“O kodėl Rusijos agresijai nepasipriešinus kuriant meną apie gyvenimą ir grožį?” , – retoriškai klausia medijų kultūros tyrinėtojas ir medijų menininkas, prof. dr. Remigijus Venckus. Jo abstrakcionizmo tapybos darbų paroda “Laisvė ir atsitiktinumas” bus atidaryta šį šeštadienį Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje.
Nors menininkas ir pripažįsta ne kartą girdėjęs dažno lietuvio nuomonę apie meną, neva “nesuprantu, nesąmonė, kam to reikia, ai jie ten kažkokie nenormalūs…”, tačiau šioje parodoje menininkas parodos lankytojus kviečia vadovautis jausmais ir pajusti kūrinių estetinį bei emocinį poveikį.
Interviu su menininku – apie tai, kaip emociškai “suprasti” paveikslus, karą ir laisvę, bei kodėl, menininko nuomone, ateities menas priklauso būtent abstrakcijoms.
– “Abstraktusis menas yra labiau jaučiamas, o ne matomas”, – besiruošdama interviu radau štai tokią mintį – tad kokių vidinių jausmų, patirčių, vidinių virsmų lankytojui tikėtis šioje Jūsų naujausioje parodoje? Koks yra šiuolaikinis abstraktusis menas?
– Prieš keletą metų kartu su vienu draugu lankėmės Olštino pilyje (Lenkija).
Apžiūrėjome vokiečių menininko parodą. Buvo eksponuojamos abstrakcijos ir labai keistos instaliacijos. Paroda įspūdinga.
Staiga mano draugas tarė: „nežinau kodėl, bet man patinka šie kūriniai“. Manau, kad ši mano draugo reakcija puikiai atsako į klausimą apie tai, kas yra abstraktusis menas ir kaip jis veikia.
Jei nežinai kodėl, bet jauti emocinį ir estetinį poveikį, tuomet galima numanyti, kad tinkamai išgyveni susitikimą su kūriniu. Daug ką norime aiškinti žodžiais, tačiau jų mums pritrūksta.
Pasirodo gerokai daugiau suprantame pasaulį perleisdami per jausmų, o ne proto filtrą.
Dažnai nutinka taip, kad šiuolaikinio meno eksperimentus, abstrakcijas ir netgi teorines koncepcijas vertiname remdamiesi visiškai nuvalkiotomis grožio kategorijomis. Pasitelkiame banalias sąvokas, atsigręžiame į nepaslankias ir standartizuotas suvokimo schemas. Tokia strategija nėra tinkama. Abstraktus, tikrovės neimituojantis menas prabyla į žiūrovą su intencija, kad jis bus labiau atviras patyrimui.
Rengdamas ne vieną savo kūrybos parodą aš dažnai kviečiu žiūrovą būti atviru ir smalsiu.
Prašau kelti klausimus, ieškoti atsakymų dialoge, bet ne priešiškume.
Tikiuosi, kad mano kūrinius suvoksite ne racionalizuodami žodžiais tai ką matote, bet likdami jausmų registre, pasiduodami nuostabai arba susižavėjimui.
Neretai aš savo kūrinius eksponuoju be konkretaus pavadinimo ar sukūrimo datos skelbimo. Aš suteikiu žiūrovui laisvę.
Manau, kad tinkama akistata su mano kūriniu ištinka tuo metu, kai nėra jokių išankstinių nusistatymų.
Tapyboje prioritetą teikiu spalvai ir kompozicijai. Kompozicija ir spalvos schema niekuomet nėra iš anksto apgalvota. Nemetodiška mano kūrybos strategija komplikuoja patį kūrybos procesą. Be abejo, toks neplanuotas rezultatas tikrai gali nustebinti žiūrovą.
Skirtinguose paveiksluose įforminami ir skirtingi spalvos deriniai. Neretai koloritas neatitinka mūsų krašto tapybos tradicijos arba akademinių taisyklių apskritai.
