Šiandienos jaunimui net sunku įsivaizduoti, kad už vėliavos iškėlimą gali būti pašalintas iš mokyklos. Tačiau praeities pamokos tai liudija – penki Akademijos moksleiviai: Jonas Burnys, Stasys Minkevičius, Aleksas Laniauskas, Laima Mackutė ir Ieva Nevardauskaitė 1956 metų Velykų rytą Akademijos parke esantį vandens bokštą papuošė Lietuvos trispalve. Toks jaunuolių elgesys buvo skubiai įvertintas – ketvertas, neturėjęs pilnametystės, pašalintas iš mokyklos, o aštuoniolikmetis J. Burnys, kaip organizatorius nuteistas kalėti.

Aleksas Laniauskas (dešinėje) pritarė asociacijos „Akademijos bendruomenė“ pirmininko Algimanto Paplausko iniciatyvai svarbų įvykį įamžinti atminimo lenta.

Aleksas Laniauskas (dešinėje) pritarė asociacijos „Akademijos bendruomenė“ pirmininko Algimanto Paplausko iniciatyvai svarbų įvykį įamžinti atminimo lenta.

Toks faktas gerai žinomas akademiškiams. Šio miestelio bendruomenės vadovai ėmėsi iniciatyvos įamžinti kai kam skaudžiai pasibaigusią pamoką. Asociacijos „Akademijos bendruomenė“ pirmininkas Algimantas Paplauskas kreipėsi į savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiąją specialistę Margaritą Rukšienę, ar būtų galima kitąmet minint šio įvykio 60-etį prie vandens bokšto pritvirtinti atminimo lentą.

Dėl šio klausimo Kėdainių rajono savivaldybėje lankėsi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė ir dar trys darbuotojai.

Buvo kalbama, kaip teisingai ir nepažeidžiant įstatymų suskubti įamžinti praeitį. Paaiškėjo, kad visi geri norai gali atsimušti į labai žemišką dalyką – nėra aiškus minėto vandens bokšto savininaks, o norint šį statinį paskelbti bešeimininkiu ir perduoti savivaldybės žinion, gali tekti laukti apie pusantrų metų. Nutarta aiškintis situaciją.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė (dešinėje) sveikina kėdainiečių iniciatyvas įamžinti svarbius istorinius įvykius.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė (dešinėje) sveikina kėdainiečių iniciatyvas įamžinti svarbius istorinius įvykius.

Rajono meras Saulius Grinkevičius pasinaudojęs proga susitikti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktore Gintare Jakuboniene, klausė jos patarimų, kaip būtų galima plačiau skleisti žinią apie Ruseinių kaimo tragediją, kai prieš 70 metų vienoje sodyboje buvo nužudyta kone pusė kaimo gyventojų. „labai gaila, tačiau daugybė žmonių dar nežino daugybės mūsų istorijos skaudžių faktų. Mes turime kalbėti ir priminti savo tautos praeitį ir ypač akcentuoti laisvės kainos pamokas. Būtų labai gerai, jei Ruseinių kaimo tragediją žinotų ne tik Josvainių seniūnijos gyventojai ir keletas kėdainiečių, bet kuo platesnė visuomenė. Gal Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras galėtų padėti rasti lėšų sutvarkyti privažiavimą iki tragedijos vietos ir paminklo? Būtų labai gerai, jei sutartume dėl bendradarbiavimo ir pagalbos vieni kitiems“, – svarstė S. Grinkevičius.

Gintarė Jakubonienė tikrai pažadėjo visapusišką pagalbą, kiek tik centras galės suteikti. Direktorės manymu, lietuviai turi aktyviau įamžinti laisvės kovų vietas: „Turime visas galimybes padėti statyti informacinius stendus ir rodykles. Reikia pripažinti, kad tik patys galime atkreipti dėmesį į skaudžiausius istorijos momentus“, – teigė G. Jakubonienė.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.