Turinys ir nuotraukos: „Daumantai LT”
„Šeimos verslas – tai ir pliusai, ir minusai“, – sako bendrovės „Daumantai LT“ generalinio direktoriaus Sauliaus Grinkevičiaus sūnūs Paulius ir Domas. Abu jie taip pat dirba įmonėje, o pirmuosius žingsnius čia žengė dar vaikystėje, kai teko šluoti kiemą ir atlikti kitus paprastus darbus. Šiandien Domas – produkto plėtros vadovas, Paulius – technikos vadovas.
Pokalbis su Pauliumi ir Domu Grinkevičiais – apie šeimos verslą, kokie yra pliusai, o kokie minusai bei kaip atskirti šeimos bei darbo santykius. Paulius Grinkevičius įmonėje dirba jau penkiolika metų, Domas Grinkevičius – devynerius.
– Kokiomis aplinkybėmis atėjote dirbti į įmonę?
Paulius: Pradėjau dar vaikystėje, tokia buvo tėvų iniciatyva, kai vasaromis mus čia įdarbindavo. Taip užsidirbdavau pinigų, kuriuos galėdavau išleisti savo reikmėms.
Mano darbas prasidėjo nuo aplinkos tvarkymo, vėliau vasaromis dirbdavau ceche.
Studijų metais nedirbau, o jas baigęs čia ir atėjau. Viskas įvyko natūraliai.
Domas: Aš savo darbą skirstau į etapus. Pirmasis – vaikystė, kai atėjau būdamas dvylikametis. Mano pirmasis darbas įmonėje – šluoti kiemą. Nebuvo klausimo, noriu to ar ne, aš taip turėjau užsidirbti pinigų.
Visuomet, kol mokiausi, vasaromis dirbau. Taip kasmet kyla tavo kvalifikacija, praeini įmonėje visus etapus.
Baigiau studijas Lietuvoje, po to magistro studijas Anglijoje. Kai sugrįžau į Lietuvą – jau ir nebuvo klausimo, kur eiti. Žinojau, kad čia.
– Tačiau ar pats to norėjote – dirbti įmonėje, kuriai vadovauja jūsų tėtis?
Domas: Taip, nes mane visą laiką žavėjo šeimos verslo idėja. Žavi užsienio šalių pavyzdžiai, o Lietuvoje šeimos verslas dar tik pradeda egzistuoti. Tuo tarpu užsienyje penkios, šešios kartos valdo įmonę ir dažniausiai tai yra sėkmės istorijos. Verslas perduodamas karta iš kartos, su juo – ir vertybės. Man tai gražu, labai to noriu.
Matysime, kaip mums seksis ar nesiseks. Tačiau būtent tokios mintys veda į priekį. Aš į tai žiūriu ne kaip į paprastą įmonę, bet kaip į savo brolį ar sesę. Tiesą sakant, vaikystėje juk pas dėmesio iš tėvų gavai mažiau, nei jo gavo ši įmonė. Suprantama, kad ji man yra artima.
– Norėtumėte, kad „Daumantai LT“ ir taptų vienu iš tokių pavyzdžių – šeimos verslo, perduodamo iš kartos į kartą?
Paulius: Manau, kad taip ir turėtų būti. Aišku, negaliu atsakyti, kad ir bus. Sprendžia generalinis direktorius ir akcininkas.
Šeimos verslas tuo ir grįstas, kad keliauja iš kartos į kartą. Tokie verslai yra Italijoje, Ispanijoje, jie nebūtinai dideli. Pavyzdžiui, krautuvėlės, kurios gyvuoja šimtmečius, jas perima kartos.
Beje, senais laikais buvo toks posakis: tėvai verslą sukūrė, vaikai užaugino, anūkai pardavė.
– Ar vaikystėje, paauglystėje nebuvo apmaudo: jūsų tėvai turi savo verslą, o jūs turite šluoti įmonės kiemą?
Domas: Buvo. Ypač kai paaugliai buvome, visokių minčių kildavo. Aš labai gerai pamenu vieną dalyką: visada turėdavau mažiau pinigų, nei mano draugai. Ne dėl to, kad juos išleisdavau – jų buvo skirta tiek, kiek skirta.
Pasąmonėje tarsi supranti, kad galėtumei turėti daugiau, bet mus auklėjo labai griežtai. Pinigai duodami už kažką, o ne už gražias akis. Už atliktą pareigą, atliktą darbą.
Visad taip buvo, kad turėdavai sugalvoti būdų, kaip pinigų užsidirbti, nes neužtekdavo ateiti pas tėvus ir jų paprašyti. Jei kažko didesnio nori – turi užsidirbti.
