„Vertimas šiek tiek primena detektyvo darbą“

Kai žavimės užsienio rašytojų kūriniais, ar dažnai pagalvojame apie žmones, kurių dėka tekstas tapo prieinamas skaitytojams – tiksliai ir įtaigiai suskambo lietuvių kalba? O ar žinojote, kad mažiausiai dešimtį Peterio Jameso, Johno Grishamo, Harlano Cobeno tri­lerių iš anglų kalbos į lietuvių išvertė kėdainietis? Kaip ir šūsnį literatūros klasikų, tokių kaip Johnas Steinbeckas, George‘as Orwellas ir kiti, kūrinių?

Tokiais knygų gerbėjus intriguojančiais klausimais prieš kurį laiką į kėdainiečius kreipėsi Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, kviesdama į susitikimą su vertėju Arvydu Malinausku. Nuo detektyvų iki klasikos – gausus ir įvairus jo išverstų knygų sąrašas, maloniai nustebinęs nemažai kėdainiečių, iki šiol pažinojusių šį visuomenišką, išmintingą, jautrų žmogų kaip evangelikų liuteronų bažnyčios pastorių, visuomet randantį kelią į žmonių širdis.

Pasirodo, jau daugiau kaip septyniolika metų, greta kitų pareigų, jis dirba kruopštų, ne tik talento, bet ir didelių intelektinių bei kūrybinių pastangų reikalaujantį vertėjo darbą. Tad praėjusio penktadienio vakarą bibliotekoje kalbėta apie literatūrą, jos poveikį, vertėjo darbo kasdienybę ir iššūkius. Šiomis temomis A. Malinauską kalbino literatūrologė, leidyklos „Jotema“, kuriai jis ir verčia įvairias knygas, projektų vadovė Gintarė Visockytė.

Vertimai – iš meilės knygoms

Pirmasis visus dominęs klausimas buvo apie skaitymą ir meilę knygoms. „Išmokau skaityti būdamas maždaug penkerių metų. Matydavau mamą, skaitančią prie neryškios stalinės lempos šviesos, o aš sėdėdavau šalia, žiūrėdavau į raides ir klausdavau – koks čia žodis?.. Man buvo labai įdomu. Mama išmokė mane raides dėlioti, tada išmokau skaityti. Mokykloje privalomosios literatūros nelabai mėgau. Ką pamėgau, tai Balio Sruogos „Dievų mišką“. Atsimenu, kad gavau už rašinį penketą ir dar mokytojos pagyrimą – šaunuolis, įvaldei stilių, artimą autoriui. Atsimenu, skaičiau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Skaičiau ilgai, knyga buvo sunki. O daugiau iš tų, privalomų perskaityti mokykloje, knygų neįstrigo. Mėgau Žiulį Verną, knygas apie indėnus, detektyvus“, – pasakojo Josvainių vidurinėje mokykloje mokęsis A. Malinauskas.

Prisimindamas savo, kaip vertėjo, kelio pradžią, pašnekovas pajuokavo, jog šį apsisprendimą paskatino trys egoistiški motyvai: noras pirmajam perskaityti kokią nors knygą originalo kalba ir išversti ją į lietuvių kalbą, mėgavimasis knygomis ir galimybė iš vertimų užsidirbti, prisidurti pragyvenimui. „Tuo metu knygomis mėgavausi. Nors yra buvęs periodas, kai knygų apskritai neskaičiau, nes galvojau, kad gyvenimas įdomesnis už knygas. Po to vėl sugrįžau prie knygų“, – pasakojo A. Malinauskas.

Vertėjas tarsi detektyvas

Su šypsena jis prisiminė pirmąsias savo išverstas knygas, kuomet jautėsi esąs labai svarbus ir kupinas pasididžiavimo, tačiau sulaukęs kritiškų pastabų suprato, jog tobulėti ribų nėra. „Nors būna sunku, bet aš mėgaujuosi tuo procesu. Vertimas man šiek tiek primena detektyvo darbą – sėdi ir narplioji prasmes, bandai išversti ne tik paraidžiui, bet ir išlaikyti tą patį „skonį“ anglų kalbos, perteikti jį lietuvių kalba“, – pasakojo vertėjas.

Beje, apie anglų kalbą – ši nebuvo tarp geriausiai įvaldytų dalykų mokykloje. „Anglų kalba man per daug nerūpėjo. O rusų kalbą mokėjau labai gerai. Anglų išmokau jau vėliau, grįžęs iš kariuomenės. Įstojau į kunigų seminariją, o Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete anglų kalbą dėstė amerikietė, kuri stengėsi mus išmokyti. Be to, imdavau iš bibliotekos literatūrą anglų kalba – teologinę, filosofinę, šiek tiek psichologijos knygų, ir skaitydavau, šalia pasidėjęs žodyną“, – štai toks, pasak pašnekovo, buvo jo tobulėjimo kelias.

