Ketvirtos kartos kalvis Č. Pečetauskas: matyt, tai įaugę manyje

Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name erdvę papuošė sakralinės kalvystės darbai. Jų autorius – Lietuvos kalvių kalvis Česlovas Pečetauskas. Nors daug metų šis kūrėjas gyvena ir dirba Mažeikių rajone, jo šaknys glūdi Kėdainių krašte. „Kai pasiūlė Kėdai­niuose eksponuoti savo darbus, bėgte atbėgau“, – sako mūsų kraštietis, kurio tėvas, senelis ir prosenelis irgi buvo kalviai.

Pasakojimą apie save Česlovas Pečetauskas pradeda prisiminimais apie Šlapaberžėje praleistą vaikystę, dalį kurios jis kartu su broliu mėgo praleisti tėvo kalvėje.

„Prisimenu, kolūkio laikais tėvas dirbo kalvėje, kai pareidavo namo pietauti, mes su broliu bėgdavome į jo kalvę, tokie žaidimai būdavo. Man dar besimokant septynmetėje mokykloje, direktorius pastebėjo, kad esu gabus menams, mane domino visokie darbeliai, kompozicijos, menas mane traukė, todėl aš anksti palikau namus, po 7-os klasės išvažiavau į Vilnių, norėjau įstoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Po 8-ių klasių įstojau į Stepo Žuko dailės technikumą, baigęs meninio medžio apdirbimo specialybę, aš kaip medžio skulptorius, pasilikau ten penkerius metus dėstytojauti, išleidau vieną diplomantų laidą, viena mano buvusi studentė iki šiol drožia angelus“, – apie nuo drožybos prasidėjusio kūrybinio kelio pradžią pasakojo Č. Pečetauskas.

Labiau nei medis ėmė vilioti metalas

1978 metais Česlovas Pečetauskas persikėlė gyventi į Mažeikius, kur buvo statoma naftos perdirbimo gamykla, joje dirbo dailininku-apipavidalintoju statybos treste. Tada, kaip pats sako, aptiko apleistą kalvę ir viduje kažkas sukirbėjo…

„Kai pamačiau tą kalvę, manyje kažkas užvirė, prisiminiau tėvo kalvę vaikystėje ir taip nuo 1980 metų pradėjau kalviauti, man tai buvo hobis, kuris ilgainiui peraugo į profesionalią kalvystę.

Iš pradžių kūriau nedidelius darbelius. 1987 metais įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, tada prasidėjo parodos, tiesa, pirmosios buvo kuklios.

Kalvystės mokslų man neteko krimsti, esu savamokslis“, – prisipažįsta dabar jau tituluotas kalvis, savo darbus eksponavęs ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Suomijoje, Graikijoje, daug jo darbų yra iškeliavę į Lenkiją bei kitas užsienio šalis.

Ketvirtos kartos kalvis

Česlovo Pečetausko teigimu, kalvystės geną jis perėmė iš protėvių, tuo užsiėmė ne viena jo giminės karta.

„Senelis ir prosenelis greičiausiai dirbo dvaro kalvėje, anais laikais būdavo gaminamos bričkos, rogės, visokie papuošimai, o tėvas kalviavo tarybiniais laikais, meno tada nebuvo daug, gamino tai, kas reikalinga žemės ūkiui. Aš kalviu tapau neplanuotai, bet, matyt, manyje tai įaugę buvo“, – svarsto kūrėjas.

Teko ir su mafija susidurti

Per daugiau nei 40 metų trunkančią kalvystės veiklą Č. Pečetauskui teko susitikti su įvairiais užsakovais. Kalvis prisimena, kad 1990–1991 metais prasidėjo, anot jo, gigantomanijos laikai, į namus anuomet ėmė užsukinėti tuometiniai „verslininkai“.

„Daug kas tada pradėjo statytis namus, reikėjo išskirtinių tvorų, vartų, balkonų… Atvažiuodavo gaujų nariai, išversdavo ant stalo krūvas pinigų, sakydavo „dabar mesk visus kitus darbus, turėsi daryti tvorą, daryti vartus“. Man pačiam buvo nelengva priimti tuos nešvarius pinigus, kuriuos jie susiveikdavo versdamiesi nelegaliai. Bet turėjau dirbti, vienam mafijozui esu pusę hektaro miško užtvėręs kalvystės tvora“, – nelengvą laikotarpį prisimena meistras.

Pasuko į sakralinį meną

Tuomet, kai kryždirbystė buvo įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, nemažai Lietuvos kalvių ėmė gaminti kryžius ir kitokius sakralius dirbinius. Šios veiklos ėmėsi ir Č. Pečetauskas.

„Liaudies menu pradėjau domėtis tapęs tautodailininkų sąjungos nariu, o kryždirbyste užsiimu iki šiol. Nežinau, kaip čia, Aukštaitijoje, bet Žemaitijoje tai labai populiaru kryžius ar saulutes naudoti antkapiniuose paminkluose, derinant su medžiu arba akmeniu. Būna, atvažiuoja koks skulptorius arba akmentašys ir prašo ką nors sukurti. Tariamės, deriname.

Kalvio Č. Pečetausko sukurtų darbų paroda Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name bus eksponuojama iki kovo 27 d. Tai gan reta proga pamatyti kalviškosios kryždirbystės eksponatus. Per aštuonerius amatų centro gyvavimo metus tokia paroda surengta tik trečią kartą.

