Kėdainietė Valda Kairiūnienė prieš keletą metų paliko stabilų vadovės darbą nuo „aštuonių iki penkių“ ir įkūrė solo verslą. Pasak moters, imtis kardinalių pokyčių paskatino noras dirbti iš namų, būti savo laiko šeimininke ir turėti „kažką savo“.

Pažįstamas noras, tik nežinia, nuo ko pradėti? „Nenuostabu, – šypsosi Valda. – Dar visai neseniai ir pati sukau galvą, kur galėčiau pritaikyti savo darbinę patirtį, turimus talentus ir žinias bei iš to pragyventi.“

Įgijusi vertingos patirties, šiandien Valda pati konsultuoja sau darbo vietą norinčias susikurti moteris.O istorijomis, kuriomis dalijasi virtualioje erdvėje, sako norinti įkvėpti ir įgalinti moteris drąsiai siekti savo svajonių, neatidėti rytojui širdyje degančių troškimų, nelaukti, kol kažkas pasikeis ar duos leidimą, bet imti pačioms ir daryti.

Kas stabdo moteris?

Daug žmonių, nors ir jaučia tokį poreikį, bijo keisti įprastą gyvenimą iš pagrindų. Ar su tuo susidūrėte?

– Savo aplinkoje, ypač tarp moterų, pastebiu, kad mums labai sunku imtis kardinalių gyvenimo pokyčių. Ypač perlipusioms 40 metų slenkstį. Bijodamos prarasti tai, ką per daug metų susikūrėme, mes labai dažnai laikomės įsikibusios smurtinių ar atšalusių santykių, nemėgstamo darbo, energiją ir jėgas sekinančių draugysčių bei veiklų, nes bijome nežinomybės, kuri neišvengiamai su kiekvienu pokyčiu ateina.

Pasirinkusi savo noru palikti stabilų vadovės darbą ir išeiti „į niekur“, tikrai susilaukiau nedviprasmiškų nuomonių. Vieni žmonės rašė: „Kokia tu šaunuolė! Sveikinu. Tu gali! Taip ir toliau.“ Bet buvo ir tokių moterų, kurios sakė: „Kaip aš tau pavydžiu. Aš irgi taip norėčiau, bet neišdrįsiu…“ Taip pat buvo ir tokių žmonių, kurie be užuolankų klausė: „Tai kaip tu dabar gyvensi? Iš ko save išlaikysi? Ar tu turi sveiko proto, atsisakydama vadovės darbo? Ko tau čia trūko?!“

Tada ir susidariau tą nuomonę, kad mes, moterys, turime daugybę baimių imtis pokyčių, nes tai susiję su netikrumu ir saugumo jausmo praradimu, kuomet nežinome, kas bus rytoj, neturime tos vidinės jėgos ir stiprybės, stokojame pasitikėjimo savimi, mums trūksta palaikymo iš šalies. Mums vis dar tas žvirblis saujoje atrodo geriau: „Ai, jau geriau taip, kaip yra. Gaunu atlyginimą, galiu susimokėti mokesčius, gal net ir atostogų išvažiuoju, tai ko man, atrodytų, trūksta?..“

Bet aš žinau, kad trūksta, pati tai jutau, todėl ir pasirinkau pokytį.

„Mums vis dar tas žvirblis saujoje atrodo geriau: „Ai, jau geriau taip, kaip yra. Gaunu atlyginimą, galiu susimokėti mokesčius, gal net ir atostogų išvažiuoju, tai ko man, atrodytų, trūksta?..“

Kaip Jums sekėsi keliauti tuo pokyčių keliu?

– Nuo pat savo karjeros pradžios dirbau samdomą darbą, kol laiptelis po laiptelio užkopiau iki vadovės pozicijos ir paskutinius keliolika metų vadovavau skirtingoms komandoms.

Kadangi darbinės patirties turėjau pačios įvairiausios – nuo žemiausios pozicijos iki stambių projektų valdymo ir vadovavimo komandai – išėjusi iš darbo pradėjau galvoti ir ieškoti veiklos, kuri galėtų apjungti mano turimus gebėjimus, įgytas žinias ir profesines patirtis.

