Partizano keliu už laisvę ir Tėvynę

Daugiakultūriame centre atidarytos dvi, partizanų gyvenimą ir kasdienybę pristatančios parodos.

„Pasiimu į rankas pistoletą galvodamas kautis. Vėl kilo mintis, jei peršautas nusilpčiau, dar gali gyvą paimti. Ne!“ – tokia citata užrašyta Prisikėlimo apygardos vado partizano Juozo Paliūno – Ryto dienoraštyje.

Kėdainių daugiakultūriame centre atidarytos dvi kilnojamosios parodos, kuriose iš arti galima susipažinti su partizanų gyvenimu bei kasdienybe, kurioje būta ir nuoširdžių džiaugsmo akimirkų.

Parodos „Partizano keliu“ pagrindinis herojus vadas J. Paliūnas – Rytas, pagal kurio atsiminimus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras parengė fotografijų ir dokumentų parodą.

Beje, net aštuonerius metus partizanavęs J. Paliūnas (istorikų teigimu, vidutiniškai partizanai iki kol juos išduodavo, sužeisdavo ar nužudydavo, kovodavę tik 1,5 – 3 metus), 1952 metais spalio 1-ąją, nenorėdamas pasiduoti čekistams, nusišovė. Priešai apsupo rinktinės štabo bunkerį, įrengtą Padotnuvyje (Dotnuvos sen.). Tiksli J. Paliūno – Ryto palaidojimo vieta iki šiol nežinoma. 1998 metais jo žūties Padotnuvyje vietoje pastatytas atminimo paminklas ( aut. Juozas Meškuotis).

Šėtos gimnazijos istorijos mokytoja Audronė Pečiulytė į parodos atidarymą susirinkusiems mokiniams pasakojo apie Lietuvoje vykusį partizaninį pasipriešinimo judėjimą prieš antrąją sovietinę okupaciją.

„1944 – 1953 metų laikotarpiu Lietuvos miškuose kovojo per 50 tūkst. žmonių. Mūsų kraštuose aktyviausi partizanai buvo Josvainių, Pernaravos, Krakių apylinkėse, Šėtos – Lančiūnavos miškuose“, – pasakojo istorijos mokytoja.

Partizanas Juozas Paliūnas – Rytas.

Kėdainių krašto muziejaus muziejininkas Vaidas Banys renka istorinę medžiagą, analizuoja šaltinius apie mūsų krašto partizanų kovas, jų gyvenimą, likimą.

„1994 metais Gudžiūnų seniūnijoje buvo rasti keturi aliuminiai bidonai su Prisikėlimo apygardos štabo archyvu. Juos slėpė Pranciškus Prūsaitis – Lapė, apygardos ryšių karininkas. Jis bidonus vis slėpdavo skirtingose vietose, įkasdamas juos į žemę. Jo dėka dabar turime vertingos medžiagos apie partizanų kovas, informaciją intensyviai tyrinėjame“, – pasakojo istorikas.

Beje, minėtas partizanas P. Prūsaitis – Lapė taip pat savotiškai susijęs su Kėdainių kraštu – jis 1962 metais rugsėjo 26-ąją parodomajame teisme (vykusiame dabartiniame Kėdainių kultūros centre) nuteistas mirties bausme. Jis tapo paskutiniu sušaudytu Lietuvos partizanu.

Tądien atidaryta ir fotografijų paroda „Ir jie mokėjo džiaugtis“. Senose, jau pagelsti spėjusiose fotografijose atsispindi ne tik partizanų rikiuotės, žygiai, susitikimai su rėmėjais, bet ir retos džiaugsmo akimirkos. Dauguma pogrindžio kovotojų buvo jauni, 18 – 30 metų žmonės, tad jiems buvo nesvetimi pokštai bei išdaigos. Visa tai atsispindi išlikusiose fotografijose, iš kurių trykšta kad ir trumpos, bet džiaugsmo kupinos akimirkos.

Pats partizanu buvęs Algimantas Stankūnas, slapyvardžiu Antanėlis.

Parodos atidaryme dalyvavo ir gyvi rezistencinio pasipriešinimo liudininkai, patys partizanų gretose kovoję už Lietuvos laisvę.

„Atėjau į šią parodą, mat pats partizanavau. Be to, skaičiau ir J. Paliūno – Ryto prisiminimus. Partizanu tapau būdamas labai jaunas, dar gimnazistas, tačiau kovojau ne Kėdainių rajone. O juk viskas vyko gražiausiais mūsų jaunystės metais…“, – kalbėjo Kėdainiuose gyvenantis Algimantas Stankūnas, slapyvardžiu Antanėlis.

Susirinkę moksleiviai su susidomėjimu klausėsi pasakojimų apie partizanus, jų kasdienybę. Deja, bet kasmet žmonių, gyvai mačiusių ar dalyvavusių pasipriešinime prieš okupantus, vis mažėja, tad mokytoja moksleivius paragino būti budrius ir pamačius, kad yra naikinamos, deginamos, išmetamos senos fotografijos, nebūti abejingais ir medžiagą atnešti į muziejų.

„O gal šios nuotraukos, įvairi kita medžiaga mūsų istorikams suteiks neįkainojamos informacijos apie dešimt metų vykusią kruviną kovą prieš okupantus“, – sakė A. Pečiulytė.