„Jo vardas Emanuelis – Dievas su mumis“, – sakoma Šventojo Rašto ištraukoje. Šventų Kalėdų proga linkiu, jog kartu su kėdainiečiais išliktų Dievas. Linkiu, kad tai nebūtų vienadienis Viešpaties užgimimas, kad jis atnaujintų kiekvieno mūsų širdis, kuriose ir ateinančius metus išlaikytume Dievą. Tegul Viešpats jus saugo ir suteikia daugiau ramybės, džiaugsmo, tikėjimo“, – Šv. Kalėdų proga sveikina Kėdainių dekanato dekanas, šv. Juozapo parapijos klebonas Norbertas Martinkus.


Lygybės ženklas

– Ką artėjant svarbiausioms metų šventėms turėtų nuveikti ir tikintis, ir netikintis žmogus?

– Kiekvienas žmogus, tikintis ar netikintis, švenčia Kalėdas, Velykas ir kitas šventes. Tik tikinčiajam galbūt aiškiau, kad šventos Kalėdos yra Viešpaties gimimas. Adventas – laukimo laikotarpis, kuomet turime atlikti tam tikras pareigas, įsipareigojimus.

Šiandien pasaulyje ir Popiežius, ir visuotinė bažnyčia, ir verslininkai stato tą pačią Kristaus gimimo prakartėlę, taip visam pasauliui parodydami Viešpaties gimimo iškilmę. Taip nepraktikuojančius, netikinčius į šventinį šurmulį įsuka verslas. Nepaisant to, manau, kad jiems Kalėdų laukimas yra toks pat džiaugsmingas, tik galbūt šie žmonės neturi svarbiausio pagrindo – tikėjimo.

Esu įsitikinęs, jog šiandien taip pat vienas iš svarbesnių dalykų, kuriuos turėtų nuveikti bet koks žmogus prieš Kalėdas, tai pasidžiaugti besibaigiančiais metais, aplankyti artimuosius, parašyti sveikinimus ir pasirūpinti mažomis dovanėlėmis.

Viena vertus, tikintieji žino, kas yra Kalėdos ir kokia jų reikšmė, kita vertus, netikintieji tai gali atrasti.

Iš savo patirties pastebėjau, kad vieni daugiau, kiti mažiau, bet kasmet švenčia Kalėdas. Per šias šventes labai daug žmonių ateina į bažnyčią, laužo kalėdaitį su artimaisiais, dalinasi su bendruomene. Todėl tarp tikėjimo ir netikėjimo, kalbant apie Kalėdų šventę, galime dėti lygybės ženklą.


Pasidėti pliusiuką

– Tai vis tik kam prieš Kalėdas reikėtų teikti pirmenybę?

– Manau, kad prieš visas šventes – Kalėdas, Velykas, valstybines ir asmenines, kiekvienas išgyvename pasiruošimo laikotarpį. Tad dvasinis apsivalymas, susitaikymas su Dievu turi tęstis nuolatos. Tai neturėtų būti tik proginis iškilmingas kalėdinis ar velykinis susitikimas su Viešpačiu. Aišku, norėtųsi, kad nors prieš šventes darytume tuos žingsnius, nes mūsų santykis su Dievu yra pats svarbiausias, jį turime palaikyti, puoselėti, o ne apie tai prisiminti tik kartą per metus. Tarsi pasidėti pliusiuką.

Todėl tarp tikėjimo ir netikėjimo, kalbant apie Kalėdų šventę, galime dėti lygybės ženklą.

Tik tada tikėjimas įgauna prasmę, kai mes jame nuolat augame. Jeigu kas mėnesį einame išpažinties, tada, manau, šventinis periodas tampa kasdienybe ir dar vienu džiaugsmingu mūsų dvasinio ūgtelėjimo šuoliu. Tai padariau, išpažinau, džiaugiuosi, dalinuosi su jumis.

Kitas dalykas, jeigu mes nepasiruoštume šventėms, tai negalėtume dvasiškai pasidalinti džiaugsmu, negalėtume vienas į kitą pasižiūrėti, būtų sunku pasveikinti kitą ir atrasti esminius dalykus.

Tai pats svarbiausias dalykas, kodėl savyje turime ieškoti atsakymų, ką aš padariau, ką pakeičiau, kaip turiu būti dalimi šio pasaulio.

Žinoma, šiuo laikotarpiu materialinės dovanėlės tampa mažu šiltu maloniu dalykėliu, kuris pradžiugina, stiprina draugystę, bičiulystę su giminėmis, artimaisiais, draugais, kolegomis.