Kartu ėmiau modeliuoti ir galvoti, o kokį gyvenimo būdą aš noriu propaguoti toliau? Ir kaip turi atrodyti mano darbo diena, kad aš jausčiausi sveika ir pailsėjusi? Kuo galėčiau užsiimti, kad ši veikla leistų save ne tik išlaikyti, bet ir skleistis mano kūrybiškumui?

Taip pamažu atėjo supratimas, kad šiame gyvenimo etape noriu dirbti tik sau: būti savo laiko bei dienotvarkės šeimininke, todėl ėmiau ir įkūriau solo verslą.

Kaip pradėti veikti

„Drąsos pradėti solo verslą išties reikia nemažai. Bet kur kas svarbesnis yra vidinis tikėjimas savimi ir žinojimas, kad viskas yra įmanoma“, – remdamasi savo patirtimi teigia Valda Kairiūnienė. („Kėdainių mugės“ archyvo nuotr.)

O kaip paskatinate, padrąsinate kitus?

– Nedrįstantiems imtis būtinų pokyčių mėgstu išvesti žmogaus ir medžio paralelę. Jeigu medis neauga, jis pradeda pūti. Taip ir žmogus. Jeigu mes neaugame savo viduje, nesimokome naujų dalykų, vengiame naujų patirčių, neatsiliepiame į vidinį balsą judėti savo svajonių link, mes imame nykti iš vidaus. Užvaldo liūdesys, slogios emocijos, suserga mūsų kūnas. Tampa sunku prisiversti rytais šokti iš lovos, nes žinome, kad „ir vėl laukia tas pats“ – niekas gyvenime nebedžiugina.

Dirbdama ir drąsindama savo klientes mėgstu sakyti: „Pradėk, kur esi, su tuo, ką turi, šiandien“. Tai gali būti patys mažiausi žingsniukai, kurie leistų judėti išsvajotojo tikslo link.

Galbūt ne visi rytoj imsime kurti solo verslus, bet bent jau galime pradėti galvoti: „Ką aš noriu pakeisti savo gyvenime? Kas manęs šiuo metu netenkina? Kas sukelia didžiausią įtampą ar stresą? Kaip galėtų atrodyti tobula mano gyvenimo diena?“

Ir tai nėra vien tušti klausimai. Tai yra galimybė pažvelgti į savo gyvenimą kitu kampu ir pradėti mažus, bet labai svarbius pokyčius, kad galėtume ir vėl jausti gyvenimo pilnatvę ir būti sveiki bei laimingi.

Tam reikia žmogaus iniciatyvumo, ar pradžioje – įveikti vidinį pasipriešinimą, nedrąsą?

– Iš savo pačios patirties galiu pasakyti, kad visų pirma reikia apsisprendimo. Antras dalykas, tai tikslas ir aiškus planas, kaip tą trokštamą tikslą pasieksime. O tada reikalinga disciplina, kuri padėtų susidaryto plano laikytis kasdien. Ir žinoma, labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris drąsintų, tikėtų ir visame kame jus palaikytų.

Apsisprendusi dirbti savarankiškai savo solo verslą įkūriau per 20 dienų. Kasdien lipau į antro aukšto kambarėlį, kurį dabar vadinu savo ofisu, tarsi į tikrą darbą eičiau. Braukiau vieną atliktą darbą po kito iš susidaryto darbų sąrašo. Tokiu būdu pati susikūriau svetainę, pasirašiau reikiamus tekstus, įforminau veiklą mokesčių inspekcijoje ir nustatytą dieną paskelbiau apie savo veiklos pradžią „Facebook“ paskyroje. Kasdien sau kartojau, kad „kitaip nebus“ ir tvirtai laikiausi susidaryto plano.

Drąsos pradėti solo verslą išties reikia nemažai. Bet kur kas svarbesnis yra vidinis tikėjimas savimi ir žinojimas, kad viskas yra įmanoma, jei tik tvirtai apsisprendi ir pradedi veikti.

Solo verslams reikia palaikymo

Papasakokite apie savo veiklą: kuo užsiima virtuali asistentė ir solo verslo mentorė?

