Tarp geriausių šalies šienpjovių – ir Kėdainių krašto atstovai

Rugpjūčio 5 dieną, Rupkalvių kaime, Šilutės rajone įvyko vienas originaliausių vasaros renginių – Nacionalinis Šienpjovių čempionatas, kuriame jėgas išbandė ir Kėdainių krašto atstovai. Čia išrinkti Metų šienpjoviai, dalgiu šienaujantys greičiausiai ir kokybiškiausiai. Nors nugalėtojais netapo, bet keturiose nominacijose mūsų kraštiečiai buvo įvertinti.

Daugiausiai intrigų kėlusi „Metų šienpjovio“ titulą laimėjo vietinis, šilutiškis, Arūnas Kakta, įveikęs savo komandos draugą Kozmą Auškalnį, geriausiuoju buvusį du metus iš eilės. „Metų šienpjovės“ titulą vėl iškovojo po metų pertraukos į varžytuves grįžusi kretingiškė Dovilė Staponkienė.

Kėdainiečiai ir varžėsi, ir vertino

Elena Purauskienė, Vainotiškių bendruomenės atstovė, pradedančio šienpjovio (-ės) varžytuvėse, nominacijoje „Dalgio debiutas“ užėmė II vietą.

Alfonsas Maniokas, Vainotiškių bendruomenės atstovas, buvo apdovanotas nominacijoje „Metų patirtis“.  Alfonsas šią nominaciją iš Nacionalinio šienpjovių čempionato parsiveža jau antrą kartą iš eilės. Jis buvo vyriausias čempionato dalyvis (81-eri). Jauniausiam dalyvavusiam šienpjoviui – 22-eji.

Vytautas Braciška iš Šlapaberžės ir Žygimantas Jėcka iš Vainotiškių dalyvavo komandinėje rungtyje ir buvo įvertinti kaip kokybiškiausiai pradalgę nušienavusi komanda. Vyrai buvo nominuoti varžytuvėse „Kokybė garantuota“ ir užėmė III vietą.

Šiais metais į Šienpjovių čempionatą vyko ne tik šienpjoviai, palyda, bet ir šienpjovių vertintojos. Nacionaliniame čempionate teisėjavo vainotiškietės Sigutė Pareigienė, Audra Skirkienė ir Elena Maniokienė.

Čempionate susirungė daugiau nei 30 vyrų ir 10 moterų

Su dalgiais į Rupkalvių kaimą susirinko beveik 50 čempionato dalyvių iš Šilutės, Plungės, Klaipėdos, Kauno, Alytaus, Šiaulių, Vilniaus ir kitų rajonų, juos atlydėjo aistringos palaikymo komandos.

Ypač gausus būrys atvyko iš Kėdainių – beveik pilnas autobusas šienpjovių ir juos palaikančiųjų.

Geros nuotaikos nestokojanti dzūkų komanda „Švendubrė“ šiemet ir vėl visus stebino ypatingu dėmesiu savo aprangai ir autentiškoms detalėms – pavyzdžiui, komanda varžybose rungtyniavo pasipuošę vyžomis.

„Labai džiaugiamės, kad Šienpjovių čempionatas subūrė tokį didžiulį gerbėjų ratą, kuris kasmet vis auga. Jame buvo ir tikrų šio amato profesionalų, ir visiškai naujokų, dalgius rankose laikiusių pirmą kartą.

„Metų šienpjovio“ rungtyje intriga išliko iki pat paskutinių akimirkų, visi susirinkusieji nekantravo ar geriausiojo titulas atiteks į tas pačias rankas trečius metus iš eilės.

Garbinga ir atkakli kova vyko visose varžytuvėse, dalyviai į rungtis žiūri tikrai rimtai ir azartiškai.

Vienas laukiamiausių čempionato akcentų – dalyvius vienijanti draugiška šienpjovių pradalgė, kuri susirinkusiems parodo senosios šienapjūtės fragmentą. Joje šiemet sudalyvavo net 44 šienpjoviai“, – pasakoja Nacionalinio šienavimo čempionato iniciatorius, gamtininkas Žymantas Morkvėnas.

Čempionatas vyko meldinės nendrinukės perimvietėse

Kaip teigia čempionatą organizuojančio Baltijos aplinkos forumo vadovas, gamtininkas Žymantas Morkvėnas, šis unikalus ir rekordus mušantis renginys vyksta Nemuno deltoje dėl dviejų priežasčių. Pirma, Nemuno deltos ir Pamario kraštas garsus savita pievininkų kultūra, susiformavusi dėl gamtinių sąlygų – reguliarių potvynių ir Nemuno užliejamų pievų. Dėl potvynio atnešamų natūralių trąšų pievos buvo itin derlingos: šieno derlius buvo nuimamas 3 kartus per metus, ir šienpjoviai čia pasižymėjo ypatingu šio amato meistriškumu.

„Antra, šiose pievose klestėjo ir tebeklesti gausybė paukščių – jų gausa neatsiejama nuo regione praktikuotos šienavimo dalgiu tradicijos, padėjusios išsaugoti paukščių įvairovę. Nemuno deltos pievos yra rečiausio Europos giesmininko – meldinės nendrinukės – perimvietės. Šiemet šienpjoviai ir patys turėjo galimybę šienauti lauke, kuriame saugant šiuose retus paukščius, žolė nešienauta nuo pavasario. Šioje rungtyje dalyvavau ir pats – prakaitas žliaugė“, – pasakoja Ž. Morkvėnas.

Jo teigimu, šienpjovių čempionatas ne tik prikelia užmarštin išeinantį kultūrinį paveldą. Tuo pačiu jis informuoja ūkininkus ir visuomenę apie ūkininkavimą santarvėje su gamta bei nykstančių rūšių apsaugos būtinybę.