Švariai sugrota – šie žodžiai vis lindėjo mano galvoje, prieš rašant apie josvainiškės Rimos Ribačiauskaitės-Atkucevičienės pirmosios poezijos knygos ,,Tai, ką norėjau pasakyti…” pristatymą. Panašiai jau beveik prieš dvejus metus vyko ir jos pirmasis kūrybos vakaras tame pačiame Josvainių kultūros centre, tik dabartinis renginys, manyčiau, virtuoziškesnis.

Dabar beveik nebūna knygos pristatymų, kur kalbėtų koks nors skaitytojas-kritikas, kur autoriui būtų užduodama klausimų, dalijamasi savo nuomonėmis. Dabar viskas vyksta gražiai: muzika, dainos, eilėraščių skaitymai, patosas, sveikinimai, dėkojimai. Josvainiuose vis dėlto tai buvo aukščiausio lygio. Ansamblio „Sonata“, kurioje Rima dalyvauja jau 25-erius metus, dainos, jos narių pasirinktų Rimos eilių skaitymas. Kėdainietės Marijos Burneikienės tapybos darbų paroda, kaip Marija išsitarė, ,,mane sušaudytų, aš taip gerai nepakabinčiau”. Beje, Marija ir iliustravo šią pirmąją Rimos knygą. Rimos sūnaus Simono, sakyčiau, racio­nalių eilėraščių deklamavimas: ,,Jausmai vis keičias / Išlieka tik stebėtojas…” Na, o antroje dalyje tiesiog smaguriavomės Jono Stankevičiaus ir Edvino Šablevičiaus grojimu ir saksofonu, ir klavišiniais, ir smuiku… Jie tarsi antrino pačios Rimos energijai. Taigi iš tiesų švariai, energingai, gal net neįtikėtinai sugrota.

Gyvenu labai gražioj vietoj, prie Šušvės. Labiausiai iš tikrųjų mane įkvepia gamta, ja labai žaviuosi, ją myliu. Eini, pamatai kažką, tiesiog iš karto galvoji: kažkas turi iš to išeiti, kažką turi sukurti…

O dabar paklausysime pačios Rimos Atkucevičienės, ne, kol kas ne eilėraščių.

,,Šiandien tikriausiai neatsitiktinai stoviu čia, taip arti gražaus medinio namo, kuris yra už Josvainių kultūros centro. Stebuklingai išlikęs, į kurį prieš 54 metus įžengiau su savo tėveliais ir likau gyventi pačiame gražiausiame miestelyje. Šalia stovėjo gražuolė Josvainių bažnyčia, beveik kieme buvo mano mokykla […]. Šioje knygoje yra prisiminimai, jaunystės proveržiai, meilė, išgyvenimai, nusivylimai. Keistas jausmas, kad visa tai telpa rankose”, – taip ji kalbėjo, renginyje pristatydama savo knygą. Vos ištaikiau keletą minučių pokalbiui.

– Ar kas padėjo Jums išleisti knygą, nes prieš gerus metus sakėte, kad nėra lėšų?

– Man labai padėjo Živilė Būdienė, ji dirba Josvainių socialiniame centre, o dainuoja mūsų ansamblyje ,,Sonata”. Jai tai kainavo labai daug veiklos ir kantrybės. Džiaugiuosi, kad Živilė surado rėmėjų ir knygos dailininkę Mariją Burneikienę. Ji pasiėmė visus leidybos rūpesčius, kadangi aš turiu asmeninių problemų. Ji tikra knygos krikštamotė.

– Ar knyga sudaryta iš per visą gyvenimą rašytų eilėraščių?

– Šita kūryba – nuo pirmojo eilėraščio, įdėto į internetinius puslapius. Savo jaunystės kūrybos nedėjau, ji jaunatviška, vaikiška. Surinkau į knygą apie trejų metų kūrinius.

– Gal tik prieš trejus metus pradėjote taip intensyviai kurti?

– Net pati stebėjausi: negalėjau sustoti, rašiau, rašiau ir rašiau. Sakau, gal man kažkas negerai, anksčiau taip nesu rašiusi, na, turėjau eilėraštukų, dalyvavau literatų būreliuose, bet dabar pradėjau tokią intensyvią kūrybą. Kaip Žemaitė, nes man 58 metai.

– Ar tilpo visi numatyti eilėraščiai?

– Liko dar už borto, planuoju antrą knygą. Šitą, ko gero, jau išleisiu savo lėšom.

– Iš kur Jums ateina įkvėpimas?

– Gyvenu labai gražioj vietoj, prie Šušvės. Labiausiai iš tikrųjų mane įkvepia gamta, ja labai žaviuosi, ją myliu. Eini, pamatai kažką, tiesiog iš karto galvoji: kažkas turi iš to išeiti, kažką turi sukurti…


Fragmentai iš eilėraščių

Tavo žodžiai nebuvo vėjas, mama…

* *
Džiaugsmo dygsniais
diena
Siuvinėta,
Ir artumas dangaus
Vandeny atsispindi.

* *
Verpia šviesą pavasaris,
Verpia…

* *
Kai Mėnulio
Vaikai,
Susėdę
Ant balto
Lelijos
Žiedo,
Nepražydusiam vyšnių
Sode
Saugos miegančio
Paukščio sparną […]

* *
Suskilo saulė, išsibarstė
Į milijoną rudenio spalvų [ …]


– O jausmai? Pavydas, pyktis…

– Nejaučiu nei pavydo, nei pykčio, kartais tik nerimą…

– Sūnus irgi eina Jūsų pėdomis?

– Jis irgi kūrybingas, labai domisi įvairiais psichologiniais, netradiciniais dalykais. Gyvena su mumis Josvainiuose, dirba. Simonas rašo gal penkerius ar šešerius metus. Jis labiau repuoja.

O dabar, kaip pasakytų J. Tumas-Vaižgantas, keletas deimančiukų, kurių gali rasti turbūt beveik kiekviename Rimos Atkucevičienės knygos puslapyje. Jie lyg gemalas, iš kurių gali išaugti bet kas. Rima išaugino tai, kas knygoje… Kaip sakė renginyje dalyvavęs ,,Varsnos” literatų klubo pirmininkas Jonas Stankevičius (muzikanto Jono tėvas), ką reiškia vien eilėraščio pavadinimas ,,Atidėtos ašaros” – tai jau visas eilėraštis.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.