Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje tradiciškai penktadieniais pristatomos naujos parodos, kurių miestiečiai visuomet nekantriai laukia.
Kovo 21-ąją galerijoje atidarytos dvi naujos ekspozicijos – kraštiečio skulptoriaus Algirdo Boso kūrybos paroda „Pusiaukelė“ ir Dailės mokytojų kūrybinių darbų paroda „Vėjo malūnai“.
Abi parodos veiks iki gegužės 11 d., o lankytojai jas gali apžiūrėti nemokamai.
Paroda – po 30 metų
„Šiandien pas mus didelė šventė – atidarome dvi parodas! Džiaugiamės, kad iš Kėdainių kilęs skulptorius Algirdas Bosas pristato savo daugiau nei penkiasdešimties metų kūrybinio kelio darbų parodą „Pusiaukelė“. Tai pirmoji tokia didelė jo paroda Kėdainiuose, ir mums tai didelė garbė“, – sakė Kėdainių krašto muziejaus Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.
Parodoje lankytojai gali išvysti tiek mažosios, tiek didžiosios plastikos skulptūras.
Autorius dirba su bronza, medžiu ir kitomis medžiagomis.
Ekspoziciją papildo įspūdinga medalių kolekcija, skirta pagerbti iškilioms asmenybėms.
Taip pat pristatomos fotografijos, kuriose užfiksuoti didieji A. Boso skulptūros objektai, eksponuojami įvairiuose Lietuvos miestuose.
„Tai tik antroji mano paroda Kėdainiuose. Prisiminiau, kad pirmą kartą mano darbai buvo eksponuoti 1995-aisiais, Rotušės pastate, kuriame tuo metu veikė parodų salė“, – pasakojo skulptorius. Jis pridūrė, kad ši paroda atvežta iš Klaipėdos, kur buvo surengta didelė personalinė ekspozicija. „Dešimties darbų atsivežti nepavyko – jie tiesiog netilpo, tačiau nesistengėme jų visų perkelti į šią erdvę“, – teigė A. Bosas.
Dėkojo už dovanas
Parodos pristatymo metu Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis dėkojo skulptoriui Algirdui Bosui už iniciatyvą surengti parodą gimtajame krašte.
„Labai noriu padėkoti Algirdui už tai, kad pernai susitikome Klaipėdoje. Jis mane pamatęs iš karto pasakė turintis pasiūlymų kėdainiečiams. Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje, apžiūrėjome A. Boso darbų parodą. Džiaugiamės, kad beveik visa ji, išskyrus keletą kūrinių, atkeliavo čia ir reprezentuoja menininko daugiametę kūrybą.“
Visada, kai kraštiečiai grįžta į Kėdainius su savo dovanomis, tai mums ypatinga. Nemažai mūsų krašto žmonių gyvena Lietuvoje ir visame pasaulyje, tačiau ne visi jie sugrįžta su dovanomis. Mums pasisekė, kad šis pastatas – Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija – taip pat yra viena iš dovanų Kėdainiams“, – sakė R. Žirgulis.
Parodoje eksponuojama tiek mažoji, tiek didžioji skulptūra, taip pat medaliai, skirti ypatingiems žmonėms, jų atminimui. Monumentaliosios skulptūros, stovinčios įvairiose Lietuvos vietose, parodoje pateikiamos fotografijose.
Įkvepia „Mūza“
Paklaustas, kas jį įkvepia, jis atsakė: „Mūza“ ir žvilgtelėjo į žmoną Ramunę, kuri anot jo, „dabar galvoja, kad tik aš nenusišnekėčiau“.
Menininkas pasakojo, kad į parodą atvežė tik trečdalį sukurtų medalių.
„Jie skirti Lietuvos šviesuomenei, kultūros veikėjams, poetams ir menininkams, kurie neturi jokio paminklo – jų vardus žinome tik iš chrestomatijų. Tyliai dirbau ir kūriau – viską dariau tyloje“, – sakė jis.