– Vieną dieną atsitiktinai pamačiau skelbimą „Facebook‘e“, kuriame viena amerikietė moteris dalinosi patirtimi ir pasakojo savo istoriją, kaip ji pati tapo virtualia asistente. Jos pasakojimas labai tiko ir man, nes ji, kaip ir aš, norėjo dirbti iš namų, būti savo laiko bei dienotvarkės šeimininke bei pritaikyti turimas žinias ir darbinę patirtį teikdama verslo administravimo, projektų valdymo bei internetinių svetainių ir socialinių tinklų administravimo paslaugas žmonėms ir verslams nuotoliniu būdu. Jos pavyzdžio įkvėpta pagaliau atradau sritį, kurioje galėjau kurti solo verslą ir pati susikūriau sau darbo vietą.

Solo verslo mentorė, tinklaraščio ir įkvepiančių istorijų socialiniuose tinkluose autorė Valda Kairiūnienė. (Monikos Požerskytės Kalvelės nuotr.)

Būtent virtuali asistentė man nutiesė tiltą į solo verslo mentorės poziciją, kuri atsirado neatsitiktinai. Pradėjusi eiti solo verslo keliu labai greitai supratau, kad yra pakankamai informacijos, kaip vieną ar kitą dalyką suplanuoti ir padaryti versle, tačiau man reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau reguliariai pasitarti bei pasidalinti atėjusiomis idėjomis, kuris palaikytų ir padėtų įveikti abejones, kurios pačioje pradžioje apnikdavo kone kiekvieną dieną.

Man regis, kad dirbant iš namų tas palaikymo poreikis dar stipresnis?

– Pastebėjau, kad ypač to palaikymo mums reikia tada, kai tenka priimti sudėtingus sprendimus: atleisti verslo ir bendravimo etiką pažeidusį klientą, suvokti savo paslaugų vertę, pakelti kainas ar imtis naujos, lig tol nebandytos veiklos. Neturint ilgametės verslo patirties vienam tą padaryti labai sunku, ypač moterims, kurios visur ir visame kame linkusios įtikti, patikti ir nusileisti.

Taip pat labai greitai pajutau, kad solo versle aš gana dažnai jaučiuosi vieniša, nepaisant to, kad šalia yra mane palaikanti šeima. Namiškiai ne visada suprasdavo, ką aš toje virtualioje erdvėje veikiu, kur link judu ir ką noriu pasiekti. Visus tuos metus didžiausias mano ramstis ir visų sumanymų palaikytoja buvo mano vyresnėlė dukra, kuri ir padėjo suvokti, kad jeigu tokio žmogaus reikia man pačiai, vadinasi, tokio žmogaus – verslo mentoriaus, kuris sudarytų erdvę atėjusioms idėjoms ir sumanymams skleistis, padėtų laikytis nusistatytos krypties ir kantriai siekti užsibrėžtų tikslų, reikia ir kitoms solo verslus vystančioms moterims. Taip pamažu pradėjau savo veiklą sukti solo verslo mentorės keliu ir šiuo metu konsultuoti į mane besikreipiančias moteris. Matau tame didžiulę prasmę ir kuriamą vertę. Tikiu, kad remdamasi savo gebėjimais, turimomis žiniomis ir sukaupta asmenine patirtimi galiu padėti ir kitoms moterims stiprinti pasitikėjimą savimi bei drąsiai siekti savo svajonių solo verslus vystant.

„Verslo mentoriaus, kuris sudarytų erdvę atėjusioms idėjoms ir sumanymams skleistis, padėtų laikytis nusistatytos krypties ir kantriai siekti užsibrėžtų tikslų, reikia ir kitoms solo verslus vystančioms moterims.“

Nuotolinės pamokos… mokytojams

Pirmojo karantino metu Jūs mokytojams nemokamai rengėte mokymus, kaip dirbti „Zoom“ platformoje… Išmokti gyventi naujomis sąlygomis turbūt buvo iššūkis didelei daliai visuomenės.

– Vos tik paskelbus pirmąjį karantiną aš buvau ne išimtis – kaip ir daugelis verslų, mano veikla sustojo. Visiems buvo šokas, ir man pačiai. Kadangi tarp mano draugų yra nemažai mokytojų, labai greitai supratau, kad dar didesnį šoką išgyvena šie žmonės, nes būtent mokytojai ir darželių auklėtojai per dvi savaites turėjo persiorientuoti ir pradėti pamokas vesti nuotoliniu būdu.

