Siuvinėti paveikslai visuomet skleidžia ypatingą šilumą. Gal todėl, kad dažniausiai juos kuria moterys, į siuvinį sudėdamos savo kruopštumą, kantrybę, jausmus ir godas. Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje galima pasigėrėti ne mažesnį nei jos siuvinėti paveikslai širdingumą aplinkiniams dovanojančios moters – Aurelijos Ozolinia darbų paroda.

Visko po truputį

Eksponuojami šeimos portretai, atskiras istorijas turintys peizažai, natiurmortai, amerikiečių dailininko Lee Bogle įkvėpti indėnų paveikslai. Siuvinėtų paveikslų galeriją papildo preciziškai spalvotais pieštukais atgaminti augalų ir mažiausių kūrinijos sutvėrimų atvaizdai: gėlės, vaisiai, vabalai, vabzdžiai.

Meditacija ir kūrybinė įtampa

Parodos autorė Aurelija Ozolinia – Kėdainių teismo rūmų teisėja. Moteris savo talentus puoselėja tyliai, jaukioje sodyboje prie Nevėžio vakarais siuvinėdama įstabiausius kūrinius, pieštukais kantriai bandydama atkartoti kūrinijos grožį, rūpindamasi savo sodu ir augalais, puoselėdama buičiai ir rutinai nepaklūstantį santykį su aplinka. Tačiau siūlai ir spalvoti pieštukai nėra vienintelės priemonės jos kūrybiškumui išreikšti. Jausmai liejasi eilėmis, kurios, pasak kūrėjos, nesančios tokia meditacija kaip siuvinėjimas ar piešimas – tai kūrybinė įtampa, kurioje skleidžiasi jausmai ir patirtys.

Pasak parodos autorės, siuvinėjimui reikia daug kantrybės, tačiau turėsite originalų, šiltą, gerumą skleidžiantį kūrinį. („Kėdainių mugės“ nuotr.)

Pažintis lydint muzikai

Melodingai liejosi parodos autorės pasakojimas apie kūrybinį kelią, technines subtilybes, į kurį organiškai įsiterpdavo svajingi gitaros akordai ir daina. Susirinkusiems į parodos atidarymą svečiams muzikavo autorės vyras Petrus Baars, Darius Leveckis ir Laima Žilytė. 

Tiesa, moteris prisipažino esanti šiek tiek liūdna, nes į parodą iškeliavus namų sienas puošusiems paveikslams, jos liko tuščios. Tad, kol yra galimybė, kviečiame pasigrožėti Aurelijos Ozolinia darbais bibliotekoje ir susipažinti su kūrėja.

Svarbiausia – kantrybė ir kruopštumas

Kaip susidomėjote piešimu ir tokiu kruopščiu siuvinėjimu kryželiu?

– Rankdarbiai mane lydėjo nuo vaikystės, nes tuo užsiėmė močiutė, teta, pusseserės, giminėje turime net liaudies menininkių. Visos giminės moterys buvome to mokomos ir turėjome ryšį su siūlais. Tik išėjo taip, kad paveikslus siuvinėju greičiausiai aš viena.

Didelį indėlį sudominant daile, mokant kruopštumo turėjo mano pirmoji mokytoja Aldona Bičkauskienė, Tauragėje. Ji buvo iš prigimties dailininkė, tačiau dėl sveikatos negalėjo dirbti su dažais. Tad būdama pradinių klasių mokytoja, ji  skyrė didelį dėmesį mūsų lavinimui. Visos pamokos būdavo tarsi pažintinis žygis į meną, net atėję į matematikos pamokas rasdavome ant lentos pripaišytus spalvotomis kreidelėmis medžiagos rietinius ar obuolius.

Kai baigėme pradines klases, mokytoja kai kuriuos iš mūsų pasikvietė sekmadieniais mokytis dailės. Pamenu, kaip kartą grįžau iš užsiėmimo labai patenkinta – nupiešiau labai gražią raganą, bėgančią per sniegą, ir tą piešinį parodžiau tėveliui. Jis paklausė, kiek sugaišau laiko prie piešinio, o išgirdęs, kad dvi dienas, pastebėjo: „Ar žinai, kad tikrai geri darbai gimsta per dešimt metų, ne per dvi dienas?“ Man tai buvo labai rimtas postūmis, supratau, kad jeigu ką daryti, tai reikia daryti ramiai, kruopščiai, lėtai, bet pasiekti tokį rezultatą, kuriuo galėčiau ilgiau džiaugtis.