Susidraugauja su knygų veikėjais

Daug pareigų turintis vyras sako, jog norint mėgautis vertimu reikia turėti laiko. „Geriausia verčiant nuo knygos per daug neatsitraukti. Versti priešokiais, tarp kitų darbų, yra labai sudėtinga. Tada nesimėgauju vertimu, jis tampa darbu. Visiškai kas kita, kai prie knygos prisėdi žinodamas, kad niekas netrukdys, visos mintys tuomet yra toje knygoje. Tokia įtraukianti knyga man buvo Johno Steinbecko romanas „Kelionės su Čarliu: ieškant Amerikos“. Gal dėl to, kad aš beveik bendraamžis su autoriumi, kai jis leidosi į kelią po Ameriką (praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje – aut. pastaba). Ir pats galvoju, kad būtų visai neblogai taip pakeliauti, kaip kad išsiruošė J. Steinbeckas. Važiuoji, dairaisi, susitinki su žmonėmis…“ – linksmai pasvajojo vertėjas.

Nors, pasak jo, vertėjas atlieka tarpininko vaidmenį tarp autoriaus ir skaitytojo, įsijautimas į knygoje aprašomus įvykius – neišvengiamas: „Tada net ir susidraugauji su knygų personažais ir pats tarsi gyveni, dalyvauji knygos įvykiuose. Man taip buvo verčiant dvi knygas: Thomo Keneally „Šindlerio sąrašą“ ir Amor Towles „Aristokratą Maskvoje“. Pastarojo romano herojus man buvo tapęs toks artimas, tarsi geras draugas. Kai knygą išverčiau, buvo labai gaila, kad ji baigėsi.“

Knygos žadina viltį

Thomo Keneally „Šindlerio sąrašas“, George‘o Orwello dienoraščiai, Judy Batalion „Dienos šviesa: nacistinių getų pasipriešinimo sąjūdyje kovojusių moterų nutylėta istorija“ – tai dramatiški, dokumentika pagrįsti grožinės literatūros kūriniai. Ar nebūna morališkai sunku tokias knygas versti? Ar nekyla pasipiktinimas, neviltis dėl to, kad mes, žmonės, leidžiame vėl kartotis karui ir paminti humanistines vertybes?

Lengvų atsakymų į šiuos klausimus negali būti, tad ir abiejų pašnekovų mintis lydėjo pauzės, o salė klausėsi sulaikiusi kvapą. Verta įsiklausyti: „Kai verčiau G. Orwello „Dienoraščius“, kuriuose aprašomi įvykiai prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu, buvo 2014 metai, įvyko Krymo okupacija. Būtent tokios mintys ir kilo – kaip viskas panašu ir kaip viskas kartojasi. Atrodo, žmogaus prigimtis nesikeičia… Ir turbūt teisus buvo tas, kurio žodžius galima rasti Biblijoje: nieko naujo nėra po saule… Ne, į neviltį manęs tai nestumia. Priešingai, pastebėjau, kad tai kaip tik palaiko viltį, neleidžia šviesai užgesti ir visiškai apimti tamsai. Nes matai, kad ir pačiais sunkiausiais laikmečiais, per karus, visada buvo ir yra žmonių, kurie toliau rizikuoja savo gyvybe padėdami kitiems, gindami savo Tėvynę, savo žemę, gėrį, tiesą. „Dienos šviesoje“ aprašomos tokios pačios kaip ir šių dienų mergaitės, moterys – ne kažkokios antžmogės, nusileidusios iš kito pasaulio. Tai žmonės, kurie tam tikroje situacijoje nesileido būti pavergti. Jos toliau kovojo už savo įsitikinimus, idealus, savo tautą. Pagrindinė mintis verčiant „Dienos šviesą“ man buvo tikriausiai ta, kad tai žmonių, kurie turėjo savigarbą, orumą, pavyzdys. Ko jau ko, o šito iš tos knygos tikrai galima išmokti. Knygos vis dėlto keičia žmones, mąstymą, požiūrį į daugelį dalykų, aišku, jeigu žmogus atviras tam, ką skaito.“

Titulinė nuotrauka: Apie vertimus, knygas ir literatūros svarbą vertėją Arvydą Malinauską kalbino leidyklos „Jotema“ projektų vadovė Gintarė Visockytė.