Šiais metais josvainiškė Rima Ribačiauskaitė-Atkucevičienė išleido antrąją savo poezijos knygą ,,Kita diena“. Ji buvo pristatyta Josvainių kultūros centre, kiek vėliau – ir Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Apie šią knygą ir apskritai kūrybą –pokalbis su ,,Varsnos“ literatų klubo nare Rima.
– Jūsų eilėraščiuose, bent mane, labai žavi netikėtos metaforos. Kas suteikia Jūsų eilėraščio parašymui impulsą – kokia suskambusi galvoje metafora, aiški mintis ar jausmas, kurį norisi išreikšti? O gal visai kas kita? Pirmosios knygos pristatyme sakėte, kad Jus įkvepia gamta.
– Kažką bedirbant, bevaikštant, begalvojant šauna į galvą kažkoks pirmas sakinys ar frazė. Tiesiog ji mano galvoj lieka ir pradedu ją vystyti. Prie savo eilėraščių nevargstu, pagaunu kažkokią mintį ir toliau jau rašosi paprastai. Man nėra kūrybinių kančių. Išsakau ir viskas. Daugiausia einu vaikščioti į stadioną su lazdom, aš netgi pasiimu telefoną ir jame pasirašau kelias tuo metu šovusias į galvą eilutes. Būna, kad ir visą eilėraštį užsirašau iš karto. Man geriausiai sekasi gamtoj. Bet ir namuos būna. Ar knygą perskaitei, ar prisimeni kažką iš savo gyvenimo. Įvairių situacijų pasitaiko, negalėčiau taip tiksliai įvardyti: taip ar kitaip. Tiesiog ateina tos mintys ir viskas.
Prie savo eilėraščių nevargstu, pagaunu kažkokią mintį ir toliau jau rašosi paprastai.
Mane vis tiek geriausiai įkvepia gamta, nors eilėraštis gali būti ne apie ją. Vaikščiojant, žiūrint į medžius, į horizontus, ateina minčių. Tarsi iš erdvės. Aš esu stebėtoja. Raviu daržą, bet ir stebiu. Ar bitės kokios skraido, kažkokie vabalai – viską pastebiu. Kitas žmogus sako: kaip tu viską pamatai? Man labai patinka stebėti. Nuo vaikystės tai atėjo. Man viskas patinka, kas vyksta gamtoj, – man labai gražu. Gamta yra kažkas nepaprasto. Vaikystėje išmoksti stebėti, žiūrėti, sekti viską. Laikui bėgant man tai nepraėjo. Išlikau smalsi.
– Kodėl antrąjį savo rinkinį pavadinote ,,Kita diena“?
– Turėjau kitą pavadinimą, bet prasidėjo karas Ukrainoje. Aš knygą ir atidaviau leidyklai po kelių dienų, kai prasidėjo tas karas. Iš karto kyla klausimas: o ką atneš kita diena, kas bus kitą dieną? Juk ir baimė, ir nežinomybė. Kiek baisių dalykų gali pridaryti karas. Ir ką jis reiškia dabartinėm sąlygom. Pagalvoji apie save, savo vaikus, apie šeimą. Kas bus kitą dieną. Galvoju, kad visai logiškas buvo knygos pavadinimas. Ir dar vienas dalykas: mes visada laukiam kitos dienos – gal kitą dieną bus geriau arba kitą dieną bus tas ir tas. Žmogaus gyvenime diena praėjo, jau kita diena rytoj bus. Pirma knyga vadinosi ,,Tai, ką norėjau pasakyti…“ (2020). O šią norėjau pavadinti „Tai, ko dar nepasakiau“, čia juokais. Man atrodo, kad ta kita diena vis tiek veda į viltį. Jeigu vieną dieną blogai, gal kitą dieną kažkas bus geriau.
– Kuo labiausiai pasitikite įvertinant Jūsų poeziją?
– Savo eilėraščius perskaitau dukrai, ji baigia anglų filologiją. Pati verčia knygas. Ji nesako, kad ten stilistiškai kažkas blogai ar nelogiška. Tik pasako, patiko ar nepatiko. Ar ją ,,užkabino“. Aš kitiems nerodau. O šiaip vertina žmonės. Internete prie eilėraščių deda patiktukus, pagal jų skaičių suprantu, kad žmonėms patinka. Šiandien eilėraščių skaičiau ,,Aušros“ progimnazijoj, sakė, kad labai patiko. Aš iš viso nežinau, kaip man čia save įvertinti.
– Josvainių moterų ansamblyje ,,Sonata“ dainuojate daug metų. Man regis, per pirmos knygos pristatymą buvo dainų Jūsų žodžiais. Keistoka, kad Jūsų eilėraščius galima dainuoti. Ypač iš antros knygos.
– Per šios knygos pristatymą nebuvo dainų mano žodžiais. Bet ukmergietė bardė Aldutė Lučinskaitė yra dainavusi, pritardama gitara, pagal mano žodžius. Ji yra sukūrusi keletą dainų mano žodžiais.
– Ar jaučiatės tvirčiau, išleidusi jau antrąją knygą?
– Nėra tokios didelės emocijos, kaip išleidus pirmą knygą. Susikaupė eilėraščių, ir išleidau. Jaučiuosi normaliai. Gal tik kai antrą knygą leidau, jaučiau didesnę atsakomybę. Pirmoje knygoje gal daugiau sentimentų buvo, o čia daugiau pamąstymai. Man šiemet jau suėjo 60. Kai subręsti, į viską jau kitaip žiūri, emocijos lieka mažiau. Ne viskas pasaulyje taip emocinga ir gražu, kaip iš pradžių atrodo gyvenime.
