Stebinanti egzotiškoji Kinija

Ar gali Kėdainių kraštas sudominti kinų investuotojus, ieškančius kelių į Europos rinkas? Ar mūsų krašte yra gaminami produktai, kurie galėtų būti paklausūs daugiamilijoninėje šalyje? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo padažų ir pagardų gamintojos UAB „Daumantai LT“ atstovai dalyvavę Kinijoje, Šanchajaus mieste surengtoje maisto produktų parodoje.

Abu „Daumantai LT“ delegacijos atstovai – Algis Kairys bei Domas Grinkevičius – iš parodos Kinijoje grįžo nenusivylę – buvo ne tik užmegzti nauji kontaktai, bet ir pasisemta naujų, inovatyvių idėjų, kurios bus pritaikytos naujų produktų gamyboje. Taigi, kokius padažus kinai mėgsta labiausiai, o kokie, tokie įprasti mūsų stalui, kinų yra nelabai mėgiami?

Majonezai nėra populiarūs

„Kinijoje lankytis teko ne vieną kartą. Prieš penkerius metus, kartu su Europos Sąjungos 25 verslo įmonėmis, važiavome tik susipažinti su rinka. Tada aiškiau pasidarė, kas kinams yra įdomu, – pasakojimą pradėjo A. Kairys. – Nes, pavyzdžiui, Kinijoje iki šiol nėra populiarūs majonezai. Tačiau kiniečius domina pomidorų padažai, ypač didelio susidomėjimo sulaukia ir ekologiška mūsų produkcija. Kinijoje tarpusavyje konkuruoja tik kinietiška produkcija, tad kitų šalių gaminiai yra savotiška egzotika, kuria ypač domimasi“, – pasakojo A. Kairys.

Nepaisant skeptiško kinų požiūrio į majonezą, Šanchajuje vykusioje parodoje „Daumantai LT“ delegacija pristatė „Mango majo“ majonezą bei majonezinius padažus, taip pat kinams artimus, saldžiai aštrius bei pomidorų padažus. Pasak A. Kairio, kinams ypač patiko ekologiškas pomidorų padažas, kuris yra neutralaus skonio. Vėliau šios šalies gyventojai į padažą gali prisidėti įvairių, pačių mėgiamų prieskonių. Kinus ypač domina ir ekologinė produkcija, todėl tokio pobūdžio produkcija jiems yra labai įdomi.

Eksportuoja tris produktus

„Susidomėjimo sulaukė ne tik mūsų pristatoma produkcija, bet ir mūsų šalis. Mūsų žiniomis, parodoje daugiau lietuvių įmonių nedalyvavo, tad sulaukėme dėmesio ir iš vietinės žiniasklaidos“, – pasakojo A. Kairys.

Kinijoje lietuvaičių stendą aplankė nemažai žmonių, jiems buvo organizuojamos produktų degustacijos.

Tik po kelių mėnesių paaiškės, ar bus užmegzti bendradarbiavimo saitai – pasak A. Kairio, Kinijos rinka yra labai įdomi, mat šioje šalyje yra visiškai kitoks kapitalizmas nei mums įprastas. Šios šalies rinka yra auganti, kasmet auga žmonių perkamoji galia, tad žmonės vis dažniau domisi įvairiais, atvežtiniais produktais.

Tiesa, jau dabar „Daumantai LT“ produkcija yra prekiaujama internetinėje Kinijos svetainėje. Kiniečiai gali įsigyti trijų rūšių produkcijos: „Mango majo“ majonezo, „Tradicinio“ kečupo bei „Karališko“ pomidorų padažo. Pasak pašnekovo, kinai vertina europietišką produkciją už jos kokybiškumą ir gerumą. Tiesa, įsilieti į Kinijos rinką yra labai sudėtinga.

A. Kairys jau yra sukūręs gaminių, pritaikytų Azijos rinkai: be minėto majonezo „Mango majo“, yra sukurtas ir majonezas su kokosiniu pienu. Kinijos rinkai pritaikyti padažai būtų gaminami su įvairiais prieskoniais, su ženšeniu ar imbieru.

