Vakaris Skibiniauskas: „Lenkijoje žaidėjai geriau pasiruošia fiziškai“

Peržiūra, draugiškos rungtynės, sutartis ir neseniai įvykęs debiutas rezervinėje komandoje. 17-metis kėdainietis Vakaris Skibinauskas patiko „Lechia Gdańsk“ klubui. Po kelerių metų jis tikisi žaisti pirmoje komandoje! Lietuvis „Bałtycki futbol“ portalui papasakojo apie tai, kaip jam sekasi Lenkijoje.

– Kelias savaites esi Lenkijoje, kokie tavo įspūdžiai?

– Į Lenkiją atvažiavau vasario pabaigoje. Deja, pabuvau vos kelias savaites, nes dėl Covid-19 buvau priverstas grįžti į Lietuvą. Į Gdanską grįžau liepos pradžioje. Čia jau esu daugiau kaip mėnuo. Įspūdžiai išties geri, puikios aukšto lygio treniruotės, didelė konkurencija ir žaidėjų lygis tikrai geras.

– Kaip atsitiko, jog tapai „Lechia” futbolininku?

– Buvau pakviestas į jų komandos peržiūrą, vieną savaitę treniravausi su savo bendraamžių komanda, sužaidžiau vienerias draugiškas rungtynes, treneriams palikau gerą įspūdį ir jie pasiūlė prisijungti prie šio klubo.

– Kaip atrodo Lenkijos futbolo lygis lyginant su Lietuva? Kokius skirtumus matai?

– Lietuvoje treniravausi su tikrai aukšto lygio komanda ir puikiais treneriais, todėl labai didelių skirtumų nėra. Manau, pagrindiniai skirtumai tarp Lietuvos ir Lenkijos yra fiziniai sugebėjimai. Lenkijoje žaidėjai geriau pasiruošia fiziškai ir dominuoja grubesnis žaidimo stilius.

– Komanda Lietuvoje buvo Kėdainių „Nevėžis”, taip?

– „Nevėžio“ futbolo klube žaidžiau iki šeštos klasės. Ten išmokau visų futbolo pradmenų, pasuoti, varytis, bet, ko gero, pagrindinis ir svarbiausias dalykas, jog ten pamilau futbolą. Visgi, manau, pagrindinius futbolo pagrindus įgijau Panevėžyje pas trenerius Virginijų Liubšį ir Darių Žindulį. Nuo šeštos klasės mokiausi Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje.

– Ar tu manai, kad Lietuvos futbolo akademijose yra žaidėjų, kuriuos verta stebėti? Gal galėtum įvardinti juos?

– Žinoma. Manau, Lietuvoje yra tikrai nemažai futbolo žaidėjų, kurie turi gerą potencialą, bet pavardėmis vardinti nenoriu.

– „Lechia“ yra žaidę du lietuviai: Donatas Kazlauskas ir Vytautas Andriuškevičius. Esi girdėjęs apie jų žaidimą Gdansko klube?

– Aš žinau, jog jie žaidė šitame klube, bet apie jų žaidimą jokių atsiliepimų nesu girdėjęs.

– Ar manai, jog po keleto metų tapsi pagrindinės „Lechia“ komandos nariu?

– Aš visada sau keliu aukščiausius tikslus ir tikiuosi, jog tapsiu vyrų „Lechia Gdańsk” komandos nariu.

– Papasakok truputį apie save kaip apie futbolininką, koks tavo žaidimo stilius?

– Esu atakuojančio tipo žaidėjas, žaidžiu dešiniu arba kairiu saugu. Visuomet bandau paaštrinti žaidimą, dažniau atiduodu rezultatyvius perdavimus nei mušu įvarčius.

– Kaip tavo šeima, draugai sureagavo, kad žaisi Lenkijoje? Esi dar jaunas ir vienas pats kitoje šalyje.

– Visi labai apsidžiaugė ir didžiavosi, jog žaisiu Lenkijoje. O kita šalis yra tikrai ne problema, svarbiausia siekti savo svajonių. Nuo šeštos klasės gyvenau savarankiškai Panevėžyje, todėl nėra sunku. Be to, komanda tikrai draugiška, todėl nesijaučiu vienišas.

– O komunikacija? Kokia kalba bendrauji su komandos draugais?

– Vieni kalba angliškai, o su kitais bandau kalbėti lenkiškai, kiek išeina, stengsiuosi išmokti lenkų kalbą.

– Kuo tu domiesi dar be futbolo?

– Labai daug laiko praleidžiu domėdamasis futbolu, bet domiuosi ir krepšiniu, laisvalaikiu žiūriu įvairius filmus bei serialus.

– Na, ir baigdamas, sveikinu su debiutu! Kokie įspūdžiai?

– Ačiū, jaučiuosi labai gerai. Nesitikėjau taip greitai pradėti žaisti už „Lechia Gdansk” rezervinę komandą, todėl labai džiugu. Gaila, jog nepavyko laimėti („Gedania Gdańsk” 4:2 „Lechia II”), bet manau, kad pergalės ateityje.

Rafał Kobza („Bałtycki futbol”)