Šiemet 35-erius gyvavimo metus mini Akademijos kultūros centro folkloro ansamblis „Seklyčia“. Nematerialųjį tautinį paveldą puoselėjančiame kolek­tyve šiuo metu dainuoja 12 moterų, kurių amžius – nuo 22-erių iki 81-erių metų. „Seklyčia“ – brandžiausias kolektyvas rajone.

Praėjusį ketvirtadienį kūrybinis jubiliejus paminėtas ne tik koncertu Akademijos kultūros centre. Bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija pristatytas leidinys – kompaktinė plokštelė su dainų knygele iš autentiškojo folkloro serijos „Dainų karaliai ir karalienės“, skirtas ilgametės ansamblio dainininkės, pernai Anapilin iškeliavusios Bronislavos Gaučienės kūrybiniam palikimui.

„B. Gaučienė kolektyvo veikloje dalyvavo daugiau nei 20 metų. Tam, kad būtų išsaugotos jos pateiktos dainos, ir leidžiamas šis leidinys“, – sakė ansamblio vadovė Ona Auškalnienė.

Visi gyvenimo įvykiai susiję su „Seklyčia“

„35 metai – tai žmogaus vaikystė ir jaunystė. O kas yra tiek metų kolektyvui? Tai praėjęs gyvenimas. Aš manau, kad reikėtų kalbėti apie tai, kaip kolektyvas keitėsi, kaip keitėmės mes. Pati čia esu apie 33 metus ir „Seklyčia“ – visas mano sąmoningas gyvenimas, visi svarbiausi mano gyvenimo įvykiai susiję su „Seklyčia“, su dalyvavimu jo veikloje“, – kalbėjo O. Auškalnienė.

O. Auškalnienė sako galinti išskirti keletą ansamblio etapų. Pirmasis – entuziazmas, kai į kolektyvą rinkosi labai daug žmonių: tai buvo kažkas naujo, nematyto.

„Net ir pirmas skelbimas skambėjo panašiai taip: ateikite net ir tie, kas nemoka dainuoti. Pasėdėsim, pasikalbėsim. Kolektyvą įsikurti paskatino Žemdirbystės instituto (dabar – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras) mokslininkės ir ypač – Aldona Jakštaitė. Ilgus metus mes ir glaudėmės šioje įstaigoje.  

Tai buvo 1986 metai, žmonės turėjo daugiau laiko ir buvo „Seklyčios“ veiklos pradžia. Vėliau prasidėjo kryptinga veikla, kai ne vien tik savo linksmumui norėjome dainuoti, bet supratome, kad reikia prikelti savo krašto dainas.  

1998 metais dalyvavome pirmoje Pasaulio lietuvių Dainų šventėje, į kurią buvo kviečiami geriausi Lietuvos ir užsienio folkloro ansambliai. Čia jau buvo pripažinimas, kad „Seklyčia“ ne šiaip grupelė entuziastų, bet ansamblis, pakviestas į Dainų šventę. Nuo tada nepraleidome nė vienos iš švenčių, išleidome keletą plokštelių“, – pasakojo kolektyvo vadovė.

Kalbėdama apie „Seklyčią“ O. Auškalnienė sako, kad viena iš svarbiausių krypčių – išlaikyti autentiką. „Seklyčios“ repertuare – autentiškos liaudies dainos, užrašytos Kėdainių krašte. 

Seklyčios dainavimu susidomėjo LMTA muzikologės ir mūsų bendromis pastangomis buvo parengta ir išleista knygelė su kompaktine plokštele. Svarbu paminėti ir tai, kad šį leidinį finansavo Kultūros fondas su Kėdainių savivaldybe. Knygelę turint pinigų išleisti nėra sunku, bet, kad šiuo darbu susidomėjo specialistai, rodo jo išliekamąją vertę.

Kolektyvas per tiek metų tapo tarsi viena šeima. („Seklyčios“ archyvo nuotr.)

„Kolektyve dainuoja skirtingo amžiaus moterys ir esu pastebėjusi, kad kuo jaunesnis žmogus – tuo labiau jis nori senųjų lietuviškų dainų. Pati taip pat esu šalininkė būtent autentiškų, senovinių dainų, o pokario karta labiau mėgsta romansus. Bet dėl repertuaro susitariame. Kodėl dainuoja vien moterys? Buvo anksčiau ir vyrų, o dabar susiklostė taip, kad liko moterys. Bet vyrų tikrai neišvarėm“, – juokėsi pašnekovė.

Daina – neatsiejama kultūros ir žmogaus dalis

Lietuvio gyvenime daina turi ypatingas tradicijas, o prieš daug metų žmonės dainavo ne tik besilinksmindami, bet ir dirbdami įvarius žemės ūkio darbus. Dabar šios tradicijos nebėra, mat, sako O. Auškalnienė, pasikeitė laikmetis ir dabartinis žemdirbys yra visai kitoks – nejau dainuosi moderniame kombaine?

„Dar ir mano jaunystėje daina buvo gyvosios tradicijos dalis. Prisimenu, kaip dar būdama studentė, nuvažiavau pas grupės draugę į kaimą. Reikėjo nurauti runkelius, ir mes eidamos iki lauko dainavome. Raudamos – irgi. Mums žmonės sakė: dabar jūs dainuojate, bet kai tuos runkelius pabaigsite, tai jau tikrai nedainuosite. Bet mes baigėm darbą ir, eidamos atgal, vėl dainavome. Su daina dirbti lengviau, gal ir dėl tam tikro kvėpavimo.

Be to, seniau ir mūsų tėvai šeimos, giminių suėjimuose dainavo, jie nekviesdavo samdytų muzikantų, kaip yra įprasta dabar. Žmonės dainavo patys. Kaimynai, giminės“, – kalbėjo pašnekovė.

Tarp gerbėjų – ir užsieniečiai

O. Auškalnienė džiaugiasi, kad „Seklyčią“ vertina ir užsieniečiai, su kuriais teko susipažinti Dainų šventėse, taip pat dainuoti įvairiuose renginiuose, tarptautinėse konferencijose: „Ypač Vakarų šalių ir ypač – sutartines.“

O pats kolektyvas per tiek metų tapo tarsi viena šeima. „Mes visi esame skirtingi žmonės, tačiau mus jungia daina. Ir entuziazmo yra.

Be to, dainavimas yra susijęs ir su sveikatingumu, su taisyklingu kvėpavimu, tai – tam tikra meditacijos forma. Gyvename laikmetyje, kai nestinga streso, o dainavimas taip pat padeda jį sumažinti. Daina – tam tikra koncentracija, o kai tu į kažką susikoncentruoji – atsipalaiduoji. Tačiau tai ne vien malonumas, mums svarbu, kad būtų ir rezultatas“, – sakė O. Auškalnienė. O paklausta, ko kūrybinio jubiliejaus proga palinkėti kolektyvui, ilgai negalvojusi atsako: „Sveikatos. Ir kad pandemija pasibaigtų.“

Panašios naujienos