A. Bosą sveikino ir Kėdainių rajono savivaldybės vicemerė Danutė Mykolaitienė. „Labai svarbu, kad jūs čia gimėte, čia jūsų šaknys, kad čia sugrįžote su dovanomis“, – sakė ji, tardama nuoširdžius sveikinimo ir padėkos žodžius.
Algirdas Bosas (g. 1943 m. Kėdainiuose) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas.
1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje.
Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
Kėdainiuose – laimingiausi gyvenimo metai
Pakalbintas A. Bosas atvirai prisipažino, kad Kėdainiuose praleido laimingiausius savo gyvenimo metus.
– Ką labiausiai mėgstate kurti?
– Dar nėra nuotraukų ar medžiagos apie ledo skulptūras, iš nendrių, kurios vėliau sudeginamos – tarsi kulinarijoje: padarei, sunaudojai ir pamiršai.
Mano kūryba apima viešąsias erdves, medalius, piešinius, mažąją plastiką.
Kiekvienas darbas – tarsi mažas paminklas, savotiška vizitinė kortelė. Tai galimybė parodyti, ką moku, ką galvoju ir ką norėčiau įgyvendinti. Be to, kiekvienas eksponuojamas kūrinys gali išaugti į pilnavertę skulptūrą viešoje erdvėje.
– Kaip prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?
– Viskas prasidėjo nuo mano tėvų. Kėdainiai – mano vaikystės miestas, kuriame praleidau laimingiausius metus.
Deja, jų neprisimenu, nes buvau vos vienerių, kai mano tėvą gestapas areštavo ir išsiuntė sunkiems darbams už politinę veiklą. Mamai buvo įsakyta per 24 valandas palikti Kėdainius.
Tėvai gyveno Radvilų gatvėje, name Nr. 6. Gimiau netoli šio muziejaus – ant kalno buvusioje ligoninėje, kurią vėliau susprogdino fašistai. Šių įvykių neprisimenu, bet žinau iš pasakojimų.
Galvoju, kodėl šios parodos nepaskirti ne tik kėdainiečiams, bet ir mano tėvams – mamai Emilijai ir tėveliui Vytautui?
– Kada išsikraustėte iš Kėdainių?
– 1944 metais. Viename iš namų senamiestyje tėvai turėjo parduotuvę ir gamino medinius žaislus. Iš vaikystės atsimenu vos kelis išlikusius – Gedimino pilį ant kalno, išpjautą iš faneros ir padažytą bei gaidelį irgi iš faneros. Deja, vaikystėje nesupratome jų vertės, todėl juos išmėtėme. Tėvelis buvo stalius, jis pats gamino tuos žaislus.
Pro Kėdainius dažnai pravažiuodavau – man atrodė, kad važiuojant į pietus, link Kauno ar Vilniaus, čia šviesiausia. O į Šiaulių pusę – jau kita nuotaika, tarsi sunkiau susikalbėti.
– Kodėl savo medaliuose pasirinkote įamžinti būtent tuos garbingus žmones?
– Mano sukurti medaliai skirti kultūros veikėjams, rašytojams, dailininkams. Pradėjau nuo Mažvydo, vėliau kūriau V. Mačernio, Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės), M. Katiliškio, J. Aisčio atminimui.
Poezija niekada nebuvo mano mėgstamiausia sritis, tačiau šie žmonės man pasirodė svarbūs. Parodoje eksponuojama tik trečdalis medalių – tiesiog neturėjome pakankamai vietos daugiau eksponuoti.
Visi šie darbai nėra užsakyti – juos kuriu pats, parodau kitiems, o galiausiai ir „nusiperku“ pats.
– Paroda pavadinta labai simboliškai – „Pusiaukelė“. Ką jums reiškia šis pavadinimas?
– Parodoje pristatau viską, ką sukūriau per pirmąją gyvenimo pusę, tačiau tikiuosi, kad tiek pat dar sukursiu ir antroje. Nors niekas nežino, kiek laiko liko, tikiu, kad dar galiu nuveikti daug.
– Kuriose šalyse dar galima pamatyti jūsų darbų?