Kiek vėliau supratau tokį auklėjimą ir kad tokiu būdu tėvai bandė mums įdiegti pinigų vertę, supratimą, kad jie nekrenta iš dangaus. Tėvai nėra kilę iš turtingų šeimų, jie viską savo gyvenime susikūrė patys. Norėjo, kad tokiais užaugtume ir mes, kad nebūtume lepūnėliai.
Paulius: Vaikystėje tėvai mūsų tikrai nelepino. Manau, kad vaikui, paaugliui užsidirbti per vasarą yra labai geras dalykas.
Taip, vaikystėje būdavo visokių minčių. Tačiau toks tėvų sprendimas geras ir todėl, kad tu pereini bemaž visus įmonės etapus, pamatai visą virtuvę, kaip vyksta gamybinis darbas.
Vasarą būdavo ypač reikalingos darbo rankos, nes žmonės nori eiti atostogauti ir reikia juos pakeisti. Tada tu pajunti pinigų vertę šiek tiek labiau, supranti, kad jie iš dangaus nekrenta, ant medžių neauga, kad tau reikės dirbti.
Taip nuo vaikystės tave paruošia suaugusiųjų gyvenimui. Nesvarbu, ar dirbsi čia, ar kursi savo verslą – visur reikės įdėti darbo, kad pasiektumei rezultatą. Aišku, kai kuriems pasiseka loterijose, bet vienetams. Visiems kitiems tenka užsidirbti patiems.
Kitas dalykas, įdarbinę mus nuo vaikystės, vasaromis, tėvai ir patys vertino, stebėjo, tinka mums šis darbas ar ne? Juk niekas nesako, kad privalo patikti. Gal tai visai ne tavo, ne tau? Gal, pavyzdžiui, vaikas, o vėliau paauglys nori tapti kariškiu, o ne dirbti šeimos versle?
– Apie ką judu svajojote vaikystėje? Suaugusieji vaikų juk dažnai mėgsta klausti: o kuo būsi užaugęs?
Paulius: Vaikystėje tikrai nesvajojau prisidėti prie tėvų verslo. Būdamas aštuonių ar dešimties metų norėjau būti astronautas arba lenktynininkas. Po to labiau ėmiau domėtis technika. Įmonėje už tai dabar ir esu atsakingas. Vilniaus Gedimino technikos universitete baigiau pramonės inžineriją, o ISM Vadybos ir ekonomikos universitete – tarptautinio verslo ir vadybos studijas.
Įmonėje esu atsakingas už visą techninį ūkį – kad viskas veiktų ir nebūtų prastovų.
Domas: Aš vaikystėje svajojau tapti direktoriumi! Kitų minčių net ir nebuvo. Matyt dėl to, kad direktorius buvo tėtis. Senais laikais turėjome parduotuvę ir kai joje būdavau, visos darbuotojos sveikindavosi, saldainius kišdavo man į kišenes. Juk buvau direktoriaus sūnus. Tokia aliuzija į respektabilumą. (juokiasi).
Žinoma, kas yra verslas, aš supratau gerokai vėliau. Kai baigiau mokyklą, pasirinkau verslo vadybos ir analitikos bakalauro studijas. Man būdavo labai keista, kai jaunimas nežino, kur stoti arba įstoja ir paskui pakeičia studijų kryptį. Man to klausimo niekada nebuvo: žinojau, ką aš darau ir kodėl.
Vidutinio verslo strategijos kūrimo tarptautiniame pasaulyje magistro studijas baigiau Anglijoje. Jas pasirinkau dėl labai aiškios priežasties: mes esame vidutinis verslas ir buvo mintis, kad norime eiti į tarptautinius vandenis. Todėl jas pasirinkau ne Lietuvoje, o ten, kur jos vyksta anglų kalba, kur ir dėstytojai, ir kursiokai iš viso pasaulio.
– Ar jūsų darbas čia jums patiems įdomus?
Paulius: Taip, nes nuo mažumės domėjausi technika, man patikdavo vis kažką konstruoti. Kad turiu šioje srityje potencialo, pastebėjo ir tėvai, kurie tiek kreipė į techninę, inžinerinę pusę. O štai broliui labiau buvo įdomi vadybinė, marketingo pusė, jam labiau patiko bendrauti su žmonėmis.
– Domai, jūs dirbate tiesiogiai su įmonės produktais, o „Daumantai LT“ gamina pagardus. Ar jums įdomus šio verslo turinys? Kitaip tariant, pagardai, o ne technologijos, ne dirbtinis intelektas ir panašūs dalykai, kurie galbūt labiau patrauklūs jaunam žmogui?