Dirbdama virtualia asistente žinojau, kaip veikia nuotolinės programos, viena kurių buvo ir „Zoom“ programa. Taip atėjo mintis, kad, kol neturiu darbo, galiu padėti šiems žmonėms reikiamas programas įvaldyti. Pasakysiu atvirai, tikrai nesitikėjau tokio susidomėjimo. Galvojau, kad atsiras 3–5 mokytojai iš artimos aplinkos, kuriems galėsiu padėti. Bet jau per pirmą registracijos valandą užsiregistravo virš 50 žmonių, o per tas dvi karantino savaites turėjau galimybę pabendrauti ir apmokyti su „Zoom“ programa dirbti beveik 150 mokytojų ir darželio auklėtojų.

Vedant šias nuotolines „pamokas“ pirminis šokas pamažu ėmė rimti. Atėjo supratimas, kad nors ir negaliu savo paslaugų šiuo metu teikti verslui, bet galiu būti naudinga kitiems žmonėms, kuriems mano pagalbos šiuo metu ne mažiau reikia. Taip visai neplanuotai tapau savanore, o teikdama šiuos mokymus neatlygintinai pažinau daug naujų žmonių iš pačių įvairiausių Lietuvos kampelių.

Laimingų akimirkų koliažas

Socialiniame tinkle „Facebook“ vedate paskyrą „Šiltai, Valda“, kurioje dalijatės savo istorijomis, smagiais nutikimais iš savo šeimos kasdienybės, kelionių akimirkomis. Kokią žinutę norite perduoti?

– Nors mane skaito ir palaiko keletas vyrų, bet didžioji dalis mano sekėjų yra moterys. Dalindamasi savo istorijomis turiu vienintelį tikslą – įkvėpti ir padrąsinti mane skaitančias moteris. Noriu pasidalinti savo kasdieniais atradimais ir mažais džiaugsmais, kurie mane pačią džiugina ir pripildo.

Moteris noriu palaikyti neatsitiktinai. Pati būdama moteris supratau, kad mes visos skirtingais gyvenimo etapais patiriame tam tikras transformacijas. O išgyvendamos jas turime iš naujo prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių ir atrasti savo vietą šeimoje bei visuomenėje.

„Kasdien stengiuosi pastebėti net ir mažiausius dalykus, kurie man padeda neprarasti pozityvumo, geros nuotaikos ir vidinės ramybės.“

Jeigu būdama dvidešimties aš buvau jauna mama ir studentė, tai trisdešimties – aš jau dviejų dukrų mama ir karjerą padariusi moteris. Dar po kelerių metų, kuomet vyresnėlė išvyko studijuoti į užsienį, aš tapau emigrantės mama, išgyvenanti tuštėjančio lizdo sindromą. Per visus šiuos etapus mano vaidmuo tiek šeimoje, tiek visuomenėje keitėsi. Aš turėjau atrasti naujų veiklų ir išmokti prisitaikyti, kad nesijausčiau viena, vieniša ar niekam nereikalinga.

Taip pat pastebiu, kad labai dažnai mes, moterys, esame linkusios tapatintis tik su vienu pasirinktu vaidmeniu, dažniausiai žmonos ir mamos, atsiduodamos šiam vaidmeniui visa širdimi. Tačiau kai vaikai užauga, staiga atsiveria tuštuma, atsiranda slegiantis nebereikalingumo jausmas, nes per tą laiką, kol auginome vaikus, tiesiog neskyrėme laiko savo pačių pažinimui, savo pomėgių ir mėgiamos veiklos atradimui, savo slaptų troškimų ir svajonių puoselėjimui.

Savo istorijomis aš noriu įkvėpti ir įgalinti moteris drąsiai siekti savo svajonių, neatidėti rytojui širdyje degančių troškimų, nelaukti, kol kažkas pasikeis ar duos leidimą, bet pačioms imti ir daryti – kurti tokį gyvenimą, apie kokį giliai širdyje kiekviena iš mūsų svajojame.