– Mano darbų galima rasti Lietuvoje ir užsienyje – Latvijoje, Vengrijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje. Jie saugomi įvairiuose muziejuose: Nacionaliniame Lietuvos muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Tretjakovo galerijoje (Maskvoje), Jošos Andrašo muziejuje (Vengrijoje), Kretingos, Pasvalio, Mažeikių krašto, Mažosios Lietuvos ir Kėdainių krašto muziejuose.
– Kokią medžiagą dažniausiai naudojate?
– Tokios medžiagos dabar Lietuvoje jau nėra. 1994 m. iš Klaipėdos medienos kombinato kontrabandos keliu išvežiau raudonmedį, kurį iki šiol džiovinu ir naudoju savo darbuose.
Deja, daugelis mano darbų buvo sunaikinti kartu su pastatais, kuriuose jie buvo eksponuoti – todėl jų nebeliko.
Kai kuri, neskaičiuoji nei laiko, nei sąnaudų. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau kartojiesi. Galbūt atėjo metas trumpam sustoti, bet iš įpročio vis tiek imi ir vėl kuri.
Padovanojo medalį
Šios galerijos vadovei Astai Fedaravičiūtei-Jasiūnei A. Bosas įteikė medalį, pagamintą iš gipso, kaip padėką už tai, kad ji parodoje ypač kruopščiai ir estetiškai eksponuoja jo darbus.
Nors prisipažino nesantis didelis poezijos mylėtojas, tačiau medalio, skirto poeto Kazio Bradūno atminimui, reverse įrašė: „Viešpatie, leisk man byrėti grūdu į tavo klėtį“. Medalio autorius sakė, kad šį medalį galima išlieti iš bronzos ar net aukso. Gipsinį medalį jis įteikė ir savo krikštadukrai.
Parodoje eksponuojamos menininkui priklausančios skulptūros, medaliai bei monumentalių skulptūrų fotografijos. Retrospektyviai žvelgiant nuo 1975 m. sukurto „Laukimo“ (pirmojo kūrinio po persikėlimo į Klaipėdą) iki naujausių darbų – „Branda“ (2020), „Riba“ (2023), „Lietaus bokštas“ (2023), „Fikcija“ (2024), „Vienis“ (2024) – Algirdas Bosas nuosekliai plėtoja savo kūrybinę raišką. Žmogaus kūno fragmentai (dažnai galva, rankos, torsas) jungiasi su asociatyvia daiktiškąja aplinka, perteikdami praeities ir dabarties susipynimą. Šią jungtį pabrėžia ir kūrinių pavadinimai: „Branda“, „Perlas“, „Pusiaukelė“, „Ryšys“, „Kaita“ ir kt.
Žmogaus būsenos, įamžintos monumentuose, išlieka artimos ir aktualios nepaisant laiko ar stebėjimo kampo.
„Pusiaukelė“ – tai paroda apie žvilgsnį ir skulptūros suvokimą.
Algirdas Bosas čia persvarsto laiką kaip nuolat vykstantį procesą, kuriame susipina dabartis ir jau suarchyvuoti praeities įvykiai.
Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas.
A. Bosas išlaiko nuoseklumą per visus penkis kūrybos dešimtmečius. Parodą sudaro skulptūros, medaliai bei fotografijos, fiksuojančios jo monumentalius darbus viešosiose erdvėse.
Dailės mokytojų kūrybinių darbų paroda „Vėjo malūnai“
Antroji paroda, eksponuojama antrame galerijos aukšte – tai Kėdainių krašto dailės mokytojų kūrybinių darbų paroda „Vėjo malūnai“.
Parodoje dalyvauja 21 autorius, ir kiekvienas iš jų skirtingai interpretuoja šią temą, taip atskleisdamas savo kūrybiškumą.
Parodoje pristatomi įvairių meninių disciplinų darbai: tapyba, grafika, skulptūra, keramika, tekstilė ir mišrios technikos kūriniai.
Kiekvienas menininkas savaip perkuria, išplečia ir interpretuoja vėjo malūnų temą, kviesdamas žiūrovą patirti tiek realias, tiek metaforines vėjo jėgos, judėjimo, laiko tėkmės ar pasikeitimų reikšmes.