Nors mano kūriniai nėra emociškai sunkūs ir nepakeliami, nors visi jie prabyla apie gyvenimą ir malonumą, tačiau keista kompozicija ir akiai neįprastas koloritas nepasiduoda įprastos kalbos galiai aprašyti tai, ką jaučiate žiūrėdami į abstraktų kūrinį.
Vadinasi, abstrakcijomis sužadintame jausmų pasaulyje kalbos išsireiškimai dažnai pasirodo esantys labai riboti. Jie beveik negali atskleisti to, kas yra išgyvenama.
Ne žodis ar jų junginiai abstraktųjį meną suartina su žmogumi, bet jausmai, emocijos ir kalbai nepaklūstanti vaizduotė.
– Šią parodą pavadinote “Laisvė ir atsitiktinumas”, joje – ir kūriniai, įkvėpti šiandieninių karo už savo tautos laisvę realijų. Kodėl Jums apie tai svarbu kalbėti? Kodėl mums, lankytojams, svarbu tai girdėti? Jautriai reaguojate į karą Ukrainoje?
– Po šiuo pavadinimu vienijama ne pirmoji mano paroda. Vis tik ne karas padiktavo šį žodžių junginį. Aš kuriu taip, kaip jaučiu ir kaip man atrodo.
Nepaisau sudėtingų akademinių normų. Dažnai lieku ištikimas savo jausmams ir vaizduotei. Tai lemia mano savitą poziciją.
Būdamas laisvas esu ir atviras netikėtiems eksperimentams, specifiniams bandymams. Vadinasi, atsiranda vietos atsitiktinumui. „Laisvė ir atsitiktinumas“ – tai mano kūrybos programa, strategija (o jeigu norite, galite vadinti net ideologija).
Tapydamas aš negalvojau ir vis dar negalvoju apie karą. Tapydamas svarstau apie laimę, apie gėrį ir netgi hedonistinius malonumus. Tačiau mano kūrybinė strategija natūraliai įgauna ryšį su globaliais mūsų regiono pokyčiais.
Kitą vertus, jei galima priešintis karo siaubui, tai kodėl gi ne su meno kūryba; jei mirtis, tai kodėl gi negrojant gyvenimą garbinančiai muzikai… Galbūt mano menas atsirado laiku ir vietoje.
Noriu ar nenoriu, bet mane (kaip ir kitus Lietuvos gyventojus) veikia karo fonas. O kodėl Rusijos agresijai nepasipriešinus kuriant meną apie gyvenimą ir grožį?
Taip, mane karas veikia, mane jaudina esama sudėtinga situacija.
Atrodo net nervinis tikas mane ištinka išgirdus rašistines nesąmones.
Kaip į tai galiu žiūrėti ramiai ir be vidinio jaudulio, jei žinau mūsų tautos istoriją ir kas mūsų žmonėms nutiko praeitais amžiais.
Kai vertinu tikrovę periodiškai atsigręždamas į istoriją, tuomet atrodo akimirksniu prisimatuoju praeities žmonių išgyvenimus. Tokiu atveju visiškai kitokia atrodo Lietuva dabar nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Žinote, kaip menininkas ir toliau noriu kurti ir mąstyti laisvai. Tad kodėl aš turėčiau nesijaudinti dėl rytojaus? Juk man patinka mano laisvė!
– Yra teigiama, kad abstraktusis menas yra skirtas intelektualiam žiūrovui. Kaip manote, ar mūsų tautiečiai yra pakankamai intelektualūs suprasti ir jausti šį meną? Ar Jums pačiam yra svarbu būti suprastam žiūrovų?
– Esu girdėjęs daugybę lozungų apie tai, kad menas turi būti gražus, ugdyti dorovingą žmogų, suteikti pasitenkinimą, pasakoti tiesą, būti skirtas liaudžiai, kiekvienas gali būti menininkui… Visa tai primena propagandines nesąmones.
Menininkai jau seniai nebenori būti vien tik aplinkos gražintojais. Šiandienos menininkai – tai mąstytojai, vizualūs tyrinėtojai. Kaip mokslininkai pasitelkia terminologiją, apibrėžia sąvokas, analizuoja situacijas ir kuria pasaulio pažinimo instrumentus, taip ir menininkas – plėtodamas savo vizualinę kalbą, taikydamas vis kitus raiškos būdus mums siekia papasakoti apie tikrovę gerokai daugiau nei joje kasdien tarpstame.