Domas: Labai. Beje, aš visada sakiau, kad turiu vieną svajonę – sukurti produktą, kuris pakeis pasaulį. Nežinau, ar kada nors ją pasieksiu. Gal taip, o gal ir ne. Tačiau čia dirbti man įdomu.
„Daumantai LT“ nėra vienintelė vieta, kurioje aš dirbau. Po studijų kelis metus dirbau Anglijoje, taip pat maisto srityje. Tad kitos verslo srities nesu lietęs.
Man labai patinka parduotuvėje stebėti, ar žmonės į savo pirkinių krepšelį įsideda mūsų ar konkurentų produktą? Jei konkurentų – visada pasižiūriu, koks tai žmogus, analizuoju, kodėl.
Patinka tai, kad mes gaminame kasdienę prekę, o ne dirbtinio intelekto sukurtą produktą, kurio nei užčiuopsi, nei pamatysi.
Mano darbe yra daug mąstymo: tenka galvoti, kaip kai kuriuos dalykus pagerinti, kokį produktą išleisti, kodėl jo reikia ir panašiai. Aš turiu kūrybinės laisvės.
– Pauliau, o jums ar pakanka erdvės savo profesinėms ambicijoms?
Paulius: Ambicijų prasme, manau, visada yra kur tobulėti. Be to, juk dažnai tik atrodo, kad pas kaimyną žolė gražesnė. Sakyčiau, kad darbas čia atitinka mano tobulėjimo lūkesčius. Gal kartais norėtųsi greitesnių, spartesnių dalykų, bet tuo pačiu suprantu: yra biudžetai, yra pajamos ir išlaidos, turi viską planuoti ir daryti kompromisus, įsivertinti, kas yra svarbiausia, o kas mažiau svarbu.
– Ar yra minusų dirbant kartu su tėvais?
Paulius: Sakyčiau, kad nėra daug pliusų. Sunkiausias dalykas šeimos versle susiderinti gaires, kur yra šeimos reikalai, o kur verslo santykiai. Šeimos versle jie labai dažnai susiplaka į vieną, viskas būna persipynę. Tai ir yra sunkiausia.
Kai esi tiesiog samdomas darbuotojas, kai kuriuos dalykus spręsti ir daryti yra šiek tiek paprasčiau. Bet, žinoma, kartais ir sunkiau. Apibendrinus: kartais tai yra gerai, kartais nelabai gerai.
– O kokie pliusai dirbti tėvų versle?
Domas: Tikėjimas, kad darai ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl didesnio tikslo. Kad tai nėra darbas nuo aštuntos iki penktos, kai uždarai duris ir pamiršti. Daugiau dirbi gal net ne tik sau, bet ir būsimiems savo vaikams. Mąstai toliau, tikiesi, kad viskas bus gerai. Labai malonus jausmas.
Beje, dauguma įmonės darbuotojų man kaip šeimos nariai, juk jie matė mane augantį, nuo pat vaikystės. Įmonėje yra žmonių, kurie dirba 20, 30 metų. Dabar mes su jais kalbamės kaip lygus su lygiu. Labai įdomus virsmas.
Arba, pavyzdžiui, ilgametės įmonės buhalterės, kurios dar atsimena, kaip aš tortus nešdavau. Šeimos jausmas labai stiprus. Darbe aš turiu daug tetų ir dėdžių.
Paulius: Viskas čia jau pažįstama, žinoma. Tai – kaip antrieji namai.
– Ar teko eiti pas įmonės direktorių prašyti didesnio atlyginimo?
Domas: Taip, ir negavau. Kartais tu būni labiau samdomas darbuotojas, nei sūnus, o kartais labiau sūnus, nei samdomas darbuotojas. Situacijos svyruojančios.
Atlyginimo klausimais mes su broliu esame labiau sukaustyti, nei kiti darbuotojai. Mums sunkiau pasikelti atlyginimą, kai kuriuos finansinius dalykus gauti, nei paprastam darbuotojui. Nors daug kas galvoja, kad turėtų būti atvirkščiai.
– Kodėl taip yra?
Domas: Reikia suprasti, kad įmonėje dirba daug žmonių ir negali direktoriaus sūnūs uždirbti daugiausiai.
– Nes ką žmonės pasakys?
Domas: Taip, ką žmonės pasakys. Reikėjo laiko, kad suprastumei tam tikrus dalykus, griežtą įmonės politiką šiuo klausimu.
Paulius: Dar vienas momentas: mes turėjome savo darbu užsitarnauti kitų darbuotojų profesinę pagarbą. Nes iš karto gali pasirodyti, kad atėjo direktoriaus sūnelis. Mums užsitarnauti profesinę pagarbą yra net sunkiau, nei kitiems – požiūris į mus kiek kitoks.
