Interviu su Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) nekinetinių operacijų kuopos kariu savanoriu, leitenantu Andriumi Kojele.
– Pirmiausia papasakokite apie savo tarnybą. Kokia yra jūsų kuopos paskirtis?
– Tarnauju KASP nekinetinių operacijų kuopoje, kurios viena iš veiklos sričių yra civilių ir karių bendradarbiavimas.
Mūsų tikslas – parodyti visuomenei, kad kariuomenė turi ne tik ginklus. Labai svarbūs ir žmogiškieji ištekliai, bendravimas su civiliais gyventojais, gebėjimas jiems padėti įvairiose situacijose.
Mes esame tarsi tarpininkai tarp kariuomenės ir visuomenės. Mokame ginti, šaudyti, tačiau kartu turime mokėti išgirsti žmones, suprasti jų problemas ir bendradarbiauti.
– Kalbėdama su jūsų kolega išgirdau, kad ryšius su savivaldybėmis ir įvairiomis civilinėmis struktūromis užmezgate dar taikos metu. O ar jau teko realiai padėti civiliams, spręsti konkrečias problemas?
– Jeigu kalbėtume apie dideles krizines situacijas, asmeniškai tokios patirties dar neturiu. Tačiau nuolat dalyvaujame pratybose, kuriose modeliuojamos įvairios situacijos, mokomės reaguoti į galimus iššūkius.
O kasdienėje tarnyboje tokių situacijų tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, planuojamos karinės pratybos tam tikrame regione. Prieš jas reikia informuoti gyventojus, susitikti su vietos bendruomenėmis, ūkininkais, kurių teritorijose vyks pratybos.
Svarbu, kad žmonės iš anksto žinotų, kas vyks, ir jiems tai nebūtų netikėtumas.
Pasitaiko ir nenumatytų atvejų. Tarkime, karinė technika pravažiuoja netinkamu keliu ir jį apgadina. Tuomet mūsų specialistai vyksta susitikti su gyventojais, išsiaiškinti situacijos ir padėti išspręsti problemą.
Kariuomenei svarbu palaikyti gerus santykius su visuomene. Mes treniruojamės žmonių aplinkoje, todėl turime prisiimti atsakomybę ir už galimus nepatogumus ar padarytą žalą.
– Kadangi pati esu iš Kėdainių rajono, žemdirbiško krašto, ir šį savaitgalį mūsų krašte vyks KASP pratybos, mane ypač domina kariuomenės santykiai su ūkininkais. Kaip pavyksta suderinti karines pratybas su ūkininkų interesais?
– Kėdainių ūkininkus pažįstu ir iš kitos pusės, nes civiliniame gyvenime mano darbas taip pat susijęs su bendravimu su ūkininkais, paslaugų pardavimu.
Kalbant apie karinę veiklą, bendradarbiavimas su ūkininkais vyksta dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia reikia suderinti, ar kariuomenė gali judėti jų laukais, naudotis keliais. Taip pat kartais reikia tam tikrų išteklių – technikos, pastatų ar patalpų.
Juk ne visada kariai gali įsikurti miškingose vietovėse. Kartais prireikia vietos technikai laikyti ar kariams apgyvendinti.
– O kaip ūkininkai reaguoja? Ar nepasitaiko tokių, kurie sako: „Nelįskite į mano laukus“?
– Paprastai prieš tai bendraujame su seniūnais, kurie gerai pažįsta savo seniūnijų gyventojus, žino, kurie ūkininkai yra linkę bendradarbiauti su Lietuvos kariuomene.
Tuomet užmegzti kontaktą daug lengviau.
Ūkininkai tikrai geranoriškai padeda. Pavyzdžiui, suteikia galimybę naudotis tuščiomis fermomis, kuriose kariai gali apsistoti savaitę ar dvi, kol vyksta pratybos.
Mes už tai visada padėkojame, atsilyginame, jeigu taip sutarta.
Manau, ūkininkai supranta tokio bendradarbiavimo naudą. Juk jeigu kariuomenė treniruojasi konkrečioje vietovėje, ji tą vietovę pažįsta geriau.
Viena yra planuoti veiksmus žiūrint į žemėlapį, o visai kas kita – pačiam ten būti, matyti laukus, kelius, pastatus, žinoti vietovės ypatumus.
Krizės atveju toks pasirengimas gali būti labai svarbus.
– Užsiminėte apie civilinį darbą. Kaip jums pavyksta suderinti darbą, tarnybą kariuomenėje ir šeimą?