Prasideda malda

– Galbūt prieš šventes užtenka daugiau laiko apmąstymams ir maldai skirti namuose, o tam visai nebūtina eiti į bažnyčią?

– Perfrazuosiu – jeigu sergate, ar būtina eiti pas daktarą? Juk galite savarankiškai gydytis namuose, ligą sau diagnozuoti panaršius internete arba pažiūrėjus televizijos laidą su gydytoju Unikausku.

Taip ir su malda namuose. Žinoma, galima ir reikia pasimelsti neišeinant iš namų, tačiau juk norime švęsti su artimaisiais, draugų rate, bendruomene, o kokia religinė šventė, kurios nepradedi su Viešpačiu maldoje? Vienas iš pagrindinių akcentų yra ateiti į bažnyčią, pasimelsti, pasiruošti, priimti Kristų, pasidalinti namuose.

Kiekviena, net ir eilinė, paprasta šventė, ypač bažnyčioje, prasideda malda už mirusius, prašome Dievo palaimos gyvenantiems santuokoje, prašome, kad suteiktų sakramentus.

Todėl, manau, kad pradėkime švęsti nuo bažnyčioje esančio Dievo. Per Advento laikotarpį atgaivinę savo dvasią, kad per Kalėdas galėtume priimti Kristų, susirinkime bendrai maldai, o po to švęskime drauge su artimaisiais.

– Ar jūsų neerzina ir nepykdo kalėdinis šurmulys, prasidedantis iškart po Vėlinių?

– Nesu irzlus (juokiasi). Pripratau prie tokių dalykų. Žinoma, dauguma blogai vertina tą prieššventinį šurmulį, kad Advento metu tokia erzelynė. Bet pažiūrėkite – ir pats Adventas ateina su liepsnele, kai kiekvieną savaitgalį vis uždegama viena žvakele daugiau. Šiuo metu kiekvienuose namuose būna daugiau šviesos ir šilumos, tai – džiugus, išlaikytas Viešpaties gimimo laukimas. Mane dar vis sugeba nustebinti kokios nors naujovės visko perpildytame pasaulyje.


Šviesa tamsoje

– Lankote kėdainiečius, kokius matote pokyčius jų gyvenime?

– Vienas stengiasi, todėl jo gyvenimas šviesėja. Kitas nelaimingas, sprendžia savo bėdas. Matau, daug pavargusių žmonių, kurie skundžiasi sunkiu gyvenimu. Vieni tikri bėdžiai, kiti dejuoja iš inercijos. Trečius įkvepia šalia esantis geras pavyzdys arba noras kabintis į gyvenimą.

Viskas priklauso nuo pačio žmogaus, jo tikėjimo, pastangų. Džiaugiuosi, jeigu žmogui gyvenimas gerėja, ir labai sunku matyti vargstančius.

– Kas jums teikia džiaugsmo prieš Kalėdas?

– Mane džiugina, kad tame rūškaname ir darganotame ore, tamsiame laikotarpyje būna daug švieselių, šurmulio, blizgesio, spalvų. Visa tai suteikia jaukumos ir šilumos. Žinoma, nors visko galbūt ir per daug, perkrauta, tačiau iš kitos pusės, tai tamsos metu suteikia šviesos, laukimo džiugesio.

Kitas dalykas, kad tuo metu žmonės pradeda susimąstyti apie Kalėdų prasmę, besibaigiančius metus, kaip juos ramiai, nuoširdžiai, tyra širdimi užbaigti padėkojant Dievui ir kaip toliau tęsti savo gyvenimą. Tai – pradžia ir pabaiga.

Vaikystė ir dovanos

– Kokios buvo vaikystės Kalėdos?

– Žinoma, kai buvau vaikas, tikrai tikėjau Kalėdų Seneliu. Prieš Kūčių dieną su broliu puošdavome iš miško parneštą eglutę. Mama ruošdavo dvylika patiekalų. Per Kūčių vakarienę susėdę prie stalo lauždavome kalėdaitį, linkėdavome ramybės, sėkmės, sveikatos, Dievo palaimos. Kalėdų rytą eidavome į bažnyčią. Tai išlikę mano širdy iki šios dienos.

– Ką Jūs pats dovanojate artimiesiems?

– Visada prieš šventes stengiuosi aplankyti artimuosius, draugus, kolegas. Kaskart, įteikdamas dovanėlės su kalėdaičiais ir palinkėdamas ramybės, palaimos, džiaugsmo, juos stengiuosi pasveikinti gyvai. Šių švenčių metų man dovana yra buvimas su širdžiai mielais žmonėmis.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.