Niekada negali žinoti, kas senatvėje paduos stiklinę vandens – ar tai bus artimojo, o gal atsidavusio savo darbui žmogaus ranka? Jau tris dešimtmečius Krakėse veikiančiuose parapiniuose senelių namuose būta visko – ir džiaugsmo, ir nerimo. O kiek rūpesčio, šilumos, meilės, dėmesio per visus šiuos veiklos metus patyrė čia gyvenantys seneliai!
Geriausiai visas šių, čia gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių istorijas gali papasakoti Aldona Tamošaitienė, praktiškai nuo pat įstaigos įkūrimo pradžios čia dirbanti moteris.
„Kiekvieną čia gyvenantį žmogų priimu kaip savo artimąjį. Jiems atiduodu daug savo širdies, nes, na, kitaip ir negalėčiau“, – nusišypso A. Tamošaitienė, įdedanti daug pastangų ir jėgų, kad visiems čia gyvenantiems senoliams būtų jauku, ramu, šilta ir gera.
Gyvena dešimtmečius
Tad tikriausiai dėl įdedamo rūpesčio kiekvienam žmogui, kaita šiuose senelių namuose yra labai maža – žmonės čia gyvena ir beveik po kelis dešimtmečius.
„Pavyzdžiui, Zenonas pas mus gyvena nuo 2009 metų. Zita gyvena dar ilgiau – nuo 2006 metų.
Mes stengiamės, kad žmonės gautų visokeriopą priežiūrą, o pirmiausia ir svarbiausia – kad laikytųsi jiems nurodytų gydytojų rekomendacijų, gertų paskirtus vaistus. Kiekvieną namų gyventoją stengiamės prižiūrėti kaip savo artimąjį“, – pasakojo A. Tamošaitienė.
Ji pridūrė, kad anksčiau senelių namuose mirtingumas buvęs didesnis, o pagrindinė to priežastis – seneliai negerdavo vaistų.
„Jie juos palikdavo stalčiuose, tiesiog pamiršdavo išgerti. Todėl po kelių iš eilės ištikusių insultų, darbuotojų pradėjau prašyti, kad vaistus seneliams paduotų į rankas. Ir, mūsų džiaugsmui, mirtingumas žymiai sumažėjo“, – pasakojo pašnekovė.
Tačiau ir duoti per daug vaistų seneliams, ypač slopinančių, A. Tamošaitienė teigė nenorinti, nes išgėrę jų seneliai tampa mažai reaguojantys į aplinką.
Ji pridūrė siekianti, kad seneliai judėtų, bendrautų, gyventų, o ne tik gulėtų lovose.
„Nereikia miegančio žmogaus. Visad siūliau gydytojams mažinti vaistų dozę, mat seneliai turi judėti, o ne tik gulėti lovose“, – pabrėžė pašnekovė.
Visų norinčių priimti negali
Šiuo metu Krakių parapiniuose senelių namuose yra globojamas 21 garbaus amžiaus senolis. Ir nors norinčiųjų čia patekti yra nemaža eilė, tačiau naujiems gyventojams vietų nėra, o ir plėstis neketinama.
„Kiekvieną dieną skambina žmonės, klausiantys, ar pas mus yra vietų. Deja, bet nėra. O ir pirmenybę mes teikiame tiems seneliams, kurie dar vaikšto.
Tačiau buvo atvejis, kai į mus kreipėsi dėl šimto metų senutės, kuri jau nebevaikščiojo, gulėjo tik lovoje… na, negalėjau aš jos nepriimti! Tegul būna kartu“, – jautrias akimirkas prisiminė pašnekovė.
Krakių parapiniai senelių namai įkurti 1995 metais, sausio 21-ąją. Jų įkūrimu pasirūpino tuo metu Krakių bažnyčioje dirbęs kunigas Romualdas Ramašauskas, kuriam kėlė gailestį vieniši, artimųjų apleisti, žiemą šąlantys senoliai.
„Pati pradžia buvo Vasario 16-osios gatvėje. Senelių namai buvo labai nedideli – vos 5–6 vietos. Tačiau po kiek laiko jie stipriai išsiplėtė, tame pastate jau gyveno 10 žmonių“, – pasakojo pašnekovė. Prieš kelis dešimtmečius seneliai persikėlė į naujas, dabartines patalpas, kurios tada buvo gana apleistos.
„Pradžia buvo sunki: reikėjo įdėti nemažai darbo, kad tas patalpas pritaikyti žmonių gyvenimui.
Laimei, buvo rasta rėmėjų, kurių pagalba pastato erdvės palaipsniui buvo sutvarkytos, pritaikytos senelių gyvenimui“, – pasakojo pašnekovė.
