Kraštiečių fotografijose – gyvenimas prie Nevėžio prieš daugiau kaip pusę amžiaus

Kėdainiuose pokariu gimęs ir užaugęs, Utenoje gyvenantis gydytojas odontologas Kazimieras Preikša niekada nebuvo praradęs ryšio su gimtuoju miestu ir Nevėžio upe, prie kurios prabėgo jo vaikystė. Sentimentus Nevėžiui ir senamiesčiui puoselėjantis senjoras atsiminimus gaivina žvelgdamas į nespalvotas, šeštojo-septintojo dešimtmečio fotografijas, kuriose su broliu Valdemaru fiksavo prie upės kunkuliavusį kėdainiečių gyvenimą, senamiestį, bažnyčias…

Naikinamą paveldą fiksavo „Smena“

Utenos rajone, Tauragnuose, gyvenantis K. Preikša turi sukaupęs didelę savo ir brolio darytų nuotraukų kolekciją, kurią dabar pamažu skenuoja, nes nori išsaugoti skaitmeniniu formatu.

„Fotografavimas nuo 1957 m. tapo mūsų su broliu pomėgiu. Medinėje bažnyčioje dirbo kunigas Slobonas, kuris mums padovanojo fotoaparatą „Smena“. Nuo jo ir pradėjome. Pirmas rimtesnis fotografavimas buvo 1959 m., kai bažnyčia minėjo jubiliejų“, – prisimena kraštietis.

Būdami dar vaikai, broliai fiksavo naikinamą senamiesčio paveldą – pavyzdžiui, evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje išniekintus kapus.

„Niekam tai nerūpėjo. Teko matyti, kaip palaikus buvo išnešę į šventorių vaikigaliai. Šeimininko nebuvo, ir darė kas ką nori, vargonai iš ten dingo… Kai bažnyčioje įrengė sporto mokyklą, mano tėvas ten nekėlė kojos, vadino „žvėrinčiumi“, – skausmingais prisiminimais dalijosi K. Preikša.

Nufilmavo „kalantines“

Dar būdamas paauglys, K. Preikša susižavėjo fotografija, kuri jį netrukus atvedė prie mėgėjiško filmavimo su 8 mm kino kamera. Jo archyve, kurį pastaraisiais metais savo jėgomis tvarko ir skaitmenina, gausu unikalių kadrų iš kraštotyros ekspedicijų po Lietuvos regionus, kaimo muzikantų bei muzikos instrumentų meistrų portretų, taip pat anuometinės kasdienybės bei švenčių akimirkų. 1972 metais Kazimieras net buvo nufilmavęs „kalantinių“ įvykius Kaune, tačiau vėliau, kratų metu, šios juostos pradingo…

„Istorija mane domino visuomet, – teigia K. Preikša. – Tačiau dabar, žiūrėdamas šiuos savo įrašus, kuriems jau penkios, keturios dešimtys metų, staiga pasijuntu grįžtantis atgal į jaunystės dienas, ir šie vaizdai žadina ne tik sentimentus, bet ir prisiminimus… Ir džiaugiuosi, kad pavyko įamžinti šiuos šešėlius… Gal tokiu būdu jie išliks ne tik mano paties atmintyje“.

Valtyse žaisdavo karą

Žvelgdamas į fotografijų archyvą ir grįždamas į savo prisiminimus, apgailestauja jis ir dėl nykstančių medinukų senamiestyje, sovietmečiu neatpažįstamai pakeistos Smilgos gatvės. Kitoks dabar ir Nevėžis – dabar juo nebeplaukioja valtys, moterys nebeskalauja ir nebevėlėja skalbinių jo pakrantėse, nebežaidžia vaikai.

„Gyvenome aukštai, Kauno gatvėje, kai Nevėžis patvindavo, lėkdavome žiūrėti, – pasakoja vyras. – Būdami vaikai, valtyse žaisdavome karą, tyčia iškrisdavome, apversdavome valtis. Ant kranto skalbdamos moterys pabardavo, šaukdavo, kad vaikai paskendo. Žinoma, būdavo nelaimių, paskęsdavo žmonės. Šiais laikais taip nepaplaukiosi, reikėtų leidimo.“

Beje, leidimą laikyti laivelį susisiekimo bei sporto reikalams Nevėžio upėje turėjo gauti ir jo senelis Antanas, žvejys. Šį miškų urėdo 1930 m. išduotą leidimą pašnekovo šeima išsaugojusi iki šiol.

Svajonė – kad Nevėžis atgytų

Kraštietis šypsosi negyvenantis vien prisiminimais – jis visą laiką internete seka žinias apie Kėdainius, todėl girdėjęs ir apie Kėdainių vytinės istoriją. Prisimindamas laivybos istoriją Nevėžyje ir savo vaikystę, pašnekovas mano, kad vytinė būtų puikus senamiesčio traukos objektas.

„Šita vytinė buvo vienas iš traukos objektų. Prie jos jau būdavo pilna žmonių. Todėl nereikia jos slėpti, ji žiemą vasarą turi būti matoma. Kai paskaitau padejavimus, kad trūksta to, trūksta ano, pasidaro apmaudu. Valdžia neturi numarinti entuziastų idėjų, iš valdžios reikia vieno – netrukdyti“, – įsitikinęs K. Preikša.

