pinigus skaičiuoti, taupyti, prekyba smuko. Ir ne man vienam taip. Turgavietėje, kur maisto produktais prekiauja, žmonių irgi labai sumažėję“, – liūdnai konstatuoja Jonas.

Parduoti sunkiau nei pagaminti

Kėdainietis pensininkas pasakojo, kad, kruopščiai dirbant, per dieną galima pagaminti apie 10–12 mentelių. Meistrauja jis prie savojo garažo. Jei dirbtų viduje, vien dulkėmis tektų kvėpuoti, o dabar išsineša įrankius į lauką ir imasi darbo.

„Kad iš medžio pagaminčiau vieną mentelę, prireikia net 7-ių elektrinių įrengimų. Žiemą šalta, negaliu dirbti, tada daugiau poilsis būna, bet kai pašviečia saulutė, darbas vėl atsinaujina“, – teigia senolis.

Jonas pasakojo, kad savo rankomis pagamintas menteles bando parduoti mugėse arba čia, prie „Giraitės“ prekyvietės. Anksčiau jomis prekiavo ir miesto centre, bet, po vieno išspausdinto straipsnio, atėjo tos įstaigos apsauginis ir Joną iš tos vietos išvarė.

„Kartą ir iš viešosios policijos buvo pristoję, kad negalima prekiauti prie prekyvietės, bet aš susiderinau su prekyvietės administracija, sako: „gali prekiauti, tu mums nemaišai“.

Pirkėjai patenkinti

Bekalbant su Jonu, prieina senjorė Danutė. Ji sako ne pirmą kartą perkanti iš jo medines menteles.

„Turiu ir sau nusipirkusi, o dabar artėja Motinos diena, tai nutariau nupirkti po nedidelę dovanėlę savo vaikų uošvienėms, nes tikrai kokybiškos mentelės. Dėkoju meistrui ir linkiu jam kuo geriausios sėkmės“, – pirkdama dvi menteles sako moteris.

„Aš gaminu taip, kad gaminys tarnautų ilgai. Ir tarnauja iki kokių 10-ies metų, jei, žinoma, nededa tų mentelių į indaploves, nes nuo karščio medis raitosi“, – atskleidžia nagingas vyras.

Džiaugiasi arbatpinigiais

Kalbantis su Jonu, momentais jo akyse kaupiasi ašaros, bet, ilgiau pabendravus, pasirodo ir nedrąsi šypsena. Senolis prisiminė, kaip vienas žmogus jam 17 eurų arbatpinigių paliko. Pasitaiko, kad kiti irgi po kokį eurą daugiau palieka. Tai paglosto senjoro širdį, nes, kaip pats sako, iš mažesnės nei 400 eurų pensijos pragyventi būtų sunku.

„Kai prasideda grybai, važiuoju į Jurbarką rinkti grybų. Tada prasideda mano „parduotos vasaros“. Taip irgi kažkiek prisiduriu, pasitaupau žiemai. Ir vis kažkoks užsiėmimas, ką daugiau pensijoje veikti? Kiti į ligonines mėgsta vaikščioti, prie gydytojų kabinetų sėdėti, aš irgi turėjęs infarktą, geriu vaistus, bet norisi kažkuo užsiimti“, – apie surastus būdus nuraminti vienišą širdį pasakoja Jonas.

Pradėjo ir iš metalo gaminti

75-erių metų nagingas kėdainietis sako, kad yra be jokių mokymų pats sau pasigaminęs ąžuolines lovas ir virtuvinius baldus, bet pagal užsakymą tokių darbų nedaręs. O pastaruoju metu jis pradėjo gaminti metalinius žarsteklius (ilgesni – po 8, trumpesni – po 6 eurus) bei parodė pagamintą naujieną – metalinę krosnelę.

„Aš esu baigęs technikumą, esu technikas-mechanikas. Kolūkio laikais dirbau ir suvirintoju, ir tekintoju, ir kalviu. O dabar per išmanųjį televizorių internete susirandu informacijos, kaip kažką galima pasigaminti pačiam ir pabandau tai padaryti.

Turiu kilnojamąjį žaizdrą, tai pagaminau pirmąją krosnelę. Nuvažiavus prie ežero, galima į vidų pridėti popierių, ant viršaus mažų malkyčių arba granulių, ir išsikepti kiaušinienę, išsivirti arbatos. Krosnelė nedidelė, neužima daug vietos, patogu vežti ir nešti. Prie jos daug darbo reikėjo įdėti. Prašau 40-ies eurų, bet dar niekas nenupirko, turbūt, žmonės nežino, kas čia per daiktas“, – apie naująjį savo gaminį pasakoja senolis.

Beje, Jonas sako galintis ir pagaląsti obliavimo staklių peilius ar kietmetalio pjovimo diskus, mat pats susimeistravo galandimo stakles.

Gyvenime praverčia ir braižyba

75-erių metų vyras sako, kad besimokant technikume, jam labai gerai sekėsi braižyba, vieni penketai būdavo. Tad ir dabartiniam jaunimui Jonas pataria mokytis visų dalykų, nes nežinia ko gali prireikti gyvenime.

„Dabar jaunimas labiau taikosi į mediciną, vadybą, programavimą, nes ten sukasi dideli pinigai. Bet juk visi negali būti gydytojais ar programuotojais, reikia ir „žemiškų“ profesijų. Mokykitės kuo daugiau“, – ragina daug gyvenimiškos patirties sukaupęs Jonas.