Senelių namai priklauso Krakių Švč. Mergelės Marijos parapijai, jais tiesiogiai rūpinasi kunigas Emilis Jotkus.
Dirba nuo pat įsikūrimo
Šiuose senelių namuose A. Tamošaitienė nuo pat pirmųjų įsteigimo dienų ir pradėjo dirbti.
„Tik įkūrus globos namus, vyko darbuotojų atranka, na, ir atrinko mane šiam darbui su seneliais. Taigi, taip ir dirbu nuo pat pačios pradžios, nė vienos dienos neišeidama. Išvykus kunigui R. Ramašauskui, namus globojo kitas kunigas – Žydrūnas Paulauskas. Abu jie, po paskyrimų išeidami į naują parapiją, naujai atvykusiam kunigui vis pabrėždavo, kad jokiu būdu nekeistų darbuotojos. Na, tai taip ir dirbu iki šiol“, – šypsosi A. Tamošaitienė.
Senelių namuose darbuojasi ir A. Tamošaitienės vyras Saulius – užima ūkvedžio pareigas. Šiose pareigose jis jau dvi dešimtis metų, pasak A. Tamošaitienės, įdėjęs daug rankų darbo ir pastangų, kad čia gyvenantiesiems būtų jauku ir patogu. Akivaizdu, kad senelių namai Tamošaičiams jau yra tapę ne kiek darbo vieta, kiek antrieji namai.
Seneliai gali gyventi dviejų tipų kambariuose – vienviečiuose arba dviviečiuose. Tai priklauso nuo to, ar žmogus pats savimi gali pasirūpinti. Jei ne, seneliai gyvena po du ir vienas kitam pagelbėja buityje.
Nauja tvarka ne visiems priimtina
Pašnekovė pasakojo, kad atėję nauji gyventojai jau būna su savo susiformavusiomis gyvenimo nuostatomis, požiūriu, o kartais – ir su priklausomybėmis. Tačiau kantrumu ir švelnumu viską įmanoma pataisyti.
„Nemažai problemų būta su maudynėmis, su asmens higiena. Buvo tik vienetai žmonių, kurie sutikdavo eiti maudytis.
Tačiau dabar problemų jau nebėra – gyventojai praustis gali eiti kada tik patys nori, kad ir kelis kartus per dieną.
Mums svarbu, kad šiuose namuose nebūtų blogų kvapų, todėl ir pačios, jei prisireikia, senelius maudome.
Net viena gydytoja, po vizito sveikatos įstaigoje, mus pagyrė, kad štai, atvažiuoja iš Krakių senelių namų gyventojai, ir jokio prasto kvapo nėra. Nes mes visada, prieš važiuodami pas gydytojus, senelius gražiai aprengiam, papuošiam“, – pasakojo ji.
Būna, kad atvyksta gyventojų ir mėgstančių parūkyti. Tačiau A. Tamošaitienė, kantriai ir ramiai prašydama, sugeba rasti bendrą kalbą, kaip išmokti laikytis taisyklių ir patalpose nerūkyti. Ir jai pavyksta! Du vyrai, ilgai prašomi, sugebėjo visiškai mesti šią pragaištingą priklausomybę.
Dar viena pagrindinių taisyklių – nevaikščioti pas vienas kitą į kambarius. Bendravimui yra skirtas bendrasis kambarys, kuriame seneliai žiūri televizorių.
Daugiausiai – vieniši
Pašnekovė pabrėžia, kad būtina su kiekvienu rasti bendrą kalbą – ir su sergančiais, ir piktais, ir gyvenimu nusivylusiais žmonėmis, tais, kurie neteko artimųjų dėmesio. Tačiau senelių namuose, apsupti švelnumo, dėmesio, rūpesčio jie pasikeičia neatpažįstamai.
Didžioji dauguma gyvenančiųjų – vieniši žmonės, neturintys artimųjų arba tas ryšys su giminėmis jau labai sutrūkinėjęs.
„Vienišų senolių pas mus yra daugiausiai.
Tačiau būna, kad vaikai savo tėvų nelanko, nors ir gyvena netoli, kad ir tam pačiam Kėdainių rajone. Ryšiai yra stipriai sutrūkinėję!
Štai, pavyzdžiui, viena močiutė visai neseniai pas mus atsikraustė, ji turi šešis vaikus. Bet kadangi pati tų vaikų praktiškai ir neaugino, iki šiol santykiai su vaikais yra įtempti.
Žinoma, labai daug yra ir bevaikių senelių“, – pažymėjo pašnekovė.
Kad vienišiems, artimųjų pamirštiems seneliams būtų nors kiek lengviau, A. Tamošaitienė pati stengiasi kompensuoti artimųjų dėmesio stoką.