Kuo gali būti graži, prasminga ir pamokanti mūsų kasdienybė, ypač – karantino, psichologinės įtampos kontekste?

– Kasdienybę aš suprantu kaip kino juostą, sudarytą iš daugybės atskirų kadrų. Priklausomai nuo to, kokie kadrai toje juostoje vyrauja, tokia ir mus supanti tikrovė. Norėdama jaustis rami ir būti laiminga, aš pati ieškau smagių, mane įkvepiančių dalykų savo kasdienoje ir iš jų dėlioju savo kasdienybės filmą. Kasdien stengiuosi pastebėti net ir mažiausius dalykus, kurie man padeda neprarasti pozityvumo, geros nuotaikos ir vidinės ramybės.

Stengiuosi atsiriboti nuo tokio turinio ir žmonių, kurie mane išbalansuoja, sukelia neigiamas emocijas ar skatina vidinę įtampą. Todėl jau seniai nebežiūriu jokių televizijos šou, jokių dramas ar smurtą propaguojančių laidų. Per dieną pasižiūriu tik vieną žinių laidą, kad susidaryčiau nuomonę, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, ir einu dirbti savo darbų, nesistengdama būti nuolatinės informacijos ir neigiamų žinučių epicentre.

Sąmoningai saugau save nuo per ilgo buvimo socialiniuose tinkluose, nes suprantu, kad tai labai tiesiogiai veikia mano nuotaiką, savijautą, pasitikėjimą savimi, kūrybiškumą bei vykdomus projektus.

Miško ir rašymo terapija

„Į mišką einu kone kasdien. Jame aš pailsiu, pasisemiu energijos, randu nusiraminimą, čia gimsta daugelis mano istorijų“, – sako įkvepiančių ir šiltų istorijų autorė Valda Kairiūnienė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip Jums pavyksta neprarasti pozityvumo?

– Tikrai ne visada pavyksta išlikti pozityviai, kupinai energijos ir geros nuotaikos. Aš, kaip ir daugelis žmonių, atsikeliu ryte pikta, jaučiuosi liūdna, būnu užvaldyta pykčio, jaučiu vidinę įtampą, nerimą, kartais verkiu. Susikaupusias emocijas ir verdančius jausmus labiausiai man padeda išlaisvinti sąmoningas savęs stebėjimas, ėjimas mišku ir rašymas. Kuomet jaučiu, kad nuo įtampos, kilusio susierzinimo ar susitvenkusio pykčio mano emocijų dangtis ima šokinėti, atsisėdu ir stengiuosi išrašyti mane slegiančias mintis. O rašydama bandau suvokti, kas atsitiko: dėl ko aš pykstu, kodėl liūdžiu, kas iššaukė mano susierzinimą ar nerimą? Rašymas padeda savo emocijas ir jausmus pripažinti, o pasivaikščiojimai – visa tai paleisti.

Ypatingą vietą Jūsų istorijose užima Babėnų miškas, į kurį beveik kasdien einate pasivaikščioti. Kalbantis telefonu, net pajuokavote: „Karantinas manęs negąsdina, tegul tik neatima iš manęs miško, būsiu laiminga…“

– Gamta ir miškas mane lydėjo nuo pat vaikystės. Mano seneliai gyveno prie miško, tad praktiškai nebuvo dienos, kad mes neitume su seneliu miškan pasivaikščioti. Ir dabar į mišką aš einu kone kasdien. Jame aš pailsiu, pasisemiu energijos, randu nusiraminimą, čia gimsta daugelis mano istorijų.

Nuo pat vaikystės puoselėtas ryšys su gamta man leido suprasti, kad mes nesam gamtos valdytojai, o jos sudedamoji dalis, todėl turime išmokti joje pritapti. Privalome ją tausoti ir mokyti savo vaikus megzti pagarbų ryšį su gamta, nes tik taip būsime sveiki, atrasime pusiausvyrą tarp miesto šurmulio ir miško tylos, nes tik taip galėsime išsaugoti šį turtą ateities kartoms.