Aurelija Ozolinia ne tik siuvinėja, bet ir piešia, rašo eiles. (Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos „Facebook“ paskyros nuotrauka, autorė R. Jasinskienė)

Kūrinijos grožis – mažiausiame vabalėlyje

Supažindinote su gausybe pieštukų ir jų rūšių, paskirčių. Kaip atsirado aistra taip tiksliai ir tikroviškai atvaizduoti mažiausius gamtos kūrinėlius?

– Vabzdžiais iš tiesų susidomėjau rimtai (šypsosi). Mano klasiokas yra žinomas fotomenininkas Eugenijus Kavaliauskas, kuris fotografuoja mums nematomą gamtos pasaulį. Pasižiūrėjusi į jo fotografuojamus vabzdžius ir vabalus, kurie mūsų akiai beveik nepastebimi, pradėjau jais labiau domėtis, bandyti piešti, gilintis į jų sandarą, spalvas ir atspalvius. Šiandien labai džiaugiuosi, kad nuotraukų autorius yra patenkintas mano piešiniais. Nors tai uodo dydžio padarėliai, bet juose yra tiek daug Tvėrėjo įdėta!

Spalvų ir atspalvių karalystėje

Žmonės dažnai stebisi kruopštumu ir kantrybe, klausia, kiek užtrunka išsiuvinėti paveikslą. Ką jiems atsakote, ar verta tuo užsiimti?

– Galiu pasakyti tiek, jeigu paveiksle yra pakankamai daug spalvų, tai per vakarą galima išsiuvinėti 2–3 kvadratinius centimetrus. Daugiau – pavargsta akys. O kiek reikia vakarų paveikslui, suskaičiuokite patys (nusijuokia). Šiaip darbas trunka nuo kelių mėnesių iki metų. Atskirai laiko savo hobiams neskiriu, visi mano darbai padaryti žiūrint filmus ir rimtas laidas per televizorių. Man atrodo, kad žiūrėti televizorių ir nieko neveikti būtų tuščias laiko gaišimas…

Nors šis pomėgis ir nepigus, bet jeigu norisi kažko originalaus, šilto, gero, tikrai rekomenduočiau siuvinėjimą.

Vis tik įstabu, kaip siūlais pavyksta išgauti nuotaiką?

– Norint išgauti vaizdą, reikia daug atspalvių. Kai pradėjau siuvinėti sovietiniais laikais, schemas piešdavome rankomis, paskui braižydavome langelius, tada ieškodavome siūlų… būdavo, nusiperki penkių spalvų siūlus ir esi patenkinta, nes daugiau nebūdavo. Tada tuos siūlus merki į plaukų dažus, svogūnus ir visokį kitą „perkūną“ (šypsosi), gauni vis kitokias spalvas ir su jomis žaidi. Dabar nesunku. Schemas sudaro ir spalvas parenka programa, internetu gali parsisiųsti kokių tik nori spalvų siūlų, parduotuvėse nusipirkti.

Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje atidaryta Aurelijos Ozolinia siuvinėtų paveikslų ir piešinių paroda. („Kėdainių mugės“ nuotr.)

Galime turėti viską ir savaip

Parodoje yra keletas įspūdingo dydžio Amerikos autochtonų portretų, kaip jie gimė?

– Pirmas didelis mano siuvinėjimo projekto kilo iš to, kad man labai patiko amerikiečių dailininko Lee Bogles darbai. Jis tapė indėnus ir jų gyvenimą. Visada norėjau įsigyti jo paveikslą, bet, žinoma, supratau, kad tai ne mano nosiai. Atsirado ambicija: kodėl aš negaliu šio paveikslo turėti ir padaryti jį savaip? Taigi Petrus padėjo man suprojektuoti schemą ir per trejus metus – tiesa, siuvinėjau su pertraukomis – gimė šis pirmasis toks didelis mano darbas. Vėliau ir kiti.

Kai pradedi – įsitrauki, norisi siuvinėti kuo daugiau. Pamatai gražų vaizdą ir norisi jį turėti. Štai mano vyras užaugo prie Šiaurės jūros ir jos ilgisi, bet mes gyvename tik prie Nevėžio (šypsosi), tad jūrą jam padovanojau siuvinėto paveikslo forma. Turiu išsiuvinėjus ir vaizdą pro savo namų langą į Nevėžį.

Panašios naujienos

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.