„Pamenu atvejį, kai per Motinos dieną atvažiavo vaikai lankyti savo mamų. Pas visas, išskyrus vieną. Tai močiutei tuo metu jau buvo šimtas metų, tačiau per Mamos dieną jos taip ir neatvažiavo artimieji pasveikinti. Na, tada aš pati nuėjau į jos kambarį, atsisėdau šalia senolės ir padainavom kartu dainą, pasveikinau nuo savęs. Mačiau, kaip ji pralinksmėjo“, – šypteli pašnekovė.
Nors ir stengiasi per daug nesikišti į senelių bei jų artimųjų tarpusavio santykius, tačiau pašnekovei labai įstrigo viena situacija, kuomet jai pavyko sutaikyti mamą su dukra. Tarp šių dviejų, pačių artimiausių moterų jau žiojėjo gili nepasitikėjimo, pykčio viena kitai praraja.
„Pamenu, atvažiavo pas mus gyventi moteris, jaučianti didelę pagiežą viskam – aplinkai, gyvenimui, savo vienintelei dukrai. Ir aš, žingsnis po žingsnio, ilgai ir sunkiai, įdėjusi daug pastangų tą moterį prisijaukinau, su ja susidraugavau. Po kurio laiko ji mane ir savo dukra pradėjo vadinti! O ir su jos pačios dukra senolę pavyko sutaikyti. Iki šiol prisimenu tą senutę, ji man stipriai įstrigo širdin“, – prisiminimais dalinosi A. Tamošaitienė.
Palaiko ryšį ir su krakiškiais
Kad senelių kasdienybė būtų įdomesnė, čia organizuojamos įvairios edukacijos, vyksta koncertiniai pasirodymai.
Įstaiga išsilaiko rėmėjų pagalbos bei senelių gaunamų pajamų dėka. Todėl senelių namams yra labai reikalinga geradarių pagalba: namams aukoja tiek nevyriausybinės organizacijos, tiek pavieniai asmenys.
„Klubo „Rotary“ nariai mums padovanojo skalbimo mašiną, šiais metais iš jų gavome indaplovę.
Gyventojų spinteles mums padovanojo buvęs Krakių seniūnas Jonas Dalbokas.
Aukomis remia ir moterų „Lions“ klubas.
Vietiniai ūkininkai, paprasti gyventojai dovanoja bulvių, malkų, primezga ir dovanoja kojinių.
Kiekvieną penktadienį gauname saldumynų iš netoli nuo čia įsikūrusių krišnaitų.
Labai ačiū ir visiems kitiems geradariams, kurie aukoja mūsų seneliams“, – dėkingumo žodžius tarė pašnekovė.
Ji taip pat pasidžiaugė ir draugyste su Krakių bendruomene: ypač stiprus ryšys užsimezgęs su gimnazistais bei šalia įsikūrusiu vaikų darželiu.
Krakių bendruomenė prieš Kalėdas dovanojo kūčiukų, o per Pyragų dieną – apdovanojo pyragais.
Šventės proga linki kuo daugiau sveikatos
Ateinančią savaitę Krakių parapiniuose senelių namuose bus minima trisdešimtmečio šventė. Paklausta, ko šia proga palinkėtų tiek įstaigai, tiek ir sau pačiai, kokius ateinančių metų tikslus norėtų išsikelti, pirmiausia pašnekovė pamini sveikatą. Tiek sau pačiai, tiek ir namų gyventojams.
„Labai norėčiau, kad mūsų Lionytė sulauktų 100 metų gimtadienio, kuris bus gegužės mėnesį. Palinkėčiau visiems, kad sirgtų mažiau, nes kai seneliams yra gerai, tada ir mes džiaugiamės. Norėčiau, kad gyventojams būtų daugiau edukacijų. Tokios tos mano svajonės – kad žmonės sveiki būtų, kad jiems neskaudėtų, kad baisių ligų nebūtų“, – kalbėjo A. Tamošaitienė ir pridūrė, kad tiek sau, tiek kolektyvui, tiek namų gyventojams palinkėtų ir ramybės bei ištvermės.
„Na, o sau palinkėčiau gerų kelionių. Nes gyvenant režimu darbas-namai-darbas, kelionės labai padeda atsipalaiduoti. Dabar manęs laukia kelionė į Romą. Mėgstu pažintines keliones, nes noriu kuo daugiau pamatyti, pažiūrėti. Jei bus sveikatos, bus visko – ir pinigų, ir kelionių, ir sklandaus įstaigos darbo“, – šypteli visus tris dešimtmečius Krakių parapiniuose senelių namuose dirbanti A. Tamošaitienė.
