Praėjusį šeštadienį Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje pristatyta autorinė juvelyrės Ievos Žekevičiūtės paroda „Comfort“, kurioje, pasitelkus juvelyrinius kūrinius ir objektus, siekiama atskleisti ir interpretuoti komforto (patogumo) temą.
Komfortas – daugialypė sąvoka, ir šia paroda norima skatinti visuomenės sąmoningumą, empatiją ir kritinį mąstymą. (Paroda veiks iki vasario 28 d.)
Po parodos atidarymo menininkė iš anksto užsiregistravusias kėdainietes pakvietė į kūrybines dirbtuves, kurių metu ne viena išbandė naują patirtį – naudodama juvelyrinį vašką, pasigamino žiedą, sagę ar pakabuką, kurie vėliau bus išlieti į žalvario metalą.
Japonų estetika ir lietuviška kultūra
Juvelyrė, pristatydama parodą, taip pat dalijosi savo mokslo ir kūrybos keliu. Paroda nėra didelė, tačiau ji susideda iš trijų tarpusavyje susijusių dalių. Ši paroda kelia komforto jausmą, nes joje susilieja artimos temos – japonų estetika ir lietuviška kultūra.
Neatsitiktinai pasirinkta ekspozicija dažnam parodos lankytojui primins ir lietuviško kaimo sąsajas: vaikystės vasaras, ūkio darbus, atsipalaidavimą gamtoje.
Visiškai organiškai japoniška estetika persipina su lietuviškąja kultūra – atsiranda šiaudinio sodo motyvas viename iš kolekcijos koljė pavadinimu „Ritmas“. Šis motyvas atsikartoja žiede, kurio gintaro akis po trikampiu gaubtu. „Tie trikampiai atsirado natūraliai, kūrybos metu“, – teigė kūrėja, pridūrusi, kad jos biografijoje yra folkloras, lietuviškas kaimas, iš senelių, jaunystės laikų prisiminimuose.



„Pasikartojamumas, atpažįstamumas – tai mums kelia komfortiškus jausmus, juk jau žinome, ko tikėtis, ir mums tai malonu“, – sakė juvelyrė.
O štai kitas iš parodos objektų, „Balansas“, yra dvi piramidės, kurių smaigalyje balansuoja medinė ir sidabrinė plokštelė. „Taškas, kuris leidžia detalėms balansuoti – užtenka nedidelio suvirpėjimo ir balansuojanti detalė tuoj pat nukrenta. Mes siekiame balanso, tai labai dažna ir kasdieniška siekiamybė, bet ar tai ne iliuzija?“ – kelia klausimus parodos autorė.
Vienas iš potemės kūrinių – triptikas „Po“. Šiame kūrinyje atsiranda stiklo šukės, gintaras, kriauklelės iš pajūrio – tai tarsi prisiminimas apie komfortą.
Komforto zona labai plati
Parodos objektuose dominuoja įvairios interpretacijos apie komfortą, o menininkė akcentuoja, kad kartais komforto zona yra labai plati. „Tačiau peržengus ją, atsiranda galimybė augti ir tobulėti“, – pastebėjo Ieva.