Domas: Bet būdamas direktoriaus sūnumi tam tikra prasme ir tam tikrose vietose tu turi daugiau žalių šviesų. Tik kartu su tuo ateina ir atsakomybės. Turi galvoti, kaip tam tikrose vietose tu atrodai, kaip elgiesi.
Turi teisingai pasielgti, nes atstovauji ne tik sau, bet ir savo pavardei. Be to, dirbti su tėvu reiškia, kad jis iš tavęs visada reikalaus daugiau, spaus daugiau. Tai jaučiasi.
Kartais pagalvoju, kad norėčiau būti tiesiog paprastu darbuotoju. O kartais kyla priešingos mintys: neblogai būti direktoriaus sūnumi.
– Prie šventinio stalo būna kalbos apie darbą ar pavyksta išvengti? Juk įmonėje dirba ir jūsų mama.
Paulius: Stengiamės nekalbėti, bet kai trys ketvirtadaliai prie stalo sėdinčių žmonių yra ta pati įmonė – išvengti kalbų apie darbą sunkiai pavyksta. Juk didžioji mūsų gyvenimo dalis įmonėje praeina. Aštuonios darbo valandos per dieną yra daug.
Domas: Aš manau, kad šeimos ir darbo mes neatskiriame ir nežinau, ar įmanoma atskirti. Juk matomės su tėvais kasdien, kalbame apie įmonės reikalus ir tie pokalbiai niekur nedingsta per šventes. Tai suprantama, kai žmonės yra įsitraukę į savo darbą. Mes, nors esame samdomi darbuotojai, tačiau kiek kitokie. Verslas yra mūsų gyvenimo dalis. Tai nėra darbas, kai tu nusispjausi ir išeisi. Jei taip padarysi – sunaikinsi dalį savo šeimos ryšio. Tam tikrus dalykus turi labai pasverti.
– Nebuvo noro keisti darbą, išeiti iš įmonės?
Domas: Per tiek laiko visko buvo. Būna, kad ir susipyksti. Nėra visas labai fainai ir tik rožėmis klota. Vis tik mes esame jaunoji karta, kuri nori kažką įrodyti. Eini, ginčijiesi. Kovų yra daug. Bet paskui nusiramini, ieškai, kaip kitaip išspręsti klausimą. Kai tavo vadovas yra tavo tėtis – išmoksi kaip prie jo prieiti. Nepavyksta vienaip, eini kitu keliu.
Paulius: Mūsų atveju viskas gal kiek labiau persipynę – jei šeimoje santykis prastesnis, šiek tiek prasčiau ir darbe. Jeigu geresni santykiai šeimoje – geriau ir darbe. Tas išties yra juntama. Taip yra – versle viskas taip, kaip ir gyvenime.
Pavyzdžiui, mūsų su tėvais technologiniai požiūriai skiriasi. Mes kitaip mokame technologijas valdyti, su jomis elgtis – suprantama, kad mūsų požiūris skiriasi, tai neišvengiama. Todėl būna diskusijų.
– Šeimos versle svarbu sutarti ir jums abiem, broliams?
Domas: Labai svarbu. Man atrodo, kad mes su broliu turime labai sveikus santykius, per daug nelendame į vienas kito reikalus, tačiau vienas kitą labai gerai suprantame, kaip ir savo darbo sritis. Nėra taip, kad su šeimomis kiekvieną savaitgalį susitinkame. Mes esame daugiau broliai, nei geriausi draugai.
– Kokias asmenines vertybes jums įdiegė tėvai? Paulius: Pagarba, atsakingumas – manau, kad šios dvi svarbiausios. Labai svarbu gerbti kitą žmogų, kaip ir jausti atsakomybę už tai, ką tu darai. Už savo veiksmus, poelgius.
Domas: Matyt, visuma. Bendras požiūris, ko tu negali įvardinti, bet pajunti, pamatai iš laiko perspektyvos, koks tu esi. Tarkime, kai pirmą kartą eini į rinkimus, tu balsuoji už tą pačią partiją, kaip ir tavo tėvai. Ne dėl to, kad taip liepė, bet todėl, kad tokios tavo vertybės. Tu toks esi. Turbūt todėl, kad tave taip augino.
Tėvai dėl mūsų daug padarė. Labiausiai džiaugiuosi, kad jie mus užaugino laisvais žmonėmis. Aš visomis prasmėmis jaučiuosi laisvu žmogumi.
Viršelio nuotr.: (iš kairės) Paulius ir Domas Grinkevičiai.