Darbai saviti ir unikalūs
Parodos autoriai – skirtingų kartų ir patirčių menininkai, kuriuos sieja pedagoginė veikla ir aistra kūrybai.
Tai bendrojo lavinimo mokyklų dailės mokytojai, menų gimnazijų pedagogai, menų kolegijų dėstytojai, dailės mokyklos pedagogai ir buvę dailės mokytojai, kurių kūryba išlieka gyvybinga ir aktuali. Jų darbai ne tik perteikia individualų meninį braižą, bet ir atspindi ilgametę pedagoginę patirtį bei kūrybinį polėkį.
Rajono dailės mokytojų metodinio ratelio pirmininkė Daiva Nurdinova džiaugėsi susibūrusiu kolektyvu: „Labai džiaugiuosi, kad susibūrė toks nuostabus kolektyvas, kad susijungė dailės mokytojai iš mokyklų, gimnazijų, progimnazijų, kad prisijungė Dailės mokykla, kad buvusios dailės mokytojos, kurios yra nuostabios senjorės ir puikios menininkės, visada palaiko.
Gaila, kad į parodos atidarymą negalėjo atvykti svečiai iš Kauno kolegijos menų fakulteto ir Meno mokyklos.”
Ji taip pat prisiminė parodų istoriją: „Mąsčiau, nuo kada pradėjome rengti dailės mokytojų darbų parodą. Prisiminiau, kad pirmą kartą ji vyko Mokytojų švietimo centre (dabartinėje kavinėje „Beneto užeiga“), paskui parodos vyko Kultūros centre, pandemijos metu – dvi nuotolinės parodos, taip pat Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Galų gale labai ačiū Astai, kad priėmėte mus į Janininos Monkutės-Marks muziejų-galeriją.”
D. Nurdinova pabrėžė, kad kiekvieno menininko darbai yra unikalūs: „Kadangi mūsų darbai labai įvairūs, visi skirtingi, kiekvienas turi savo stilių, bet visi yra įdomūs, saviti, individualūs ir unikalūs. Dėkoju visiems, kas dalyvavote”, – sakė ji, dėkodama galerijos vadovei Astai už bendradarbiavimą.
Pavadinimas gimė spontaniškai
Viena iš parodos organizatorių Daiva Nurdinova pažymėjo, kad mokslo metų pradžioje rajono dailės mokytojai susirenka į susirinkimą ir svarsto apie būsimos parodos rengimą.
„Turime nuostabią menininkę Mariją Burneikienę, kuri šiuo metu yra išvykusi, tačiau ji tiesiog spontaniškai pasiūlė būsimos parodos temą „Vėjo malūnai“.
Visi sutikome, todėl kiekvienas savo vėjo malūną interpretuoja skirtingai“, – pasakojo D. Nurdinova.
Kėdainių rajono savivaldybės vicemerė Danutė Mykolaitienė, skaitydama parodos pavadinimą „Vėjo malūnai“, pastebėjo: „Dažnai mano gyvenime būdavo taip, kad mano darbai buvo lydimi ir sakoma – tai yra darbai su vėjo malūnais.
O aš sakydavau, kad yra ir nevėjuotų dienų.
Nežinau, kaip kūrėjams, kokios dienos geresnės – vėjuotos ar ramios – jums spręsti, ir tik jūs žinote. Nuoširdžiausias ačiū jums, jūs esate mūsų vertybės, kurkite, būkite ir tą gėrį dalinkite kitiems. Ir taip spalvų tamsių per daug. Jūs esate tie, kurie skleidžiate gėrį, šilumą, grožį“, – sakė ji.
Tradicijos ir eksperimentai
Parodos metu pakalbinti dailės mokytojai dalijosi savo kūrybinėmis interpretacijomis, kaip parodos pavadinimas „Vėjo malūnai“ atsispindėjo jų darbuose.
Jovita Buinevičienė: „Nufotografavau malūną Joniškio, Žagarės apylinkėse.
Buvo pavasaris, žydėjo rapsai. Pamačiau įspūdingą vaizdą – dar išlikusį malūną.