Parodos kūriniuose susilieja lietuviška tradicija ir japoniška estetika, ypač minimalistinė zen kultūra, kuri inspiravo Ievą kurti terapinę ir relaksacinę atmosferą. Pasak juvelyrės, japonų estetika jai padėjo sukurti ramesnę atmosferą, kad žiūrovas galėtų atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienio šurmulio.
„Vis dėlto, ar visada patogumo jausmas yra tik teigiama būsena, jei patogumai susiję su pasitenkinimu, rizikos vengimu ir esamos padėties išsaugojimu (status quo)?
Kaip tai suderinama su asmenybės augimu, jei augimui reikalingi pokyčiai?
Ar įdomu būti patogioje aplinkoje, kuri suteikia pasikartojančią ir nuspėjamą patirtį?
Tokiu būdu ribų peržengimas, iššūkiai, netgi nuotykiai, yra visiška komforto priešprieša, nes jie reikalauja, kad žmogus išbandytų kažką naujo, nenuspėjamo, sudėtingo. Galiausiai, ar vieno žmogaus komfortas nėra kito – diskomfortas?“ – filosofiškai mąsto parodos autorė.
Medžiagos ir kūrybinės technikos
Kalbėdama apie naudojamas medžiagas, juvelyrė Ieva atskleidžia, kad jai patinka dirbti su metalu, ypač su sidabru, nes ši medžiaga yra lengvai formuojama ir leidžia improvizuoti.
Nors šiandien dauguma juvelyrų naudoja 3D technologijas, Ieva taip pat eksperimentuoja su vaško technika, kuri leidžia greitai ir lengvai sukurti formas, kurios vėliau gali būti nukopijuojamos į metalą.
„Man patinka dirbti tiek su tradiciniais įrankiais, tiek su šiuolaikinėmis technologijomis. Tai leidžia man kurti įdomias kombinacijas ir suteikia kūrybinį laisvumą“, – dalijosi juvelyrė.
Kūrybos kelias
Ieva Žekevičiūtė pasakojo, kad juvelyrika ją sužavėjo atsitiktinai. Baigusi filologijos studijas, ji atrado juvelyrikos pasaulį, pradėjusi dirbti su stiklu, o vėliau įgijusi profesinių įgūdžių Kauno taikomosios dailės mokykloje.
„Visiškai atsitiktinai atradau juvelyriką, tačiau tai tapo mano tikruoju pašaukimu, – prisimena ji, pasakodama, kad vienas vasaros darbelis – graviravimas ant stiklo, paskatino domėtis juvelyrika. Vasarą, dar studijuojant universitete, jai norėjosi praktikos, norėjosi gilinti žinias, sužinoti, kaip iš tikrųjų tai daryti. – Žingsnelis po žingsnelio atėjau iki Kauno taikomosios dailės mokyklos, kur porą metų mokiausi paprastų bazinių įgūdžių, naudodama priekalą, dildę, plaktuką ir pjūkliuką.“
„Tuo metu įrankiai buvo labai minimalūs, tačiau dabar sąlygos pasikeitusios. Bet man patiko mokytis su paprastais įrankiais, todėl ir dabar nėra problemų dirbti su jais. Po profesinės mokyklos stengiausi rasti praktiką pas juvelyrus, tačiau tai nebuvo lengva. Juvelyrika užsiima mažos arba individualios, dažniausiai šeimos verslo įmonės, todėl darbo vietų skaičius yra ribotas“, – pasakojo ji.
Studijos Danijoje
Bet būsimai juvelyrei pavyko porą vasarų padirbėti tai pas vieną, tai pas kitą juvelyrą, pamatyti tikras dirbtuves. Po to jos profesinė situacija dar labiau pasikeitė, 2022 metais Danijoje baigus Kopenhagos dizaino ir technologijų kolegiją, kur studijavo juvelyriką, dizainą ir technologiją. Tai pakeitė jos profesinius įgūdžius – įgijo tokių, kokių anksčiau neturėjo.
Pasak Ievos, Danijoje dizainas labai išvystytas – estetika yra švari ir orientuota ne tik į grožį, bet ir į malonią patirtį bei pramogą.
Nori dalintis žiniomis
Pasak I. Žekevičiūtės, juvelyro darbas dažnai būna labai individualus, tad edukacijos tampa išsigelbėjimu bendrauti su žmonėmis.
„Edukacijos man labai patinka. Iš pokalbių jose gimsta naujos mintys. Ši paroda taip pat atsirado iš bendravimo su žmonėmis.
Noriu parodyti ir pasidalinti, kad saviraiška gali būti reiškiama įvairiomis formomis.
Meditacinėje formoje edukacijos dalyviai galės pažaisti su organiškomis formomis ir gaminti žiedus, naudojant vaško techniką.
Vaško technikų yra labai daug, o ši bus pirmas prisilietimas, improvizacija, atsipalaidavimas.
Tai bus proga žmonėms pabendrauti su specialistu, o man pačiai pasidalinti žiniomis. Tai mano profesinė misija: jei gydytojų misija yra padėti sveikatos klausimais, mano misija galbūt paprastesnė – kūryba prisidėti prie žmonių saviraiškos“, – sakė juvelyrė.









Kūrė papuošalus sau
Po parodos atidarymo, kūrybinių dirbtuvių metu, iš anksto užsiregistravusios kėdainietės turėjo progą tapti juvelyrėmis.
Kiekvienam kūrėjui ant stalo buvo uždegta žvakutė, padėti vaško strypeliai, medinis rygelis, skirtas žiedo formavimui, taip pat matavimo įrankiai, tokie kaip liniuotė ir slankmatis, kiti įrankiai, labai panašūs į matytus odontologo kabinete.
Gaminant žiedus, vienas iš matavimo įrankių buvo įvairaus dydžio žiedų pavyzdžiai. Išsimatavus savo žiedo dydį ir pažymėjus jį ant rygelio, lašinant karštą vašką, reikėjo formuoti žiedo formą. Kiti dalyviai, naudodami kitas priemones, kūrė sages ir pakabučius.
Dirbtuvių metu sukurti kūriniai iš vaško bus išlieti į žalvario metalą ir, kaip pažadėjo juvelyrė, po maždaug mėnesio sugrįš pas kūrėjus į Kėdainius.
„Tai buvo kaip kūrybinė meditacija, kur dalyviai atsipalaidavo ir galėjo pasinerti į kūrybos procesą“, – apibendrino juvelyrė.








(A. Raicevičienės nuotr.)