Man labai liūdna, kai eidama mišku randu ledų, traškučių pakuočių, saldainių popierėlių ar vienkartinių kavos puodelių, išmestų tiesiog čia, miške, šalia kelio. Iš to sprendžiu, kad miške buvo ne tik suaugę, bet ir vaikai. Kokį mūsų pavyzdį jie matė? Kartais randame tuščių putojančio vyno butelių, nes ir miške vakarėliai vyksta. Su vyru juos surenkame. Bet naudodamasi proga noriu paprašyti: nepalikime miške šiukšlių, pasiimkime jas su savimi, pakelkime kitų numestas, nes miško valytojos etato dar niekas gamtoje neįsteigė.

Istorijos gimsta ir… plaunant indus

Ar greitai gimsta Jūsų tekstai, ar mėgstate juos „nušlifuoti“?

– Dar mokykloje supratau, kad tie tekstai man ateina gana lengvai, tačiau tik pradėjusi dalintis savo istorijomis socialiniuose tinkluose supratau, kad mano žodžiai turi galių. Rašančiam žmogui gauti grįžtamąjį ryšį svarbu, todėl esu be galo dėkinga mane skaitantiems ir palaikantiems žmonėms, nes būtent jie ir padėjo pažadinti mano rašymo talentą.

Dažniausiai mano istorijos gimsta einant mišku. Grįžusi namo skubu užsirašyti pagrindinę mintį, kad nepamesčiau minčių sekos, ir tik vėliau prisėdu ir parašau istoriją iki galo.

Taip pat mano tekstai gimsta plaunant indus. Labai mėgstu tą daryti, todėl mūsų namuose nėra indaplovės. Indų plovimas man yra tarsi meditacija – nusiraminimo, atsipalaidavimo būdas, kuo, žinoma, noriai piktnaudžiauja mano šeima.

Užgimusius tekstus tikrai šlifuoju. Iš pradžių vienu prisėdimu parašau juodraštį ir tik vėliau iš naujo skaitau ir redaguoju jau parašytą tekstą. Dažnai tai yra nematomas darbas, kuris leidžia pasiekti tai, kad net ir ilgas tekstas lengvai ir maloniai skaitytųsi.

Ar kada nors svajojote parašyti knygą?

– Jeigu atvirai, tai ilgą laiką apie tai negalvojau. Ir tik pradėjusi rašyti savo tinklaraštį iš jį skaitančių moterų sulaukiau klausimo, kada ketinu išleisti knygą. Artimiausiuose planuose to daryti neketinu, bet vieną dieną norėčiau. Galbūt kada nors…

Dabar madingi kūrybinio rašymo, turinio kūrimo, netgi rašymo terapijos kursai. Ar rašyti mokėtės, ar tiesiog gludinate įgimtą talentą?

– Ne, rašyti niekur nesimokiau, tačiau turėjau tris nuostabius mokytojus, kurie mane išmokė pasakojimo ir rašymo meno.

Pats pirmasis ir didžiausias mano mokytojas buvo mano senelis. Jis man kiekvieną vakarą sekdavo po dvi pasakas prieš miegą. Kai paūgėjau, mudu skaitydavome kartu ir keisdavome istorijų pabaigas, taip bandydami pakreipti pasakojimo siužetą vis kitu kampu. Manau, kad būtent taip jis tą savo istorijų pasakotojo dovaną man padovanojo.

Taip pat aš buvau tas vaikas, kuris daug ir viską iš eilės skaitydavo. Skaitau labai daug ir dabar, tik pasikeitė knygų forma. Taupydama laiką klausausi audio knygų. Dauguma jų – anglų kalba, nes ne visos mane dominančios knygos yra išverstos į lietuvių kalbą arba verčiamos ne taip greitai, kaip man norėtųsi.

Taip pat vidurinėje mokykloje turėjau dvi nuostabias lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, kurios man padėjo lavinti rašymo ir istorijų konstravimo įgūdžius: mokytoją E. Kranauskienę ir D. Muzikevičienę.

Savo įgūdžius tobulinu ir toliau pati. Seku savo mėgstamus rašytojus, skaitau knygas, tinklaraščius, taikau siūlomus metodus ir stengiuosi rašyti kasdien.