Man tas vaizdas tebestovi akyse – ta dangaus, žydinčių rapsų spalva…
Ilgai ieškojau tos nuotraukos savo archyve, fotografas Algimantas ragino būtinai ją surasti. Deja, nuotrauka neatspindi tikrojo vaizdo grožio.”
Giedrė Nagreckienė: „Pirma mintis, išgirdus temą, buvo kažkas vaikiško, iš vaikystės.
Nenorėjau pavaizduoti tradicinio malūno, kokį visi įsivaizduoja. Atėjo mintis sukurti kažką su vėjo malūnėliu.
Nulipdžiau mergaitę, o malūnėlis – tarsi grįžimas į vaikystę, svajonės, kurios plaikstosi vėjyje.
Reikia gyventi vėjo malūnėlio ritmu, gaudyti tas svajones ir jas pildyti.”
Albina Mackevičienė: „Mano karpiniuose pavaizduotas pavasaris.
Dabar labai daug karpau – kiekvieną dieną, nes turiu iškarpyti 40 darbų.
Šiais metais Lietuvos kultūros taryba man skyrė meno kūrėjo stipendiją.
Atėjo pavasaris, mintys sukasi apie bundančią gamtą, paukščius. Spalio mėnesį paroda vyks Kėdainių daugiakultūriame centre.”
Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė: „Mano darbo pavadinimas – „Penicilium“ („Pelėsis“).
Iš tiesų, kovoti su pelėsiu, tarsi kovoti su vėjo malūnais.
Tai fotografija, kurioje užfiksuotas pelėsis, kurį pati auginau.
Iš pirmo žvilgsnio nesuprasi, kas tai – kilimas, nežemiška planeta ar augalas.”
Danguolė Civilkienė: „Mano darbuose vėjo malūnai labai abstraktūs, laisvi, veržlūs, besisukantys, besivejantys, sparnais remiantys dangų.
Reikėjo pagalvoti, kaip tą idėją perteikti, nesinorėjo realistiškai.
Naudojau akrilinę, faktūrinę tapybą – toks mano braižas.”
Daiva Nurdinova: „Vienas mano darbas abstraktus – „Keturių vėjų malūnas“, kuriame spalvos išsidėsto kaip geometrinės formos.
Kitas – realistinis „Pavasario vėjo gaiva“, kuriame pavaizduotos bitutės ir tulpės.
Vėjo malūnus galima interpretuoti įvairiai, kaip supranti ir įsivaizduoji.“
Žydrė Špečkauskienė: „Mes dažnai leidžiame savo mintims skristi pavėjui.
Kai kalbame, neprisiimame atsakomybės už tai, ką sakome.
Aš buvau sumąsčiusi tapyti žmonių figūras, tačiau pradėjusi tapyti supratau, kad mano darbas bus ekspresyvesnis, didesnio formato.
Nors organizatorė siūlė rinktis vidutinį formatą, šį kartą norėjosi kažko platesnio ir daugiau.
Iš pradžių galvojau, kad tai bus tik vėjas, tačiau dažnai klausydama podkastų apie dvasinį tobulėjimą, pradėjau suvokti, kad kuriame tam tikrą pasaulį pagal tai, kaip mąstome ir ką girdime.
Būtent taip ir kuriame iliuzijų pasaulį, tikėdamiesi iš jo to, ką patys susikuriame. Tai ir norėjau parodyti savo darbe – mes dažnai gyvename savo iliuziniame pasaulyje.
O kaip mes susiduriame su tuo pasauliu, kaip jį išgyvename – tai jau kitas darbo etapas. Mano kūrinys atspindi mūsų gyvenimo iliuziją.”
Audronė Rudienė: „Tai yra interpretacija. Malūnai – tai mūsų širdyje ir galvoje besisukantys mechanizmai, kurie niekada nesustoja. Tačiau reikia laiku sustoti, kad nepatektume į perdegimą.
Kiekvienam žmogui būtinas atokvėpis nuo šių nuolatos besisukančių malūnų. Mano darbe pavaizduota moteris, kuri rado tą atokvėpio minutę.