Tolsta nuo tradicijų

D. Grinkevičius antrino kolegai teigdamas, kad „Daumantai LT“ stendas sulaukė nemenko lankytojų dėmesio. Be to, gana pozityviai nuteikia ir vykdoma prekyba internetinėje erdvėje. „Taigi, planuojame ir toliau vežti „Daumantai LT“ gaminius. Kinai vis labiau žiūri į Europos pusę, domisi, ką mes valgome ir nori prisiartinti prie mūsų“, – sakė D. Grinkevičius. Jam pritarė ir kolega A. Kairys, teigdamas, kad kinų virtuvė po truputį tampa vis europietiškenė, miestuose atsiranda vis daugiau Vakarų Europoje populiarių maisto restoranų, tokių kaip „MC Donald‘s“ ir kiti. Juose labiausiai mėgsta lankytis vietos jaunimas.

Kokia vis dėlto ta tolimoji Kinija?

Kiek kinai vidutiniškai uždirba?

D. Grinkevičius: „Kinų šeimos gyvena kukliai – nors jokių kinų šeimų ir neaplankėme, tačiau vertėja, kuri buvo su mumis, truputį papasakojo apie kinų šeimų gyvenimą. Šeimos glaudžiasi labai mažuose plotuose. Pavyzdžiui, mūsų vertėjos draugė pasakojo, kad prieš parodą išsinuomojo 16 kv. metrų butą už 2500 juanių, tai yra apie 300 eurų.“

A. Kairys: „Tokį butą jau galima pavadinti neblogu, mat žmonės glaudžiasi ir 15, netgi 10 kv. metrų butukuose. Vidutinis kino atlyginimas siekia 5 tūkst., o geras – 10 tūkst. juanių. Tai atitinkamai yra maždaug 700 eurų ir 1400 eurų. O juk tai – didžiulio miesto gyventojo mėnesio pajamos.“

D. G.: „Kinas kas mėnesį vien buto išlaikymui turi išleisti apie 3-4 tūkst. juanių. O kur dar maistas ir kitos išlaidos. Nors maistas, palyginti, yra nebrangus. Pavyzdžiui, trise mes sočiai pavakarieniavome vos už 30 eurų.“

Gatvės maisto kultūra

A. K.: „Mano nuomone, ji po truputį nyksta. Kinijoje lankiausi antrą kartą ir man susidarė įspūdis, kad Šanchajuje vis mažėja tų gatvelių, kurios yra tikrai kiniškos – su kavinukėmis, staliukais, nebrangiu skaniu maistu. Tačiau labai daugėja europinių maitinimo įstaigų, o miestas tampa panašus į Europos miestą. Tas autentiškumas po truputį nyksta. Šanchajus – didžiulis miestas (jame gyvena 23 milijonai gyventojų, o su priemiesčiais – net 30 milijonų) ir jis tikrai neatspindi likusios Kinijos vaizdo. Šanchajus yra labai jaunas miestas, vidutinis gyventojų amžius siekia 25 metus. Senukų, pensininkų matėme vos kelis kartus, visą laiką mus supo jauni žmonės. Pastarieji buvo nuolat įnikę į savo išmaniuosius aparatus – filmus žiūri, šnekasi tarpusavyje. Tačiau pats miestas man pasirodė gana erdvus, nors atrodytų, kad kiniečiai turėtų trintis šonais. Tačiau per piko valandas žmonių žymiai pagausėja. Metro irgi didžiuliai – pavyzdžiui, viena metro stotis turi net iki 20 išėjimų! Be to, gatvėse ne visur rasi angliškų užrašų, daug kur yra tiesiog hieroglifai.“

Bendravimo kultūra

A. K.: „Prisimenu, kai prieš kelerius metus pirmą kartą teko lankytis Kinijoje, net mokinukės prie mūsų buvo pristojusios, nes norėjo fotografuotis su mumis! Pasirodo, jos buvo iš kitos Kinijos provincijos į Šanchajų atvykusios turistės. Galbūt kitose Kinijos vietose gyvenantieji apskritai nemato užsieniečių, baltųjų, todėl mes joms ir buvome įdomūs? O dabar, parodoje, irgi atsirado norinčiųjų su manimi nusifotografuoti. Tiesa, priešiškumo iš kinų pusės tikrai nebuvo, pasipūtėliškumo – irgi.“

D. G.: „Kinai angliškai nekalba, tas, tiesa, sudarė kliūčių bendravimui.“

A. K.: „Taip. Net oro uostuose buvo sunku susišnekėti angliškai. Kelių ten dirbančių merginų klausiau elementarių dalykų, bet jos negalo man atsakyti.“

Bendrovės „Daumantai LT“ atstovus nustebino, kad dar labai mažai kinų kalba angliškai.

