Pirmoji valtis, kurią pagamino Kėdainiuose gyve­nantis Darius Petkevičius, iki šiol yra jo nam­uose. Tiesa, savo tiesioginės paskirties ji neatlieka: „Ta valtis buvo pirmas blynas. Iki šiol stovi už namo – žmona iš jos pasidarė gėlyną“, – juokiasi Kėdainiuo­se esančios vytinės „Vėtra“ statytojas ir kapitonas D. Petkevičius.

Šiltasis metų sezonas – ir vandens pramogų laikas. Prie Nevėžio upės įsikūrę Kėdainiai jau keletą metų tiek savo krašto gyventojus, tiek svečius kviečia pažinti miestą kitaip – plaukiant vytine „Vėtra“ į jo krantus pažvelgti iš upės pusės. Be to, kartu plaukiantis Kėdainių kultūros centro edukatorius Aurelijus supažindina ir su miesto istorija.

„Kėdainių mugės“ pokalbis su D. Petkevičiumi – apie tai, kaip gimė „Vėtra“, vandens ir žmogaus santykį bei jo pomėgį statyti laivus.

Kartą kalbėjomės su bibliotekos specialiste Laima Žilyte. Ji šią idėją ir pamėtėjo. Nemaniau, kad tai rimta, tad priėmiau kaip juoką ir pasakiau kainą. Užlenkiau ją kaip reikiant. O Laima su ta idėja nuėjo pas merą. Jis, išgirdęs kainą, galima sakyti, išvijo lauk.

Dariau, pats esate ne kėdainietis. Iš kur jūs kilęs ir kokie keliai atvedė į Kėdainius?

– Gimiau Klaipėdos rajone, kaime prie Palangos. Paskui augau ir mokiausi Klaipėdoje. Taip nutiko, kad močiutė mums su broliu pasiūlė parduoti jos butą. Pardavėme, pinigus pasidalinome. O Kėdainiuose gyvena mano žmonos brolis. Tuo metu kaip tik buvo parduodamas šis sklypas, beveik ant Nevėžio kranto. Kėdainiuose gyvename maždaug nuo 2003 metų.

Netrūksta Klaipėdos?

– Ne. Patinka čia, visų pirma – ramybė. Dabar, kai nuvažiuoju į Klaipėdą, atrodo, kad per daug judesio, žmonių.

Tačiau vanduo iš jūsų gyvenimo niekur nedingo, tik jūrą pakeitė upė.

D. Petkevičius kilęs iš pajūrio, o Kėdainiuose gyvena nuo 2003 metų.

– Iš karto, kai atsikraustėme į Kėdainius, dirbau fabrike, o darbas su vandeniu nebuvo susijęs. Tame fabrike buvo lentpjūvė. Kartą kilo mintis pasigaminti nedidelę valtelę, skirtą žvejybai. Pradėjau ieškoti informacijos internete, atradau įdomią skandinavišką valtį. Padariau, o tada nusigabenau ją į marias.

Pirmasis plaukimas buvo su nuotykiais, nes valtis buvo tokia maža, kad vos „nepriburbuliavome“. Kilo mintis, kad reikia didelio, normalaus laivo. Taip atsirado pirmasis mano statytas vikingų laivas, dar vėliau – vytinė Kėdainiuose. Sulaukiau ir vilniečių užsakymo – pagaminti 12 metrų gondolą pramoginiams plaukiojimams po Nerį. O nuo gondolos toliau prasidėjo valtys. Gaminu jas pagal užsakymus – ir pramogoms, ir žvejybai.

Iš kokio medžio gaminamos valtys?

– Iš žalios eglės.

O kiek trunka vienos valties gamyba? Kiek ji sveria?

– Jei dirbant nuo ryto iki vakaro – 2 dienas. Svoris – apie 150 kilogramų.

Kokia yra vytinės „Vėtra“ istorija ir kaip ji atsirado?

– Kartą kalbėjomės su bibliotekos specialiste Laima Žilyte. Ji šią idėją ir pamėtėjo. Nemaniau, kad tai rimta, tad priėmiau kaip juoką ir pasakiau kainą. Užlenkiau ją kaip reikiant. O Laima su ta idėja nuėjo pas merą. Jis, išgirdęs kainą, galima sakyti, išvijo lauk. Tąsyk viskas taip ir baigėsi. Prie šios temos grįžome kitais metais. Tada pokalbis jau buvo konstruktyvesnis, nebejuokavau. Sutarėme kainą ir pastačiau vytinę, nes savivaldybė norėjo ne paprasto laivo plaukioti Nevėžiu, o senovinio.