Kitame kūrinyje – vasario žiema, kur malūnai pribarstė baltą, purus sniegą. Aš užfiksavau šį momentą.”
Aistė Kanapeckaitė-Čerenkovienė: „Mano vėjo malūnas – tai procesas. Mažo, kiauro objekto nufotografavimas – tikras iššūkis. Kai vėjas pakelia malūną, užfiksuoti tą akimirką nėra paprasta.
Mano objektas – dumplainio vaisius, atsidūręs tarp trijų meno išraiškos formų: tapybos, grafikos ir fotografijos. Jo forma labai grafiška, fonas – tapybinis, o atlikimo technika – fotografija.
Kai išgirdau šią temą, pagalvojau – būtent šis darbas turėtų tikti. Tai iššūkis, kova su vėju. Tema asocijavosi ne su pačiu malūnu, o su kova su vėjo malūnais.”
Algimantas Barzdžius: „Mano fotografijoje užfiksuotos vėjo jėgainės netoli Labūnavos, anksti ryte, važiuojant į Kėdainius. Sustojau ir nufotografavau jas. Nuotraukų niekada nemėtau, man sunkiausia atsirinkti iš archyvo.
Ši nuotrauka labai tiko šiai temai. Turiu daugybę nuotraukų įvairiomis temomis, kurias galiu pritaikyti. Svarbiausia – nepamiršti to, ką jau esi padaręs, ir rasti tai, ko ieškai.
Esu nufotografavęs ir tikrų vėjo malūnų, tačiau šis man patiko labiau, nes dangus buvo nuostabus ir, be to, tai buvo pakeliui į Kėdainius. Ne Graikijoje, Estijoje, Skandinavijoje ar Olandijoje, kur jų tikrai nemažai esu užfiksavęs.
Kartais, važiuodami pro juos, žmonės jų net nepastebi. Tai – šiuolaikiniai vėjo malūnai.”
Violeta Orlienė: „Vaikystėje, kai buvau labai maža, senelis mane vežė į vėjo malūną, kur jis malė grūdus. Tuo metu tas malūnas man paliko didelį įspūdį – visur buvo balta, tarsi padengta tiuliu.
Malūnininkas turėjo gražią žmoną, kuri mėgo jodinėti žirgu. Ji dažnai lakstydavo su žirgu, kad sukeltų vėją – tik taip malūno sparnai galėjo suktis.
Ši istorija man paliko gilų įspūdį. Kai sužinojau parodos pavadinimą, pagalvojau, kad būtent šį momentą ir nupiešiu. Savo darbuose tapau gražias, nežemiškas moteris. Tai įvyko Kėdainių rajone, Siponių kaime.”
Menų pasaulyje nėra ribų
Paroda „Vėjo malūnai“ – tai vieta, kur susitinka tradicija ir eksperimentas, vaizduotė ir patirtis, subtili estetinė pajauta ir netikėtos interpretacijos.
Menų pasaulyje nėra ribų – tai įrodo ši paroda, kurioje atsiskleidžia skirtingos kūrybinės vizijos, technikos ir meninės raiškos būdai.
Ekspozicija kviečia į netikėtą kelionę po vaizduotės ir interpretacijų pasaulį, kur tradicinė vėjo malūno simbolika tampa tik atspirties tašku kūrėjų idėjoms.
Parodoje dalyvauja: Audronė Rudienė, Lolita Grabauskienė, Danguolė Civilkienė, Violeta Orlienė, Žydrė Špečkauskienė, Aistė Kanapeckaitė-Čerenkovienė, Danutė Pilibienė, Daiva Nurdinova, Giedrė Nagreckienė, Laima Mačiūnienė, Sigutė Bronickienė, Jolanta Galdikaitė, Laima Bytautienė, Albina Mackevičienė, Gina Kauklienė, Žaneta Vasilė, Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė, Eugenija Eimontaitė-Jermolajevienė, Jovita Buinevičienė, Lina Černiauskienė. Algimantas Barzdžius.
(A. Raicevičienės nuotraukos)