– Sunkiausia, ko gero, suderinti tarnybą ne su darbu, o su šeima.
Savanorystė atima laiko. Kaip ir bet kuris kitas pomėgis ar užsiėmimas.
Tačiau su žmona susipažinau jau būdamas įsitraukęs į karinę veiklą. Ji nuo pat pradžių žinojo, kad savaitgaliais vykstu į pratybas.
Todėl jai tai nebuvo naujiena. Be to, jaučiu jos palaikymą.
Manau, kad savo vaikams rodau gerą pavyzdį. Jie mato, kad tėtis tarnauja, treniruojasi, yra Lietuvos patriotas.
– Kiek metų jau tarnaujate savanoriu?
– Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnauju nuo 2020 metų.
Tačiau dar prieš tai trejus metus studijavau jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose Lietuvos karo akademijoje.
Mokymai vykdavo savaitgaliais. Po darbo apsivilkdavome uniformas ir mokydavomės karinių dalykų.
– O kas jus apskritai atvedė į kariuomenę? Patriotiškumas, geopolitinė situacija, noras išbandyti save?
– Tikriausiai nebuvo vienos konkrečios priežasties.
Susidėjo daug dalykų – patriotiškumas, noras sužinoti, išmokti kažką naujo. Taip pat supratimas, kad gyvenime svarbu ne tik gauti, bet ir duoti.
Visa tai kaupėsi. Kalbėdavomės su draugais, domėjomės galimybėmis ir galiausiai pasirinkome jaunesniųjų karininkų vadų mokymus.
Norėjome pasimatuoti karininko profesiją, suprasti, ką tai reiškia.
Tai įdomi patirtis, ypač kai esi jau pakankamai brandus žmogus, turintis savo gyvenimą, darbą.
Ne visi mūsų kursų draugai vėliau pasirinko karinę tarnybą. Dalis liko civiliniame gyvenime, tačiau įgytos žinios jiems taip pat naudingos. Kiti pasuko į kariuomenę ir sėkmingai tęsia tarnybą.
– O jūsų karinis laipsnis?
– Leitenantas.
– Sakote, kad žmona palaiko jūsų pasirinkimą. Tačiau gal ji nerimauja ne tiek dėl laiko, kurį tarnyba atima iš šeimos, kiek dėl jūsų saugumo? Juk karo atveju galite atsidurti ir pavojingoje situacijoje.
– Man atrodo, visi žmonės rūpinasi savo artimųjų sveikata ir gyvybe. Tai visiškai natūralu.
Tačiau kartu reikia suprasti, kad yra dalykų, aukštesnių už vieno žmogaus gyvenimą.
Tai Lietuva. Nepriklausomybė.
Mes nugyvensime savo gyvenimus, bet Lietuva liks ir po mūsų. Ji liks mūsų vaikams, anūkams.
Todėl turime išsaugoti tai, ką turime, ir perduoti ateities kartoms.
– Kas jums įskiepijo tokį patriotiškumą? Tėvai, šeima, aplinka?
– Į šį klausimą neturiu konkretaus atsakymo.
Nežinau, ar tai tėvų auklėjimas, ar kažkokios kitos aplinkybės.
Nuo mažens jaučiau, kad esu patriotiškas, kad Lietuva man yra labai svarbi.
Negalėčiau pasakyti, kada ar dėl ko toks jausmas atsirado. Galbūt pats iki šiol nežinau atsakymo.
– Kiek metų jūsų vaikams?
– Penkiolika ir penkeri.
– Vyresnysis – sūnus? Gal jau seka tėčio pėdomis, domisi kariuomene?
– Taip, sūnus.
Manau, kad kaip tėvas turiu teisę parodyti vaikui galimybes, bet pasirinkti jis turi pats.
Mes kalbamės apie tai, ką jis norėtų veikti baigęs dvylika klasių.
Kol kas jis norėtų atlikti privalomąją karo tarnybą. O ar vėliau rinktųsi kariuomenę kaip profesiją, ar taptų savanoriu, nežinau.
Tačiau jeigu manęs paties, kai buvau penkiolikos metų, kas nors būtų paklausęs, ar ateityje tarnausiu savanorių pajėgose, tikriausiai irgi nebūčiau galėjęs atsakyti.
– Kaip vertinate dabartinį jaunimą? Ar jis pakankamai patriotiškas?
– Aš matau daug patriotiško jaunimo.