Jis ir pats iki šiol prisimena, kaip atrodė Nevėžio žvejų valtys, kurias vyrai valdydavę vienu irklu: trijų lentų, dugnas – 40 cm pločio, siaurėjančios ir kylančios aukštyn galuose. Bortų aukštis buvęs tik 20 cm, o pati valtis – net 6 m ilgio.

Pasak pašnekovo, tai labai manevringa valtis ir ji galėtų būti ne prastesnis paveldo reiškinys, nei, pavyzdžiui, duonos kepimas ar audimas. Dar vienas reiškinys, susijęs su žvejyba – blizgių gamyba, tai būtų gera edukacija mokantiems amatų.

Tautiškumo ir krikščionybės pamatai

Bažnyčios, išniekinti kapai, istoriniai objektai brolių Kazimiero ir Valdemaro fotografijose atsirado neatsitiktinai. Krikščioniškosios moralės ir tautiškumo pamatus suformulavo tėvai. Dar mokydamasis 1-oje vidurinėje mokykloje (dabar – J. Paukštelio progimnazija) Kazimieras, perskaitęs tėvelio turimą Šapokos „Lietuvos istoriją“, istorijos mokytojai paprieštaravo, jog niekas, išskyrus Napoleoną, nebuvo užėmęs Maskvos.

„Pasakiau, kad tai padarė Lietuvis Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Algirdas. Man ji įpykusi ausį užsuko, net trakštelėjo…“, – dabar prisiminęs šypsosi kraštietis.

Jis nebuvo komjaunuolis, ir dėl charakteristikos neįstojo į mediciną. Vėliau, gavęs patarimą ją paslėpti, gavo kitą ir po kariuomenės 1974 m. įstojo į tuometinį Kauno medicinos institutą. Nuo tada visą laiką dirbo odontologu Utenoje. Su žmona Onute užaugino keturis vaikus: Laisvę, Lauryną, Motiejų ir Vytautą.

Buvo užvesta byla

Į disidentinį judėjimą įsijungė studijų metais. Buvo tautiškumo puoselėtojas, draudžiamų leidinių platintojas, studijavo ikikarinės Lietuvos politikų ir kultūros šviesulių palikimą, palaikė ryšius su sovietinio režimo persekiotais kunigais. Dirbdamas Utenoje su bendraminčiais pastatė koplytstulpius kraštą garsinusiems žmonėms.

Sovietiniais metais buvo ne kartą šaukiamas į saugumą, jam užvesta byla, daromos kratos. Bet jis nenuleido rankų – organizavo savišvietos paskaitas, ekskursijas į istorines vietas, rėmė liaudies muzikos instrumentų gamintojus, muzikavo subūręs moksleivių grupę ir toliau palaikė ryšį su pogrindžio spauda. Ypač aktyviai veikė Sąjūdžio laikotarpiu.

Utenos krašto garbės pilietis

Nors šiuo metu gyvena Utenoje, K. Preikša prisipažino širdyje visada save laikęs ir tebelaikantis kėdainiečiu. Tai liudija ir pačiame Kėdainių miesto centre, prie pat rajono savivaldybės, stovintis paminklas, skirtas Lietuvos šimtmečiui paminėti. Tai Vyčio simbolis, iškaltas akmenyje bei įrėmintas geležimi.

Šios skulptūros pagrindinę dalį – akmeninį Vytį – Kėdainių rajono savivaldybei padovanojo kraštietis K. Preikša. Paminklas buvo iškilmingai atidengtas 2018 m. Kovo 11-osios proga.

„Esu labai dėkingas Kazimierui Preikšai už šią nuostabią dovaną mūsų miestui“, – atidengimo ceremonijos metu sakė tuometinis rajono meras Saulius Grinkevičius.

Už disidentinę veiklą sovietmečiu, aktyvų kraštotyrinį darbą, Sąjūdžio idėjų puoselėjimą Utenos krašte ir filantropinę veiklą K. Preikšai šiemet, kovo 10 dieną, iškilmingos ceremonijos metu Utenos kultūros centre buvo suteiktas garbingas apdovanojimas – Utenos krašto garbės piliečio vardas ir regalijos.

Nemokamai gydė vaikus

2008 metas už ilgametį, nuoširdų ir nesavanaudišką rūpinimąsi Tauragnų krašto vaikų sveikata jam suteiktas Tauragnų krašto garbės piliečio vardas.

Profesinėje veikloje jis buvo jautrus žmonių skausmui. Daugelį metų dirbdamas privačios praktikos kabinete Tauragnų krašto moksleivius gydė nemokamai. Ir ne tik juos. Man pačiam ne kartą teko girdėti, kaip iš sunkiau besiverčiančių žmonių neimdavo pinigų už atliktą darbą sakydamas: „Tau dabar jų labiau reikia.“ Tai ne tik aukšto lygio profesionalas, bet ir aukštos maralės žmogus.

Kraštiečio Kazimiero ir Valdemaro Preikšų nuotraukose užfiksuotas prie Nevėžio viręs kėdainiečių gyvenimas.

Irmina Pryvalova, tekste panaudota „8 diena“ ir „Utenis“ informacija