Kadangi aš technikume mokiausi kelių dalykų: kompozicijos, piešimo, tapybos, skulptūros, aš pats kuriu, tačiau stengiuosi per daug nenutolti nuo tradicijų. Geriausia, kai gali kurti ką nori, o užsakymai kartais man trukdo.

Per metus įprastai pavyksta padaryti po kokį didesnį darbą, pvz.: sukuriu ansamblį. Vienais metais padariau 5 vėtrunges, kitąmet – angelų kolekciją, šiemet kilo mintis nukalti 5 prieverpstes, jos ornamentuotos liaudiškais motyvais, labai gražios. Dar turiu užsakymą pagaminti paminklą knygnešiams.

Vieni darbai yra skirti parodoms, o kiti – pinigingi, „girnoms pasikelti“. Bet visi darbai yra vienetiniai, kito tokio paties nerasite“, – sako kietą metalą grakščiais ir stilingais meno kūriniais paverčiantis kalvis.

Sukurtų darbų po brezentu neslepia

Č. Pečetauskas iš metalo kuria pačius įvairiausius dirbinius: ne vien kryžius, saulutes, bet ir židinio įrankių komplektus, drabužių kabyklas, prancūziško stiliaus groteles, stovus gėlėms, vėjarodes, angelus… Auksinių rankų meistras juokauja, kad galėtų savo sukurtus darbus sudėti į krūvą ir laikyti uždengęs brezentu, bet tai ne jam.

„Mažeikių rajone, Renavo dvare įrengta nuolatinė mano darbų ekspozicija, kurią gali apžiūrėti ir pavieniai žmonės, ir ekskursijos. Turiu pagaminęs daug darbų, tegul pamato žmonės.

Išvažiuojam mes ir į muges, lauko edukacijas darom. Nusivežame priekalus, keletą įrankių ir rodome, kaip nukalti kokį lapelį, pasagėlę ar vinį – lankytojai tiesiog apstoję būna, labai tuo domisi“, – visuomenės dėmesiu kalvystei džiaugiasi kūrėjas, kuris yra vadinamas meninės kalvystės pradininku Mažeikiuose, yra šio krašto kultūros premijos laureatas, apdovanotas Garbės ženklu „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“.

Turi pasekėjų

Meno kūrėjo statusą įgijęs Č. Pečetauskas teigia savo žinias perduodantis visiems, kas nori užsiimti kalvyste. Pavyzdžiui, vienas jo mokinių – mažeikiškis Egidijus Sinkevičius jau 10 metų dirba savarankiškai, meistras jam leidžia naudotis savo kalve Viekšniuose.

Č. Pečetausko pėdomis jau seka ir jo sūnus.

„Sūnus yra dirbantis, bet jau irgi įsitraukia į kalvystę, daro net kruopščiau nei aš. Kas žino, gal jis bus penktos kartos kalvis?

Svarbiausias momentas yra mylėti šį amatą. Išties tai yra nelengvas užsiėmimas, dabar kelias dienas nedirbau, tai rankos yra baltos, o kai dirbu, jos būna neatplaunamos. Aš daugiau dirbu rankiniu būdu. Turiu priekalą ir krūvą plaktukų, su kuriais kalinėju, atlieku prakalimą, raitau gyvatėles. Reikėtų dirbti su pirštinėmis, bet, kai yra smulkūs darbeliai, kaip tu tą angeliuką padarysi su pirštinėmis, jį juk reikia pačiupinėti, kad šiltas būtų“, – šypteli ilgametę patirtį sukaupęs meninės kalvystės puoselėtojas.

Kalvis savo kūriniams tinkamo metalo dairosi net ir metalo lauže. Pasak jo, ypač senas plienas labai tinkamas kalimui.

„Jei atrandi seno rato ratlankį, kuris senovėje suvirintas, tai – idealu, nesvarbu, kad jis yra surūdijęs“, – sako metalo paslaptis įvaldęs meistras.

Plaktuko dar nežada padėti į šalį

Dabar Č. Pečetauskui 76-eri, ir nors anksčiau yra buvę sveikatos problemų, sunkaus kalvio amato jis nemeta.

„Reikia dirbti su saiku, skubėti lėtai, tokio principo dabar laikausi. Kai man buvo 60 metų, sakiau, kad dirbsiu iki 70-ies, o dabar planuoju iki 80-ies, o po to žiūrėsim“, – ateities planais dalijasi meistras ir padovanoja savo rankų darbo saldainį, žinoma, metalinį.

Ruošia dovaną savo gimtinei

Į savo darbų parodos pristatymą Kėdainiuose atvykęs Č. Pečetauskas atsivežė ir fotografijas, kuriose įamžintas vienas svarbiausių jo darbų pastaruoju metu – būsima dovana jo gimtajai Šlapaberžei.

„Mes kartu su broliu, kuris gyvena Kėdainiuose, būsime fundatoriai didžiulio, net 5 metrų aukščio kryžiaus, kuris dar šiemet (planuojama iki Tėvo dienos – aut. past.) bus pastatytas Šlapaberžės bažnyčios šventoriuje. Tai bus dovana tėviškei, kurioje mes praleidome savo vaikystę“, – su jauduliu balse pasakojo už kalviškąją kryždirbystę Lietuvos kalvių kalvio titulą 2016 metais pelnęs Česlovas Pečetauskas.

L. Pranckevičiūtės nuotraukos

Titulinė nuotrauka: „Kai pakvietė eksponuoti darbų Kėdainiuose, bėgte atbėgau“, – sako iš Šlapaberžės kilęs Lietuvos kalvių kalvis Č. Pečetauskas.