Jaunų žmonių, kurie supranta Lietuvos nepriklausomybės vertę, mato prasmę tarnauti savo šaliai.
Kartais visuomenėje bandoma piešti labai niūrų jaunosios kartos paveikslą, esą jaunimas silpnas, nepatriotiškas. Aš su tuo nesutikčiau.
Vien jau pasiryžimas atlikti karo tarnybą yra labai daug.
– Tačiau nemažai kalbama apie prastą jaunuolių fizinį pasirengimą, dėl kurio dalis jų netinka karo tarnybai. O jūs pats atrodote sportiškas. Ar daug dėmesio skiriate fizinei formai?
– Sportas yra viena iš mano gyvenimo dalių.
Žinoma, ir tam reikia laiko, kurį taip pat tenka derinti su šeima.
Karinėje tarnyboje geras fizinis pasirengimas yra didelis privalumas.
– Bet jūsų kuopos veikla daugiau susijusi su bendravimu, civiliniu ir kariniu bendradarbiavimu. Ar tikrai reikia tokio gero fizinio pasirengimo?
– Šiandien galbūt ir nereikia, bet niekada nežinai, kada gali prireikti.
Vienas geras draugas manęs yra klausęs: „Kodėl tu bėgi šimtą kilometrų? Juk gyvenime tau niekada nereikės tiek bėgti.“
Aš ir pats tikiuosi, kad niekada gyvenime nereikės nubėgti šimto kilometrų. Bet ką gali žinoti? Galbūt kada nors prireiks.
Lygiai taip pat tikiuosi, kad niekada nereikės panaudoti medicinos žinių, kurias įgijau tarnyboje.
Tikiuosi, kad niekada nereikės šaudyti.
Bet turiu būti pasiruošęs.
– Vadinasi, kariuomenėje įgijote ir medicinos žinių, ir išmokote naudotis ginklais?
– Taip, ir medicinos žinių, ir šaudymo įgūdžių.
– Ar ilgai dar ketinate tarnauti? Gal jau pagalvojate apie pasitraukimą iš savanorių pajėgų?
– Kol kas tokių planų neturiu.
Į kariuomenę ateina daug naujų žmonių, kuriems galiu perduoti savo patirtį.
Kartu matau, kad ir pats dar turiu ko išmokti.
Yra įvairių kursų, mokymų, galimybių gilinti žinias. Daug ko galima išmokti ir iš kolegų.
Todėl manau, kad dar tikrai čia pabūsiu.
– Ką pasakytumėte žmogui, kuris svarsto, ar verta stoti į Šaulių sąjungą, ar tapti kariu savanoriu? Gal geriau, kaip kai kas sako, išvažiuoti iš šalies, jeigu kiltų grėsmė?
– Jeigu žmogus jau pradėjo svarstyti, ar verta, vadinasi, verta bent pasidomėti.
Siūlyčiau savo aplinkoje susirasti žmonių, kurie jau dalyvauja tokioje veikloje, su jais pasikalbėti.
Informacijos viešojoje erdvėje taip pat tikrai pakanka.
Visada galima nueiti pas šaulius, pasižiūrėti, ką jie veikia, kaip treniruojasi, ką žmogus gali išmokti.
Lygiai taip pat galima pasidomėti tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose.
Mes visada ieškome patriotiškų žmonių, kurie nori ne tik kažką gauti, bet ir patys kažką duoti.
– O kaip visuomenė reaguoja į jus, kai einate gatve vilkėdamas karinę uniformą? Ką sako kaimynai, nepažįstami žmonės?
– Mano aplinkoje yra ne vienas žmogus, priklausantis Šaulių sąjungai.
O kalbant apie visuomenės požiūrį, galiu papasakoti visai neseną nutikimą.
Šiandien susitikome sekmadienį, o mūsų pratybos prasidėjo vakar ryte.
Vakar buvo dvi situacijos, kurios man labai įsiminė.
Pietaujant mieste priėjo viena močiutė ir padėkojo už tarnybą.
Vėliau, išeinant iš parduotuvės, priėjo visiškai jaunas žmogus ir taip pat padėkojo.
Tokie dalykai labai malonūs.
Tai rodo, kad Lietuvos kariuomenės įvaizdis visuomenėje yra geras, žmonės vertina tai, ką darome.
Vadinasi, dirbame teisingai.
– Ačiū jums už tarnybą ir už pokalbį.
– Ačiū jums.