Rašymas man tarsi terapija, kuri padeda sugaudyti atklydusias mintis, nuraminti įsiplieskusius jausmus ir visa tai paversti šiltomis, kitus žmones įkvepiančiomis istorijomis.

Apie Matildą ir kelionių troškulį

Vienos įsimintiniausių šeimos kelionių po Škotiją akimirka – pasiekta Ben Hope kalno viršūnė. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Praėjusią vasarą į Jūsų namus atkeliavo… Matilda. Papasakokite apie šį smagų projektą.

– Jau kuris laikas turėjome svajonę pakeliauti su nameliu ant ratų. Praėjusių metų birželį pokalbio su vyresnėle dukra metu šią idėją iš naujo prisiminėme. Ji tada man ir sako: „Tai, mama, imk ir pirk!“ Aišku, abi pasijuokėme, nes niekas to namelio nė negalvojo pirkti. Ypač per karantiną! Bet, pamenu, nusileidau žemyn ir papasakojau vyrui, kad mums reikia namelio ant ratų. Jis irgi nusijuokė, bet jau kitą dieną grįžo iš miesto su nuotraukomis apleisto, bet labai žavaus namuko, kurį mes dar tą pačią dieną ir nusipirkome.

Kadangi namelis buvo gerokai apleistas, jame savo namus buvo įsirengusios net lauko pelės, tai turėjome tikslą iki vasaros pabaigos jį išplauti, pašalinti sulūžusias dalis ir perdažyti išorę. Tą ir padarėme. Kad būtų smagiau, namelį pavadinome Matilda. Dabar ji kantriai stovi kieme ir laukia savo transformacijos užbaigimo.

Šitas projektas labai suartino mūsų šeimą. Jis mums svarbus ne kiek dėl pačių kelionių, bet dėl naujų patirčių šį projektą įgyvendinant. Kartu su vyru atradome, kad jam labai patinka konstruoti, o man suktis aplink, viską dokumentuoti, o po to sudėti į šiltas istorijas.

Labai įdomu patiems, kaip pavyks namelį ant ratų transformuoti ir prikelti antram gyvenimui. Jeigu pavyks, jau šią vasarą planuojame leistis į pirmąją mūsų šeimos kelionę turėdami daugiau patogumų, nei keliaudami su palapine.

„Prieš prasidedant pandemijai buvo suplanuota keturių moterų kelionė: 160 km žygis pėsčiomis Škotijos kalvomis per 11 dienų, keliaujant su kuprine ant pečių ir miegant tik palapinėse. Karantinas šią kelionę kol kas pristabdė, bet savo planų neatsisakome.“

Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi kelionės? Kaip renkatės vietas, ką norite patirti?

– Man asmeniškai kelionės yra svarbu. Jaučiu vidinį poreikį išvykti iš namų, keliauti ir aplankyti nematytas vietas. Tuo tarpu mano šeimos nariams tų kelionių reikia mažiau, todėl šeimoje dažnai vyksta diskusija, kur ir kada keliausime.

Man labai sunku gulėti po skėčiu ir būti vienoje vietoje, todėl mano kelionės turi būti pažintinės, kupinos judėjimo ir veiksmo, naujų potyrių bei netikėtų išbandymų. Kartu aš esu iš tų žmonių, kuriems reikia labai nedaug: tik gerų žygio batų, kuprinės ant pečių, gale dienos dušo ir pagalvės galvai padėti.

Prisipažinsiu, kad aš esu ne tik solo verslo savininkė, bet ir solo kelionių šalininkė. Man labai patinka keliauti vienai. Tada nereikia daug derintis, galvoti, kur sustoti ar ką valgyti. Labai mėgstu apsistoti hosteliuose ir dalintis gyvenamąja erdve su kitais keliautojais.

Net ir keliaudama viena turiu labai nedaug reikalavimų: galiu visą dieną eiti viena, gerti į save aplinkos grožį bei naujus įspūdžius, vakare kristi į lovą, o iš ryto viską kartoti iš naujo.

Pandemijos sustabdytas žygis Škotijoje

Kokia kelionė buvo įsimintiniausia?