Statant pagal senąsias technologijas laivas niekada nebus visiškai sandarus – jis kažkiek leidžia vandenį, brinksta. Senovė yra senovė.

Todėl ir darėme pagal senąją technologiją. Dabar gailiuosi, kad taip dariau, nes yra daug šiuolaikinių, geresnių medžiagų. Statant pagal senąsias technologijas laivas niekada nebus visiškai sandarus – jis kažkiek leidžia vandenį, brinksta. Senovė yra senovė. Su pakulomis žaidžiau, o dabar yra įvairių hermetikų, kurie patvaresni. Antra vertus, gavęs užsakymą pastatyti senovinį laivą, šiuolaikinių medžiagų ir nerizikavau naudoti. Galvojau, kad dar prisidirbsiu, šiuolaikinių medžiagų įkišęs.

Kainą savivaldybėje pasakėte mažesnę?

– Taip, gerokai. Įvertinau tik medžiagas, kiek toks laivas gali kainuoti. O pastačiau be atlygio – norėjau kažką padovanoti miestui. Tai ir tapo mano dovana.

Iš kokio medžio yra pagaminta vytinė, ir kiek truko darbas?

– Vytinę stačiau maždaug keturis mėnesius, nes tuo metu turėjau kitą darbą ir prie laivo dirbau tik laisvu metu, dar padėjo Arnas Ribikauskas. Ji pagaminta iš pušies, sunaudojome apie 10 kubinių metrų medienos.

„Vėtra“ pagaminta iš pušies, jai sunaudota apie 10 kubinių metrų medienos.

Laivu rūpinasi Kėdainių kultūros centras, jis – jų žinioje. Kai „Vėtra“ jau buvo paruošta plaukti, kultūros centras pasiūlė ateiti dirbti. Tad dabar esu laivo kapitonas, plukdau žmones ir dar vedu edukacinius užsiėmimus-dirbtuves vaikams. Kalbant apie plaukimą, vienas jau nespėju, nes nemažai žmonių nori plaukti savaitgaliais. Laivavedžio pažymėjimą išsilaikė ir mano kolega iš Kėdainių kultūros centro Artūras Saja. Dabar aš jį dar mokau, nes reikia ir priprasti prie upės. Upė – ne ežeras, reikia nuolat stebėti srovę. Yra skirtumas.

O kaip jūs pats, į Kėdainius atvažiavęs iš pajūrio, prisijaukinote upę?

– Užgrūdino pirmasis mano statytas vikingų laivas. Jo vardas „Biesas“. Plaukiant juo mariose esame patekę į kelias audras. Tokias, kai vairas nukrenta. Tokie dalykai užgrūdina, išmoko nepanikuoti.

Nuotykį turėjome ir Juodkrantėje. Čia kasmet vyksta folk­loro festivalis, ir vienais metais paprašė paplukdyti jo dalyvius. Į Juodkrantę atplaukiau iš kitame marių krante esančios Drevernos – ten stovėjo laivas.

Pasirodė, kad Juodkrantės uostelyje kažkada buvęs restoranas, įbetonuoti poliai, vamzdžiai, kur buvo nupjauti, ir toje vietoje nepažymėta. Tad ir pasimovėm ant jų su „Biesu“. Teko greitai šokti į vandenį. Gerai, kad toje vietoje mariose gylio nebuvo. Radau žvejų valtelę, sulaipinau folkloristus ir grįžome į krantą. Laivą teko nukelti, jis prakiuro. Kitą dieną iš mamos atsivežiau keletą antklodžių, jomis užkišau skyles, dar įtiesiau plėvelę, pasiėmiau pompą, jei kartais antklodės su plėvele neišlaikytų ir skverbtųsi vanduo. O tada – visu greičiu į kitą krantą.

Vanduo – upė, jūra, marios – jums gyvenime, turbūt labai svarbūs?

– Man patinka būti ant vandens. Vandenyje ne. Tai dar nuo vaikystės, kai visas vasaras leisdavau šalia Palangos. Kiekvieną dieną prie jūros teko būti. Į jūrą iki šiol žiūrėti negaliu, nebent iš toli.

R. Valionio nuotraukos

Titulinė nuotrauka: „Vytinę stačiau maždaug keturis mėnesius“, – sako D. Petkevičius.

Panašios naujienos