Meno kūrėjus domina globalios temos: visuomenė, išgyvenimas, karas, klimato krizė, technologijos, žmonių tarpusavio santykiai, etc. Tik menininko kalba yra kitokia. Ji gerokai sudėtingesnė nei mokslininko. Ji yra vaizdinė, jautri, neretai intuityvi.
Suprasti ją kartais reikia tiek pat pastangų, kiek ir skaitant sudėtingą filosofinį tekstą, nagrinėjant eilėraštį ar studijuojant kvantinės fizikos tiesas. Meno suvokimo reikia mokytis taip, kaip užsienio kalbos.
Be specialių pastangų joks meno kūrinys nėra pažinus. Net kai mano kūrinius bandote patirti ir liekate jausmų zonoje, vis tik reikia tuomet perkainoti savo jausmų kombinacijas, susitarti su savimi apie tai ką suvokiate ir kaip dar galima būtų suvokti.
Dažno lietuvio požiūris į meną yra toks: nesuprantu, nesąmonė, kam to reikia, ai jie ten kažkokie nenormalūs… Visa tai ateina iš bazinės edukacijos lauko.
Kultūra ir menas suvokiami tik tuo metu, kai reikia ką nors palinksminti. Juk toks suvokimas ateina net iš vidurinės mokyklos.
Kai meno teorijos ir praktikos disciplinos bus suvokiamos kaip lygiavertės kitoms disciplinoms, gal tuomet ir išprususių meno vartotojų bus daugiau. Dabar padėtis tikrai nėra džiuginanti.
Aš pats sąmoningai nesiekiu, kad mano kūryba būtų suprantama visiems. Tačiau jei žiūrovas kažką joje atpažįsta, suvokia, gali tai reflektuoti ir vystyti diskusiją – tai man svarbu.
Jei atsiranda nors vienas toks vartotojas, tuomet aš kuriu ne veltu, o mano kūrybos strategija yra tinkama. Vis tik kuriu pirmiausiai ne kitiems o sau. Kūryba man yra savitas psichoanalizės seansas, o tik po to galiu pagalvoti apie žiūrovą.
– Teigiate, kad ateitis priklauso būtent abstrakčiajam menui. Kodėl taip manote? Kodėl, Jūsų nuomone, žiūrovui turės būti svarbiau jausti turinį, o ne matyti formą?
– O kodėl turėtų būti kitaip? Kai mūsų galvoje gimsta mintis, idėja, tuomet ji dar neturiu konkrečios išraiškos, jai svetimas kūniškumas, ji nėra materializuota.
Pirminė mintis ar idėja yra nujaučiama, suvokiama bet nestruktūriška. Vadinasi, ji nepasiduoda įprastos kalbos raiškai. Tik po to ji randa tam tikrą kelią į mūsų materialų pasaulį.
Jei abstrakcija negali virsti kūnu, ji tampa nereikšminga. Ji lyg neegzistuoja. Bet čia ir slepiasi didžioji provokacija: gal būt abstrakcijos vertė slypi tame, kad ji gali virsti kūnu?… Gal abstraktusis menas mus ir grąžina prie tos abstrakcijos vertės? Gal per abstraktųjį meną mes mokomės ir iš naujo patiriame procesus kaip mūsų abstrakčios idėjos virsta materialiu kūnu? Gal apie tai ir yra ir mano meno kūryba?
……….
Gegužės 17-ąją, šeštadienį, 17 val. Janinos Monkutės–Marks muziejuje–galerijoje (J. Basanavičiaus g. 45) įvyks prof. dr. Remigijaus Venckaus parodos „Laisvė ir atsitiktinumas: nuo grafikos iki tapybos“ ir Virginijaus Malčiaus parodos „Tuščios sūpynės“ atidarymas. Abi parodos veiks iki birželio 29 d.
18 val. – prof. dr. Remigijaus Venckaus paskaita „Abstraktusis menas“;