– Iš tokių įsimintiniausių kelionių galiu paminėti kelionę traukiniais, į kurią leidomės dviese su vyresnėle dukra. Susitikome Paryžiuje – aš atskridau iš Lietuvos, ji iš Škotijos ir 18 dienų keliavome su kuprinėmis ant pečių traukiniais po Europą. Miegojome hosteliuose, traukinių stotyse, todėl patyrėme tikrai smagų ir įsimintinų nuotykių.

Antroji kelionė, į kurią leidomės visa šeima, buvo susieta su vyresnėlės studijų baigimu. Pamenu, Lietuvoje tai buvo tautinio kostiumo metai, todėl vyresnėlė nusprendė savo diplomą svečioje šalyje atsiimti vilkėdama tautinį kostiumą. Padarėme jai siurprizą, nes tautiniu kostiumu, jai nežinant, pasipuošė ir jaunesnioji sesė. O po to pasileidome garsiuoju NC500 (North Coast 500) keliu, kurio ilgis 860 km ir kuris driekiasi Škotijos šiaurėje, bei pasiekėme šiauriausią tos šalies tašką.

Kelionės metu apsistodavome pakelės kempinguose, gyvenome palapinėje ir tai buvo tikras iššūkis man, nes dienos temperatūra tesiekdavo 10–12 laipsnių šilumos. Tokia ta škotiška vasara birželio vidury! Visos šios kelionės metu sukorėme 5 000 km savo senučiuku „citroenu“. Ar kartotume? Greičiausiai, ne. Bet taip jau yra, kad patys geriausi dalykai mūsų šeimoje nutinka ekspromtu ir visai neplanuotai.

Taip pat tos kelionės metu sugalvojome įkopti į Ben Hope kalną, kuris yra beveik kilometro aukščio. Iš pažiūros tai nėra didelis kalnas, tačiau kopėme ekspromtu, nepasiruošę, kupini naivaus entuziazmo. Dar nepasiekę pusiaukelės sušilome, nuvargome, išmėtėme megztinius, o kai pasiekėme viršūnę, mūsų laukė minusinė temperatūra ir pieno tirštumo rūkas. Tačiau nepaisant tiršto rūko ir stingdančio šalčio iš akmenų sudėjome savo šeimos kauburėlį ir įsmeigėme jaunėlės pieštą trispalvę. O tada skubėjome leistis žemyn, bijodami nepasiklysti ir nenusiversti nuo krašto, kol vakaras kalnuose mūsų dar neužklupo.

Prieš prasidedant pandemijai buvo suplanuota keturių moterų kelionė: 160 km žygis pėsčiomis Škotijos kalvomis per 11 dienų, keliaujant su kuprine ant pečių ir miegant tik palapinėse. Karantinas šią kelionę kol kas pristabdė, bet savo planų neatsisakome ir, kai tik aplinkybės ir gamta mums leis, šį žygį pradėsime.

Kelionėje reikalingi patikimi bendrakeleiviai. Ar tokių turite, kas jie? Turbūt pirmiausia – šeima?

– Mūsų šeimoje aš esu tas idėjų generatorius ir naujų kelionių organizatorius. Didžiausia mano kelionių palaikytoja yra vyresnėlė dukra, kuri noriai leidžiasi į tas avantiūras ir dar pati jų prikuria. Tačiau, žinoma, šalia yra vyras ir jaunėlė, kurie veikia kaip viena komanda. Kuomet keliaujame visi kartu, esame pasidalinę tam tikrais darbais: vyras stato palapinę, mudvi su jaunėle pučiame čiužinius, o vyresnėlė skuta bulves vakarienei. Visi bendrai stengiamės kurti gražius prisiminimus ir palaikyti kelionėje ūpą bei gerą nuotaiką.

Kelionės plečia mūsų šeimos akiratį, leidžia pažinti naujus kraštus ir žmones, moko įveikti kelyje pasitaikančius iššūkius (o jų nutinką kiekvieną kelionę!) bei leidžia patirti smagių nuotykių. Keliavimas kartu kuria bendrumo jausmą ir stiprina šeimą. Be to ir įspūdžiai, patirti kelionių metu, niekada mūsų šeimoje neišblėsta. Gana dažnai prisimename savo „nuotykius“ ir turime iš ko smagiai pasijuokti.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.