Keliavimas ir paklydimai

D. G.: „Šanchajuje gana lengva orientuotis. Vieną kartą išsiaiškinus kelią, vėliau jau žinosi, kur eiti. Patogu keliauti metro, kuris yra labai pigus – žmogui bilietas kainuoja 0,5 Eur. Metro atvažiuoja laiku, yra švarus, tvarkingas, nėra chaoso, kaip, pavyzdžiui, kituose Europos miestuose.“

Maisto atradimai

D. G.: „Restorane teko paragauti šilkverpių lervų – atnešė jų visą lėkštę. Jie, beje, man pasirodė visai skanūs. Skonis? Išorė traški, o viduje buvo tarsi riebalų ir baltymų mišinys. Taigi, priminė pašteto skonį.“

A. K.: „Viename restorane valgiau anties snapą, anties koją su nagais sukapotą, ten pat buvo galima paragauti ir paukščių kaklų. Anties snapas buvo ištroškintas, paruoštas valgymui. Skonis man pasirodė savotiškas, buvo daug kremzlių. Bet patiektas su skaniais padažais. Kaip tie padažai gaminami? Pirmiausiai vanduo sumaišomas su krakmolu, o vėliau į jį dedami įvairūs prieskoniai. Pilama sojos, ryžių acto, sezamo aliejaus… Dedamos ir daržovės – morkos, svogūnai, česnakai. Pasigedau daugiau pomidorų padažų, nes šis, mano nuomone, visur tiktų. Taip pat pastebėjome, kad daržovės labai įdomiai tiekiamos – pas mus, europietiškuose viešbučiuose, jos patiekiamos supjaustytos gabalėliais, bet Šanchajuje padėtos vos kelios smulkiai sutarkuotų daržovių lėkštutės. Daržoves į savo lėkštes kinai dedasi šaukšteliais!“

D. G.: „Ten pilna įvairių, mums egzotiškai atrodančių maisto produktų: šunienos, vabzdžių.“

A. K.: „Manau, jie valgo viską – ir avieną, ir kiaulieną, ir paukštieną. Gausu ir miltinių patiekalų, makaronų. Pastarieji yra labai populiarūs – jaunimas vietoj kavos puodelių nešiojasi indelius su makaronais. Keliose vietose, mačiau, stovėjo karšto vandens aparatai, skirti tiems makaronams užpilti. Žmonės nusiperka pakuotę, nusiplėšia dangtelį, užsipila karštu vandeniu ir valgo tiesiog gatvėje.“

Ne vegetarai

A. K.: „Jie labai mėgsta mėsą, nors ir vegetariškų patiekalų maitinimosi įstaigų meniu yra. Kinai taip pat mėgsta valgyti soją, tofu. Kadangi prie patiekalų daug padažų nepatiekiama, juos netgi teko su savimi nešiotis. Nes kartais man skonio pritrūkdavo (nusijuokia). Kinų labiausiai mėgiami ryžių acto, žuvies padažai, taip pat aštrūs aliejai. Soja tikrai nėra tarp dažniausiai vartojamųjų pagardų.

Apskritai, Kinija yra labai didžiulė, tad ir skirtinguose jos regionuose gyvenantys žmonės pasižymi skirtingu skoniu. Vienur labiau mėgiama valgyti saldžiai, kitur – aštriai, vienur labiau mėgiami ryžiai, kitur – makaronai.“

Kas vienija Šanchajaus virtuvę?

A. K.: „Galbūt išskirčiau koldūnus. Vienoje populiariausių koldūninių Šanchajuje vienas populiariausių patiekalų yra garuose virti koldūnai su krabų mėsa. Kas neįperka, tam krabų mėsa maišoma su kiauliena. Manau, vakariečiai niekada nesugalvotų maišyti krabų mėsos su kiauliena (nusijuokia). Tačiau tokie koldūnai jau yra pigesni.“
Pūvančios mėsos kvapo… tortas

A. K. „Parsivežėme džiovintų durijų vaisių. Jie šviežūs labai smirda, net į lėktuvą negali įsinešti. Paragavus šių vaisių, man jų skonis pasirodė nelabai koks, kaip muilo, ir dar visas smirdėjo. Tačiau tie durijai Kinijoje dedami net į tortus! Na, turėtų skonis būti labai įdomus – pūvančios mėsos skonio tortas!“